Tomas Šinkariukas. ŠOKIS: Apsakymai ir pjesės. – K.: Kitos knygos, 2008.
Tomo Šinkariuko „Šokis“ – kontroversiška knyga: ji skaitytojui sukels katarsinį multiorgazmą arba tiesiog pasiūlys sugromuliuoti gabaliuką šūdo (kurį rasi kiekviename puslapyje). Pirmajai skaitytojų stovyklai priklauso pompastiško pabaigos žodžio nepatingėję sukurpti Gintaras Patackas + Darius Pocevičius, antrajai – „Šiaurės Atėnuose“ publikuotos apžvalgos autorė Renata Šerelytė. Žinant tautiečių socialines ir literatūrines vertybes, belieka giliai atsidusti ir lėtai palinksėti į Patacko ir Pocevičiaus pusę – šis veikalas neabejotinai sukels niežulį rožančiais ir švęstu vandeniu apsiginklavusiems lietuviams ir bus daugumos skaitytojų nesuprastas ir / arba išpeiktas. Kalbant apie tai... Šerelytė savo apžvalgoje kažkodėl ne ką mažiau dėmesio skiria pabaigos žodžiui nei pačiai knygai, bet nesunku įsivaizduoti rašytojos rūgščią miną, kai ji tekste nuolat kliuvinėja už butelių, š, p, b ir kitais priebalsiais prasidedančių „riebių“, „neskoningų“ žodžių ir „neužbaigtų“ pasakojimų.
Kai kas šią knygą pavadina apsakymų ir pjesių rinkiniu, kai kas – trumpomis istorijomis, kai kas – situacijomis ir jie visi yra teisūs. Iš tikrųjų „Šokis“ yra siužetiškai tarpusavyje nesusijusių neilgų apsakymų ir pjesių rinkinys. Ir visiškai nesvarbu, kad kūrinio žanras knygoje tiksliai neapibrėžiamas – tai nė kiek netrukdo mėgautis jo sukeliamomis emocijomis, taip pat sėkmingai juo gėrėtis ar bjaurėtis.
Užtenka neskubant perversti keletą puslapių, kad pastebėtum, jog šis veikalas turi kažką, už ko užkliūva akis ir kas priverčia nors trumpam susikoncentruoti į tam tikrą žodį, sakinį ar situaciją. Net ir nepradėjus skaityti, atkreipiamas dėmesys į knygos viršelį, kuriame butoh šokėjo poza kėpso beveidis hermafroditas gigantišku falu ir krūtine. Vidinius viršelius puošia panašios siurrealistinės groteskiškos iliustracijos su beveidžiais nenusakomos lyties siluetais ir užrašais. Šie piešiniai puikiai iliustruoja knygos turinį (bent jau jo dalį): groteskas, mistika, seksualumas, makabriškumas, smurtas, keiksmažodžiai – visa tai viena ar kita forma vyrauja kiekvienoje istorijoje.
Situacijos kuriamos sparčiai, dažnai skaitytojas jaučiasi tarsi įvykių, su kuriais neturi nieko bendra, stebėtojas, staiga įstumtas į atsitiktinį nežinomą filmą ir iškart nesusivokiantis, kur esąs. Tačiau prie tokios pozicijos netrukus priprantama. Į pasakojamą istoriją įlendama greitai ir tuoj pat prisitaikoma prie diktuojamo įvykių tempo. Kartais, nepaisant įvykių spontaniškumo ir greitos jų eigos, fizinis veiksmas sulėtėja. Pasitaiko, kad visas puslapis ar daugiau skiriama veikėjo vidiniam monologui. Dažnai herojų emociniai išgyvenimai staiga ima geometrine progresija augti, kol vidinė batalija su savimi nutraukiama netikėto siužetinio šuolio arba emocijos konvertuojamos į konkretų poelgį: žmogžudystę, lytinius santykius, savižudybę arba vienokią ar kitokią smurto atmainą. Kūrinių pabaigos yra nekonkrečios, paslaptingos, netikėtos ir intriguojančios. Atvirai žaidžiama su skaitytojo sąmone ir vaizduote; perskaičius istoriją jaučiamasi kaip po „Pasakėlių iš rūsio“ ar „Prieblandos zonos“ epizodo. Pavadinimai taip pat kriptiški, tačiau neabejotinai pakutenantys vaizduotę. Nejaugi nesmalsu sužinoti, ką slepia koduotės „Terror sun“, „Krabo brolis“, „Deleted by moderator“, „Paskutinė kelionė (Arba haliucinogeninių pelėsių valgymas prarasto gyvenimo akistatoje)“ etc.?
Istorijos alsuoja joneskišku-beketišku absurdu ir sarkazmu, o sapno motyvas, neturintis ryškių ribų su aprūkusia tikrove, ir alogiškos veiksmų jungtys šį groteskišką slogutį tik sustiprina. Perversišką herojų pasaulį Tomas tapo lakoniškais, bet taikliais sakiniais ir miriadais dialogų. Net jei skaitant neretai jaučiama kūrinį dengianti vienatvės skraistė, fiziškai veikėjai vieni būna retai: diskusija ir kolizija tarp teksto gyventojų yra veiksmo / vyksmo varikliukas. Atrodo, pateikiamos tik tos detalės, kurias stebėtojui ir reikia matyti; vengiama plačių, meniškų aplinkos aprašymų, tačiau koncentruotai ir taikliai apibūdinamas veikėjus supantis pasaulis. Personažai aprašomi turiningai – matomi išskirtiniai išvaizdos ir charakterio bruožai, aprangos detalės ir svarbūs ar įdomūs (dažniau – gluminantys ar trikdantys) jų gyvenimo faktai: „šypsena su kreivais smulkiais dantimis“, „rankos melsvos ir liesos, apžėlusios juodais gyvaplaukiais“, „aš dulkinu triušius ir mažas ožkeles“. Į skaitytoją žiūri ligotos, psichologinių problemų ir fizinių negalių kamuojamos žmogystos. Kai kurios iš jų net neturi vardų, yra pavadinamos pagal profesiją, socialinį statusą ar kokią nors ypatybę: Taksistas, Žvaigždė, Ryžasis. Geras teksto žmogaus draugas yra alkoholis ir panašios psichotropinės medžiagos. Tačiau kad ir kaip dažnai herojus brenda per degtinės upes, kurių dugnas nuklotas cigarečių nuorūkomis ir išmatomis, alkoholizmas, priklausomybė nuo nikotino, autsaideriškumas, egzistencinis nihilizmas, konfūzija, frustracija ar šizofrenija – mažiausios jo problemos...
Knygoje ryški amerikiečių kultūros įtaka: autorius pasižymi eiliniam lietuviui nebūdinga laisva minčių raiška, daugelį nepatogiai pasijausti priverčiančia leksika ir siužetais. Autorius mėgsta kartkartėmis pabarstyti angliškų frazių, įmesti vieną kitą aliuziją į literatūrinį ar istorinį kontekstą, fiktyvią ar egzistuojančią asmenybę. „Šokis“ – talpi knyga. Čia apstu scenų kiekvieno iškrypėlio skoniui. Perdedu? Nepatingėsiu ir neiškvėpdamas išvardysiu keletą pirmiausia iš atminties iškilusių vaizdinių, kuriuos sukėlė šios knygos skaitymas: (įkvepiu) žmogžudystė, savižudybė, sadizmas, mazochizmas, homoseksualizmas, ekshibicionizmas, prostitucija, incestas, pedofilija, zoofilija, retifizmas, gerontofilija, nekrofilija (iškvepiu) ir kitokios filijos bei izmai – choose your favorite. Brolis viešbutyje brutaliai prievartauja sesę? Check („Visagalis laikas“). Morge seksas su merginos lavonu, kuris smurtautojo yra vadinamas dukra? Check („Nekrofilija“). Mokytojas brutaliai žaloja save klasės akivaizdoje, kol galiausiai miršta aidint aplodismentams? Check („Biologijos pamoka“). Repulsyvu? Gal ir turėtų būti, tačiau nereikia išsigąsti – knyga daug gilesnė, nei gali pasirodyti neskaičius, o š, p, b, už kurių taip kliuvinėja pavargę tautiečiai, tik pagyvina tekstą, yra kontrastas Tomo egzistencinei paribių filosofijai arba jos dalis. Buitinė kaimietiška leksika priartina veikėjus iš sav(it)ų fantasmagoriškų karalysčių prie žvelgiančio į juos skaitytojo aplinkos.
Kaip nebyli pakeleivė herojus nuolat persekioja ir kai kuriuos jų iškviečia šokti dalgiu į kairę ir į dešinę besišvaistanti surogatinė motina Mirtis, kartais smogianti nuspėjamai, o kartais pasirodanti visiškai ne tokiu pavidalu, kokio tikėtasi. Tačiau šokama ne tik su Mirtimi – tėvo Laiko dėka šis šokis yra ménage à trois. Visagalis Chronas (pagrįstai knygos vidiniame viršelyje pavaizduotas kaip masyvus siluetas, besiruošiantis praryti kitą, mažesnę ir akivaizdžiai menkesnę būtybę) pasimėgaudamas su veikėjais žaidžia rusišką ruletę, žinodamas, kad negali pralaimėti. Kartais tarp šokio partnerių įžvelgiami kažkokie deviantiški simbiotiniai ryšiai: Laikas, grožėdamasis reginiu, veda personažus pirmyn susikertančiais įvykių tiltais, vieniems jų nurodydamas saugų maršrutą į saulėlydį, kitiems – į Mirtį.
Šį triadinį šokį stebėti skirta ne kiekvienam. Mano manymu, knyga orientuojama į jauną, išprususį, laisvo mąstymo ir lakios vaizduotės skaitytoją. Skaityti reikia lėtai, nors skubėti ir neišeina – tėvas Laikas pats diktuoja ritmą, o motinai Mirčiai signalizavus pabaigą mintys kurį laiką pačios sukasi galvoje, generuodamos potencialias nepavaizduotų įvykių grandis arba tiesiog grįždamos prie ką tik regėtų vaizdinių ir patirtų kontempliacijų.
O kaip draugui šią knygą apibūdinti trumpai? Hmmm... Sakyčiau, šie tekstai – psichodeliniai atsitiktinumai su ryškiomis pornografinėmis priemaišomis. Kaip jau minėjau, neabejoju, kad atsiras tokių, kurie šią knygą palaikys iškrypimų, blevyzgų, betikslio burnojimo, smurto ir alkoholizmo Meka, destruktyviu Frankenšteino monstru. Jiems „Šokis“ atrodys kaip lietuvių kalbos ir literatūros bastardizacija, bus tarsi tekstinė ejakuliacija į plačiai atmerktas akis. Ir tegul. Žinau, kad yra (gal mažiau nei norėtųsi) gebančių laisvai ir skaidriai skaityti literatūros kūrinius, seniai nebemanančių, jog lietuvių literatūros viršūnė yra maironiai, žemaitės, biliūnai arba stano ir radžiai. Šiaip ar taip, „Šokis“ yra gaivaus literatūrinio oro gūsis, kurio įkvėpis skaitytojui tampa susimąstymo, vaizduotės ir savityros trigeriu.