Prisiminimai – tai gal tik muzika, kuri sustiprina pasitikėjimą, skatina blaiviai ir atvirai mąstyti. Ir laiku stabtelėti, padaryti pauzę, kartais reikšmingiausią visame kūrinyje, atsigręžti, viską išreikšti suderintais garsais. Taip žmonės suartėja. Ir su mirusiais. Nes jie sudaro tautos daugumą. Bet prisiversti rašyti prisiminimus labai sunku... Kartais atrodo, kad prisiminimai – į nykią klaikumą skandinanti vakarykštė diena. Ten nieko nėra. Ir nieks nepasakys, kad galėjo būti kitaip. Prisiminimai, o gal tik šiaip bandymas nugyventi iš naujo tą dieną, kuri nebepasikartos ir tik gilės kaip sietuva sraunumoj, raibuliuos tamsiais šešėliais. O gal tai tik senatvės turtai, sukrauti niekam nereikalingo gyvenimo tiems, kurie tikrai buvo vieniši, neturėjo kam pasakoti savo sapnų, gyveno atsiriboję, nors ir turėjo didelę širdį.
Girdėjau nemažai prisiminimų apie iškilius mūsų krašto žmones. Tai įdomus, savitas žanras. O kartais tik tampomi po literatūros pakraščius žarnokai. Kalba kaip ant karsto jodami, smagiai susireikšmindami, pasilipdami ant amžinatilsio, kad būtų labiau matomi. Niekada nedalyvauju prisiminimų vakaruose, nes nesmagu žiūrėti į besivanojančius palaikuos...
Paulius Širvys. Pavardė, kuri nuskaidrino Lietuvą. Pavardė, atsiradusi iš linksmos pravardės – pilkšvas. Bet tik kol nepakelia akių, nušvintančių nuostaba ir viltimi ar suėjai besišypsančių... Širvys ir širdis – per vieną atodūsį, vienu atodūsiu perskirti, eina prie žmogaus. Ir vis su gražia širdimi, nes pikta nedainuoja. Reikėjo tik mylėti, gerbti ir įsileisti į savo širdį jo žodžius. Dabar – atgauk širdį rūgusiu pienu.
Paulius turi tik savo žodžius. Ir tik sau. Tai ir yra menas, paslaptis, gyvenimas. Jis niekada nebuvo atviras, gyveno savyje, tik iš savęs. Buvo širvys visiems ir buvo Širvys tik sau. Iš žemės, kurią taip mylėjo, syvų. Kai jau susikraudavo pumpurai, išsprogdavo žiedais. Nuojautom. Nei raudų sieloje, nei skausmo, tik aidesys. Gal tas aidesys jam atstojo namų malonę, buvo saugiausias prieglobstis, nes kito ir neturėjo. Tas aidesys su medžių katedrom suaugęs. Bet tik tam, skaitančiam, dainuojančiam. O kartais imi galvoti, jog dažnai jis būdavo lyg suiręs, tartum iki šerdies sprogęs medis – tvainus, neryžtingas. Taip gyveno – kuolo tvorai neturėjo... O buvo turtingas, net nenusakomai. Nors prašalaičiui kartais galėjo atrodyti kaip žydo už skolas išrengtas girtuoklėlis.
Jis buvo paveldėjęs Tėvų ar Gamtos dovaną – nuostabų jausmą gerbti kitą žmogų. Jeigu nesulaukdavo atsako, išeidavo tylus į nieko nelaukiančius namus... Ir nieko nebelaukdavo. Iki ryto... Tyliai rūkydavo, krestelėjęs galvą apžvelgdavo savo būstą ir prasitardavo: atėjau namo ir nieko nebelaukiu... Ištaria su tokiu gailesčiu, kuriame jauti motinos meilės laimę ir tikėjimą, kad pavasariop prisikels visas gyvenimas. Kas jam atsilygino už šitą širdingą, mildingą jausmą? Kaip Paulius jausdavo dėkingumą už bendravimo akimirkas! O kas jam už tai atsidėkojo? Gal ne taip, gal už jo gyvenimą, kuriuo jis jautriai liustravo savo eilėraščius. Kalbantis kartais pasirodydavo, kad Paulius žino visą savo gyvenimą: kas buvo ir kas dar bus. Kas jį išmokė šito paprasto žinojimo, kai kiti klaidžioja kaip senkapiuos po sielos brūzgynus ir nieko neranda?
Atrodydavo, jog apie Paulių visi viską žino, visada žino, kur jis yra ar gali būti, kaip jis gyvena, kaip rašo eilėraščius. Ypač daug buvo ir yra žinančių apie Paulių ir rašalą. Labai jau mėgstama prisimint jo garsią granatą. Bet kitų lūpose ji nesprogsta, ištęžta, driekiasi kaip seilės. Nors ir stengiamasi apie tai daug (ir gal nesąžiningai?) kalbėti. Ne jam reikėjo to rašalo, mums, kad iš smėlio virvę nusivytume, prisirištume prie jo atlapo, atlaidaus ir tikro, todėl skaidraus gyvenimo.
Bendraudami su Paulium Širviu, galėjom susidaryti nuomonę, kad jo niekada neslėgė praeities prisiminimai, kad jis nekaupė ir nepuoselėjo ateities vizijų. Niekada nekeikė klaidų, klystančių bičiulių. Jiems jis buvo dar nuoširdesnis. Nemėgo tiesos agresyvumo. Nusišypsodavo, numodavo ranka: vyrai, geriau išgerkim... Jis niekada nekalbėjo apie nesėkmes, nesirovė plaukų nuo galvos, nesibarstė galvos pelenais, tik pakrizendavo; atrodė, kad jį žeidė galvojimas ir kalbėjimas apie asmenines nesėkmes, praradimus. Ne vienas ateidavo pas jį pasiguosti, lyg išpažinties. Jo jausmuos visuomet buvo daug širdies.
Paulius nekolekcionavo nei kaltės, nei gėdos jausmų. Apsivalydavo keiksmu ar graudoku šypsniu. Tas šypsnys jam buvo kaip kalba, kaip moralinė kategorija. Lyg jis buvo sukurtas iš nieko, tik fotografija, akimirka, išplėšta iš nebūties. Iš skausmo krūtinės. Praeis tas skausmas ir vėl liks tik viešas nutolęs vaizdas, matytas ir girdėtas žmogus, klusniai einantis su didele nuostaba, niekada nepaniekinantis kito ir nepaniekinamas žmogus.
Kaip sunku kalbėti apie žmogų, kuris nemėgo kalbėti, mėgo žiūrėti į kalbančius, nuostabiai klausytis poezijos. Lyg kartotų žodžius, kuriuos girdi pirmą kartą. Tame keistame lūpų virptelėjime galėjai jausti daugiau nei recenzijoj. Taip klausomasi muzikos.
Sakydavo: Dieve mano, kaip gerai pasakyta... Šaunus vaikinas, geras poetas...
Kai pasidarė madinga kalbėti apie egzistencializmą, modernizmą, jis traukdavosi į tylą. Gal tai jam primindavo nebūties slenksčius, prieš kuriuos ne kartą stovėjo. Stovėjo kaip kareivis. Kaip vėjų paukštis. Nesižemindamas, neieškodamas pavadinimo savo išgyvenimams ir jausmams. Pradėti iš pradžių jis nemokėjo, nemokėjo ieškoti priežasčių, o paties gyvenimo priežastis jam buvo poezija. Mokėjo slėptis savyje ir savyje surasti laisvę.
Ne kartą mačiau einantį ir, atrodo, nieko nematantį. Eina širdies laisvės vedamas. Gal net savęs išsižadėjęs. Švyti kantrybe, tarytum išsiruošęs į beviltišką kelionę. Su tokia kantrybe tik varpai skamba. Kol nežinai kam. Eina kaip pralaimėjęs. Niekada kaip į mūšį, niekada kaip nugalėtojas. Nė kiek nenustemba užkalbintas. „Ar tu žinai, na, gal girdėjai, kad Dievas dykumoj žydus piepelom, – krizena, – nugi, putpelėm, maitino. Valgys jie tau tuos „monus“... Tik žydai galėjo taip įsitaisyt... Dievo pažasty su putpelėm... Pamaitink taip lietuvius, jau niekaip nenuvarysi nuo tokio Dievo stalo...“ Iš kur tokius kepsnius ištraukei? Kažkas iš pažįstamų atvežė iš kaimo seną maldaknygę. Ten pasiskaitė. Baimindamasis, kad nepatektų ateistams į muziejų, iš ankstaus ryto nunešė į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir paliko ant suolo. Gal tą akimirką jis ėjo Kuršo laukais...
Susiradau Paulių Vilniuje 1975 metais grįžęs iš Jakutijos. Atvežiau jam dovanų ploną eilių knygelę nuo Semiono Danilovo, jakutų klasiko ar pradininko, – nesupaisysi jų, – kuris prašė įkalbėti Paulių atvažiuoti pas jį į svečius: paviešėtų, pamedžiotų ir išvažiuotų kaip – šitai jis man žegnodamasis, kristaradi, garantavo – jakutų lyrikos klasikas, liaudies poetas. Полгода – и народный. Paulius juokiasi atsilošdamas, o man pasirodė – kaip iš kilpos ištrauktas. Kvatoja ir klausia: o jie ten visi klasikai? Kas antras, sakau, savo akim mačiau kelis pradininkus, klasikus, liaudies... Pasakoja, kad jis jam jau Maskvoj, kai studijavo M. Gorkio institute, ausis išūžė: važiuojam, su tokiais eilėraščiais klasikas būsi. Berazumis... Sakau, pasiskaityk, ten lietuviai amžinam tavo įšale, nagais, dantimis kabindamies, eilių prirašė, pasiskaityk. Nusirašyk ir pats būsi klasikas... Šaunus vaikinas, nežinau, kaip jis ten rašo... Tada laikraščius eiliavo. Ai, visi tada gal taip rašėm, Stalinui ant garbės... Bet aš Stalinui nerašiau. Leninui kažką pabraukiau.
Paulius pavartė knygelę, pakrutino lūpas lyg įdėmiai skaitytų: tokių mes jau seniai neberašom ir tokios laikraštienos nebeleidžiam. Krizena: jakutas, sakiau jam, koks tu jakutas, jeigu jau Semionas, ir dar Danilovas... Tada jis man papasakojo, kaip juos krikštijo. Ruseliai jų pavardžių neištardavo, kai nukariavo, visus suujino, suhujino... Nurgun – Nurgunskij, Ojhun – Ojhunskij... Tai kaip, sakau, kai ruskeliai jus krikštijo, ar nors marškinius davė? Ne, sako, degtinės atvežė. Geras krikšto vanduo, – sriubčioja Paulius maigydamas cigaretę. – Šaipiaus, sakau, tai jūs mums tą Leniną nuo Lenos pakišot? Dėl Lenino aš nieko nežinau. Stalinas – tai tikras banditas... Jakutų epas labai gražus: pasakojo, dainavo, niurzgėjo, laižėsi kaip amžinai alkanas. Šitaip jie gali kelias paras... Paminėjau lietuvišką vardą Algis, iš kalbos išėjo, Semionas nustėro: ką čia užkeiki? Nieko, toks vardas... O jakutiškai – tai užkeikimas: „algys“. Sakiau, jūs ten visi lietuvių Algių užkeikti...
Paulius lydėjo mane iki geležinkelio stoties. Dar buvo laiko ir užėjom į Gintarą alaus. Lyg jautė dėkingumą už atvežtus sveikinimus iš tolimos Jakutijos, nuostabios šalies, sielos įšalo vergijos. Susisėdom prie stalo. Prie gretimo stalo sujudimas, žiūrim, Juozas Grušas, smagus jau, su kažkuo sėdi prie apkrauto stalo ir rodo į mus, moja. Paulius nerangiai, lyg geliančiom kojom, eina prie jų staliuko. Grušas pristato savo bičiulį iš Amerikos, kuris rašytojui atvežė didžią dovaną – spausdinimo mašinėlę su lietuvišku šriftu. Specialiai Amerikoj padarė pagal užsakymą. Plati jau pasivaišinusio amerikono šypsena, rankų paspaudimas... Ir priesakas mums, poetams: tik jau žiūrėkite, saugokite mūsų Lietuvėlę... Paulius mindžikuoja, šypsosi lyg sugautas... Kviečia prisėsti, bet sutartinai atsisakom. Grįžtam prie savo staliuko. Juozas Grušas dar kažką pasakoja, vis į mus žvilgčiodamas, amerikonas linksi. O Paulius griežia dantim: jomajotvajo... „Saugokit tą mūsų Lietuvėlę“, mes tai saugom, – tyliai košia pro dantis, – o tu tai išnešei kudašių. Va, Miškinis liko, Dieve mano, tikras poetas... Klausyk, aš turiu keletą rubliašūdžių, jei turi kiek, susimetam, paimkim konjako, gero lai atneš, jomajotvajo, arba einam lauk. Išdidžiai užsisakėm tris šimtus konjako, kokio tik buvo geresnio, ir sėdim kaip tūzai, stengdamiesi nežiūrėti į amerikoną. Paulius niršta: mašinėlę atvežė, Grušui, ar jis žino, kas tas Grušas, jam ne mašinėlę reikia atvežt, paminklą pastatyt... Paulius pratrūko ir pradėjo, žiūrėdamas kažkur į lubas ir pūsdamas Primos dūmus, kalbėti apie Juozo Grušo noveles. Kiaulė... Mašinėlę atvežė... Mirksi kaip kiaulė, prisimeni tą novelę?
Gailėjausi, kad neturiu galimybės užsirašyti spontaniškų Pauliaus minčių apie Juozą Grušą. Tokių proveržių apie kūrybą buvo reta, bet buvo – pats ne kartą buvau liudininkas. Galėjo kiekvieną trumpai apibūdinti. Marcelijus Martinaitis jam buvo auksakalys, pavydėjo jam kantrybės. Avyžius, Avyžėlė, ne aria, nagais sutryptą kruviną dirvą ravi. Po Krėvės, man jis pirmas...
Paulius susimąstė ir jau su šypsenėle pakartojo amerikono žodžius: „Saugokit tą mūsų Lietuvėlę...“ Atsikrenkštė ir vėl pradėjo: o Miškinis, tikras poetas, aukštaitis, Miškinis parašė iš visos dūšios: Mes norėjom tave jauną kelti iki saulės / Kai artojai pėsti nešė į Červonką kaulus... Miškinis, tai didelis poetas... Matjperematj... Apie savanorius parašė... Ne mergų krušt ėjo, kovot už Lietuvą. Savanoriai, stebuklas buvo... Ir visi juos pūdė... Kaip lietuviai lietuvius. Kas mus sutupdė ant šito tako? Visi, visi vis griauna gyvenimus... Noriu kaip Miškinis parašyt apie Lietuvą, jis jau parašė, o aš nieko dar neparašiau tokio... Ir gerai, taip man ir reikia...
Konjakas greit baigėsi, laikas sutirpo, o Paulius šaipėsi: dėl to amerikono – konjaką. Kiek rašalo būtų išėję, rašalas turi daugiau kalorijų nei šitas... Rašalas kaip maistas ir vaistas... Tai kas mus sutupdė ant šito tako? Kaip apie paukštelius... Numojo ranka su delne paslėpta nuorūka, kita brūkštelėjo panosę ir svarstė toliau: jeigu dabar reikėtų eiti savanoriais, tai tik tokie durniai kaip menininkai ir kunigai gal eitų. O kur tu eisi? Ai, čia tokios kalbos... Žinai, būčiau girtesnis, aš tam amerikonui pasakyčiau, – krizena Paulius, – saugokit tą Lie-tu-vė-lę... Mes ne tą, mes savo Lietuvą, ne kokią skiedrelę... Mes tai saugom, eilėraščiais saugom, o ką tu gali toj... Ai, smagus diedokas...
Pauliaus gyvenime nebuvo stebuklų. Jis viską išgyveno pats savyje ir kūryboje atleisdamas, pateisindamas, tarytum viskas vyksta tik pirmą kartą, vienintelį, niekad nesikartos. O viskas vis kartodavos, prasidėdavo ir baigdavos ir jis vėl būdavo toje pačioje gatvėje, toje pačioje vienatvėje.
Neieškojo beprasmiškų nuotykių, nesivaikė merginų, visada pagarbiai su jomis bendraudavo: ai, merginos... Žodžio tartyje galėjau jausti aitrį ir gražius iškilius tolimėlius nenusakomo, tik išdainuojamo peizažo pakraštėlyje, kažką jau įvykusio, nebepakartojamo. Jeigu ką vulgaresnio leptelėdavo, nuleisdavo galvą, nurausdavo, sukrusdavo: vaikinai, geriau išgerkim...
Priešingai, nei daugelis tikėjosi, ir parašė tik tiek, kiek norėjo. Jo prašydavo, maldaudavo: Pauliau, Pauluša, Pauliuk, parašyk, parašyk... Galėčiau, – prisipažindavo lyg sau, lyg dar kažkam nepasiekiamam, – dabar jaunų yra, geriau parašys. Gal reikėtų prisėst, proza norėčiau, bet vis neprisiruošiu... Apie vyrus, mano krašto vyrus, kokie buvo vyrai, kai užplėšdavo dainą, gausdavo aplink... Kas apie juos parašys? Žinai, apsupo, apstatė kulkosvaidžiais, kaip paleido... geriau nematyt. Karas yra karas. Iš mano kariškų, žinai, gal tik Žvaigždelė ir išliks. Ji tik viena... Tai jau buvo gyvenimas. Nesąmoningai tą supratau. Aš neprisimenu, aš žinau. Jeigu kas sako: reikia prisiminti, tai jis nieko nežino. Nežinau, koks aš tada buvau... Laimingas ir laisvas. Taip ir eilėraštį rašiau, be jokių išprotėjimų. Taip buvo, o kas liko? Viskas, ...uj-ne, tik tos dvi eilutės. O tu miela... Pasikartoju kaip vaikas. Kas nekariavo, tas nieko nesupras. Aš kare turėjau brolių, reikėjo vienam už kitą. Ir rašiau, ten nebuvo: kas tu toks? Partinis, nepartinis kareivis... Reikėjo žvalgybon eit... Čia tau ne rimo ieškot... O dabar kas? Turiu medalių, kruvinus, gegužės devintoji man šventė, o daugiau... Ai, tie medaliai dabar kaip laidotuvių reikmenys, priedai prie vainikų, neša vaikai ant paduškėlių... Žaizdas uždengtų, širdis kraujuojančias, milžinai nepaneštų...
Kas dabar pasakys: pasibaigė Pauliui karas ar nesibaigė iki mirties? O gal pats nejausdamas pasiliko ten, kur tikri žygio draugai suklupo. Sunkiai kaip nežinomas sukilėlis klampojo iki Sartų, kur jį pasitiko beržai baltieji – broliai. Dabar jau neberašė dainų, dabar dainos pačios atėjo pas jį iš giliausių klodų, iš tų laikų, kai mėnuo saulužę vedė. Dabar jam nereikalinga buvo karo tiesa, dabar jis tikėjo, kad reikia dainų, kurios pakeistų išgyvenimus. Gal jam dainuojantis, deklamuojantis žmogus atrodė gražiai? Guodėsi: prirašiau visokių, gal reikėjo, o galėjo ir nebūti. Užgirstu kur skaitant, moksleivės deklamuoja, ai, aš tų eilių neskaitau, išgyvenau ir nuėjo pakelėm... Tegu deklamuoja...
Dabar pagalvoju, koks ilgas kelias nuo beržų baltųjų brolių iki vienintelio savęs, prasilenkiančio... Nieko sau nepasiliekančio. Net iš versmės išsilaisčiusio mėnulio.
Vieną naktį ilgai šnekučiavomės su Paulium ir Valiu Drazdausku. Tada Valys buvo prasmegęs kalbos dalykuose. Nerasdavo suokalbininkų. Rodos, tik su Broniu Savukynu susikalbėdavo. Tačiau su Paulium greitai susibičiuliavo kalbėdamiesi apie kalbą, poeziją. Užvertė Paulių klausimais ir pavyzdžiais. Uždusins, galvojau. Bet gražiai išsikapstė: man, kad tik dainuot, o visa kita... Kalba moko pažinti žmogų, ar poezijoj, ar prozoj. Jeigu ne tavo žodžiai, tai kankinsies tuščiai, blogas būsi mokinys. Reikia mylėti kalbą... Aš jos mokinys. Iš žmonių mokaus. Negalima kankinti kalbos.
Besikalbėdami pamiršom ir stikliukus, o Valiui paraginus, netikėtai Paulius išdidžiai ištarė paėmęs į rankas taurelę, rodydamas į knygas: čia stipresnė degtinė nei šitoj taurėj... Su kalba gali džiaugtis, gali raudoti, viskas priklausys nuo to, kaip ištarsi, dieviški reikalai... Tvirtovė, sakydavo...
Paulius dar kažką kalbėjo, bet Valys pasigavo žodį „tvirtovė“ ir ėmė išvedinėt, pradėjęs nuo Babilono iki mūsų dienų: kaip pilys galingiausios, stipriausios sugriaunamos išjudinus nors ir mažą akmenėlį iš pamatų, taip ir tautos, nes tas mažas pamatų akmenėlis yra tautos kalba. Paskui dar išgėrėm už Rasulą Gamzatovą, pašlovinusį savo motinos kalbą, kaip mes tada galvojom, gelbėjusį visas kalbas nuo vienos vienintelės.
Valys Drazdauskas, traukdamas vieną cigaretę po kitos, pradėjo kalbėt, jog dabar poetams nedėkingas laikas: nėra nei ką statyt, nei ką griaut. Komunizmo statyba, pasirodo, tas anas, o vidury šūdas, o ką griaut, jei viskas ir taip griūva, cementą iš betono, tą rišamąją medžiagą, išvogėm, poezijos, surišančios žmones, neliko... Ar tu, Pauliau, gali būti toks, koks galėtum būt?.. Tai tu kaip senas maištininkas tardai, Drazdauskai?.. Kas man gali neleist?.. Partija? Ji man tik dešimt kapeikų verta, daugiau aš jai ir nemoku, – Paulius užsikvatoja, bet vėl surimtėja, – nario mokesčio... Poetui reikia, ne reikia, o turi būt leista būti tuo, kuo jis nori, kuo jis gali būti... Pagal pašaukimą. Ir čia ne visokių jų reikalas... Aš negirdžiu, kai šneka apie visokias pilietines pareigas. Aš – kareivis buvau, dabar aš – poetas. Ai – šūdas... Geriau išgerkim... Aš žinau, jeigu mane atrišo nuo motinos, kuri mane gimdė, ir ne kas kitas, motina, pririšo ta pačia bambagysle prie beržo ar prie kokios žolelės, kurią pamačiau, kai kaimo moterėlė per subinę uždrožė... Aš tik joms už visą savo poeziją esu skolingas... ir dėkingas. Ir čia viskas. Gal čia mano paslaptis. Manęs išradinėt negalima... Aš žinau, kad kvailai gyvenu, suprantu. Aš taip sugebu...
Kalba pakrypo į lagerių temą, Paulius prakalbo apie Valio Drazdausko „universitetus“, bet Valys, nemėgstantis šitų kalbų, jį nutraukė ir papasakojo vieną atsitikimą kirtavietėj. Slankiojo kaip šešėliai, kirto medžius, genėjo šakas. Staiga visi kaliniai subruzdo: į miško aikštelę įbėgo vilkas. Griebėsi už baslių, kirvių, apsupo vargšelį, puola, talžo rėkdami. Valys žinojo vieną zeko žydo išsakytą taisyklę: nori išgyvent, judėk kuo lėčiau, neeikvok veltui energijos. Žiūrėjo ir stebėjosi kalinių žiaurumu, kaip jie tvatino vargšą vilką. Rodėsi, kad tuoj dantimis sugrauš, dar gyvo kraują išgers. Staiga vienas iš smarkiausiųjų, užgulusių jau negyvą vilką, pamatė ant kaklo pasaitėlį su registracijos numeriu. Kilo sąmyšis: šunį nudobė... Ne vilkas?.. Visi klipatos atsitraukė, džiaugsmas, kad tuojau bus šviežienos, išgaravo, apyverksmiai klaupdamies pradėjo kirviais kapoti įšalą. Palaidojo vargšą šunelį ir lyg po tikrų laidotuvių bažnytkaimio kapinėse liūdni išsiskirstė po kirtavietę. Rašykit novelę, eilėraštį... Paulius buvo įsitikinęs, kad taip žmogiškai galėjo pasielgti lietuviai, tik lietuviai, ūkininkų vaikai ar... Bet, pasak Valio Drazdausko, ten tautybių jau nebebuvo, o žmogiškumo kibirkštėlės dar žybtelėdavo.
Užsiliko knygoje mažas plono popieriaus Kauno vykdomojo komiteto milicijos valdybos kvitas, užpildytas rusų kalba, kuriame nurodyta, kad išblaivinimo įstaigos budintysis gavo 4 (четыре) rub. nuo piliečio Širvis Paulius Prano, pagal aktą Nr. 566. Tai buvo 1968 metų sausio 30 dieną. Paulių susitikau einantį Laisvės alėja su nepažįstamu, kuris tuojau prisistatė: aš paėta Paule Širve bralys, Leons. Paulius atrodė išvargęs, viršutinė lūpa keistai įkritus, švebeldžiavo. Leonas pradėjo energingai keikt Kauno miliciją, o Paulius vis mosčiojo ranka, atbulai braukdamas per lūpas, lyg maskuodamas savo bedantę burną. Išsitraukė iš kišenes sutrupintą dantų protezą. Geraširdiškai šaipėsi iš savo tarškaus brolelio, iš Kauno milicijos, kuri neskiria girto nuo pavargusio, kiek pagirioto: nebuvo už ką, prisėdo Laisvėj ties Tulpe, prisistatė keli kursantai, užpuolė kaip nusikaltėlį. Bandė aiškintis – vaikinai, vaikinai, o vaikinai į dantis ir į mašiną. Suvogrojęs burnoj protezą, nutilo, ką čia dabar daryt, pabandė aiškintis, kas esąs, poetas, kareivis... Tačiau milicininkas šiurkščiai jį nutraukė paaiškinęs, kad pas juos tik poetai ir patenka, galės sau dainuot ant narų... Išblaivinimo įstaigoj apsižiūrėjo, kad visai negirtas, tik šveplas. Paulius rodo sutrupintą protezą, kraujuojančią lūpą, bet tarybinė milicija kalta neprisipažino. Už medicinines ir kitas paslaugas, kaip rašoma išduotame kvite (milicininko parašas neįskaitomas, kažkoks beraščio kringelis), susimokėjo paskutiniais, dar bandė pajuokaut, jog galėtų ir jam nors ant rašalo palikt, bet buvo greitai išstumtas pro duris. Su Leonu rezgėm planus, kaip čia miliciją nubaust, o Paulius mojo ranka, neprasidėkit su durniais, mes gi jau pagėrę abu, kur jūs eisit, ką galvojat, su durniais nepakariausit... O Leonui pikta, Kauno milicija poetui duoda į dantis... Kur tai matyta?! Eit pas Narkevičiūtę, pas Umbrasą... Mieželaičiui paskambint, Lengvinui... Paulius šiepia savo bedantę: o tavo tas dar legvinas, ot tau... Nurimau ir aš, patikindamas Leoną, kad Kauno milicija, pasak Gedimino Astrausko, Majakovskio neskaičiusi ir mūsų nieks neapgins. Nutarėm „pasikrauti“ artimiausioj parduotuvėj.
Ilgos buvo šnekos: senokai matęsi broliai prisiminė senus graudžius laikus. Jų pokalbio neįmanoma atkartoti ir vargu ar galima įsivaizduoti, kaip kalbasi lyg pasiklydę bekraštėj visatoj du broliukai, galėję būt ir kunigais, ir urėdais, vaikščiodami ant laiko ašmenų: vienas komjaunimo darbui demobilizuotas, kitas, kad nuo kariuomenės išsisuktų, į miškinius taikęs. Bet šaudyt negalėjęs, net į priešą, o ką jau kalbėt į kaimyną. Taip ir bėgiojo: tai į mišką, tai iš miško... Pas skrebus – reiks eit miškinių medžiot, pas miškinius – skrebų... Paulius, sunkiu smilium baksnodamas, sako: ar tu prisimeni, kaip man surengė susitikimą su tavim? Slapsteis pusbrolio klojime. Ateinu su buteliais kišenėse, o jis išeina iš klojimo atstatęs šautuvą į mane. Šaus ar nešaus, brolis ar ne brolis... Artėjam, žingsnis po žingsnio, visai arti, jau matau gerai, brolis, ir jis mane įžiūri. Mesk, sakau, tu tą strielbą, matjperematj... Apsikabinam, verkiam abu, tikri broliai, ai, trauk juos velniai, išgerkim... Tu gi žmoną nuo pusbrolio, tikro pusbrolio, atmušei... Toliau jau aiškina man: slapstėsi pusbrolio daržinėj, ant šieno, ji atnešdavo valgyt; palipa ant kopėčių, paduoda, o vėliau ir užlipo ant strėkio, ir tas gi... užlipo ne tik ant strėkio; iš tikro pusbrolio atmušė... geras tas mano brolis...
Šnekėjosi, prisiminė ne vieną pauliavojimą, prisiminė jaunystės draugus Padustėlyje, prie Sartų... Paulius sugebėdavo keliais sakiniais nutapyti artimo žmogaus žodinį portretą taip įtikinamai, jog galėjai pažvelgti į jo sielą. Tokie įsimintini ir realūs buvo jo keliais žodžiais ir lyg atsainiais rankos su cigaretės nuorūka mostais sukurti peizažai, tartum komentuotų seną gimtinės fotografiją. Klausiausi liūdnokų brolių kalbų ir šmaikščių postringavimų: jie abu buvo apdovanoti puikiu humoro jausmu, šaipėsi pasikikendami iš savęs, iš idiotiškų pokario situacijų.
Po poros dienų vakarojom su Paulium ir Albinu Bernotu. Kažką skaitėm, patys sau deklamavom Burnsą. Tai buvo 1968 metų vasario 2-ąją. Išliko Pauliaus autografas ir Albino prierašas prie vieno eilėraščio, kuris jam pasirodė bus tinkamas Pergalei tik po šimto metų. Neseniai buvau aptikęs Anatolijaus Žigulino eilių knygelę Poliarinės gėlės. Tai pirmoji iš lagerio grįžusio rusų poeto knyga. Man ir dabar jos gaila, šitos plonos knygelės: keliavo per rankas, paskui pateko pas Vytautą Mačiuiką ir kažkur pradingo. Norėjau sudominti svečius ir paskaityti Žigulino eilėraščių. Paulius užprotestavo: jokių čia ruskių, turim savų, bet perkalbėjom, kad vieną paskaitysiu. Lagerinį, ir lietuviška tematika – Marta. Užsirūkęs atlaidžiai šypsojosi, pasiruošęs nueit virtuvėn ir per žarnelę patraukt berūgstančio obuolių ir šermukšnių vyno („čia tai poezija...“). Kai įpusėjęs perskaičiau: „Она искала земляков, / Она просила: – Отзовитесь. – / И повторяла: / Labas rytas... – / Я не слыхал печальней слов“, Paulius susijaudinęs stvėrė knygą, atsivertė viršelį, perskaitė dar kartą pavardę, pasižiūrėjo į fotografiją ir prapliupo: koks gi tau čia ruskelis, čia lietuvis, tikras lietuvis, gal iš tremtinių, koks čia Anatolijus, tai tikriausiai Antanas Žigulis, lietuvis... Aiškiai matau... Jau po eilinio apsilankymo virtuvėje Paulius sėdėjo susikaupęs, lyg su kažkuo rokuodamasis, ir tyliai kartojo: Ma ga dan, Ma ga dan, Ma ga dan. Skamba kaip lietuviški varpai... Lietuvių ten tiek buvo, kad galėjo ir cerkvių varpų skambėjimą sulietuvint, jopštvajmatj... Parašiau apie Čikagą, lietuvių antrą tėvynę, va ten, tuos sibiruos, tai buvo tikri lietuviai... Norėjo mat Sibire padaryt lietuviams tėvynę, a-uja... Reikėtų ant Sibiro žemėlapio užrašyt: lietuvių kaulų tėvynė... Bet lietuvių kaulams Sibire geriau – medžiai, paukšteliai... O Amerikoj, mačiau fotografiją – kapų pievos...
Paulius tikrai žinojo, kad meilė augina jėgas, o sielos pasaulio vartai visada turi būti atviri bičiuliams. Jis tikėjo pats savimi ir giliai viską išgyvendavo nieko neįsileisdamas, bet visada palikdamas visiems vietos šalia. Taip ne vienas apsigaudavo, bet jo apgauti negalėjo. Turėjo savo sieloje dainuojančių vėlių suolelį, neilgą, bet didžiai prasmingą: Antanas Vienažindys, Maironis, Salomėja Nėris buvo išskirti iš kitų. O kiti buvo poetai. Mokėjo ir gražiai sugiedodavo Marija, Marija... Retai kada užgiedodavo, bet užgiedodavo, lyg pasišviesdavo savo išgyvenimams. Gražiai sugiedojo ir per vieną Poezijos pavasarį Pažaislyje prie laužo, kai poetų elitas su Kauno valdžia atokiau sėdėjo prie apkrauto stalo. Užgiedojo pusbalsiu įsižiūrėjęs į blėsuojančias laužo žarijas. Buvę prie laužo nejaukiai jausdamies šalinosi. Kažkur šalimais skrajojo Vilija Šulcaitė, baudėsi ką nors nuo valdžios stalo nugvelbti vietiniams poetams pasivaišint Petras Keidošius, striksėjo Aleksys Churginas, bepročiais visus vadindamas, priėjęs artėliau prie giedančio Pauliaus pritarė Aleksas Dabulskis...
Paulius niekada nekalbėjo apie tai, ko nežinojo. Kartą jį, kaip poetą kareivį, paprašė patriotiškai pakalbėti rašytojų susirinkime, pasmerkti Borisą Pasternaką. Ai, gerai, duokit tą romaną, greit pervarau... ir pakalbėsiu. Bet B. Pasternako romano Daktaras Živago niekas ne tik nebuvo skaitęs, bet ir regėjęs. Paulius griežtai atsisakė: kalbu apie tai, ką žinau, ko nežinau, apie tai tyliu...
Giliai suprato žmogiškumo esmę, o tai ir buvo jo elementorius ir katekizmas, lydėję visais keliais: įgimtas atsakomybės jausmas, apmokėtas visu gyvenimu; sąžinė, žemiškos meilės akimirkos ilgesio giesmėse. Kaip gražiai jose Paulius Širvys kalbasi su Širviu. Šitaip einama iš dramatiškos tikrovės į laisvės kelią. Jis turėjo savo kelią. Kaip palaimą. Kartais atrodo, kad visas jo gyvenimas turėjo keistą seką, šventus veiksmus, pats sau buvo lyg prievolė kažkam kitam. Ritualas. Keista reglamentuota visuma. Jame glūdėjo lyg susipynusios kaimo žmonių etikos ir estetikos šaknys, trypiamos, bet vis gyvos. Kaip jautė medžius, augalus, stichijas, klausėsi versmių, debesų. Gamta buvo jo gyvenimo reguliuotoja, įsikūnijusi jo paties žodžiuose ir įpročiuose, sąmoningai atsitverta teritorija su beržu, Sartais, Nemunu. Šitoj teritorijoj nesigirdėjo pašalinių balsų, neveikė jokios kitos auros ar jėgos. Jis buvo nepavergiamas, o jeigu kartais užslėgdavo sielą, senu savo įpročiu susisprogdindavo su ta pačia granata, susprogdindavo save dar negimusį. Vienas ir nepriklausomas. Laisvas nuo visuomenės nuomonės naštos. Pasišalindavo į savo religiją – gydytis negyjančių savo žaizdų.
Mokėjo gyventi savimi – apriboti save ir nebūti vienišas. Taip moka tik gyvenimus apglėbę pakluonių medžiai.
Juo daugiau rašoma apie Paulių Širvį, tuo skaudžiau persekioja jausmas, kad mes jo nepažinojom, nors gyvenom šalia, bet kitame, dabar sakytume – virtualiame pasaulyje. Jis jau egzistavo ir tada, jis buvo jame, o mes bridom gilų purvynėlį... O jis išėjo iš savo pravardės į metaforą liaudies dainose.