Renata Šerelytė. BJ nuotrauka       Kęstučio A. Trimako apžvalga

       Renatos Šerelytės pastabos

 

       Jau anksčiau negu Renata Šerelytė pradėjo redaguoti „Draugo“ šeštadienio Kultūrą, žinojau, kad ji yra rašytoja. Tai šen, tai ten pastebėdavau jos pavardę. Neseniai perskaičiau jos romaną Mėlynbarzdžio vaikai. Mane sudomino tiek šio romano tematika, tiek autorės įsijautimas į veikėjų vidų, tiek vaizdingas pasakojimo stilius, kuriuo rimtame ir net skausmingame tekste ji sugebėjo paberti daug gardaus humoro. Vis labiau susipažindamas su jos rašytine kūryba, nustebau: 1) autorės ankstyvu teigiamu įvertinimu (ji baigė studijas 1994 metais, ir vos išleidusi pirmus kūrinius, buvo įvertinta svarbiomis premijomis); 2) josios kūrybiniu produktyvumu; 3) literatūrinių žanrų įvairove. Be to, domino mane ir jos susipažinimas su tokiais Vakarų pasaulio mąstytojais, kaip Teilhard de Chardin, C. S. Lewis ir G. K. Chestertonas.

 

       Renata, Jūs jau parašėte ir išspausdinote tris romanus. Pirmasis, vardu Ledynmečio žvaigždės, pasirodė 1999 metais ir buvo premijuotas svarbia Žemaitės premija. Romane vaizduojate panašiu, kaip Jūsų, keliu ėjusią jauną moterį (studijavo filologiją Vilniaus universitete, dirbo redakcijoje), bet savo kūryba negalėjusią prasimušti į viešumą. Tad ji patiria ledynmetį ir nepasiekia siekiamų žvaigždžių. Audingos Peluritytės recenzijoje (Gimtasis žodis, 2001, nr. 1) užtinku, kad tematiką traktavote giluminiai atidengdamapagrindinės veikėjos pasąmoninį pasaulį, pasinaudojant ir sapnų vaizdiniais, kažkaip įdomiai įpindama ir Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją, kuriai, atrodo, prieštaravote.

 

       Na, ledynmetis – irgi savotiška metafora, kaip ir Mėlynbarzdžio vaikai, kaip ir Vardas tamsoje... sakyčiau, jos iliustruoja dvasines būsenas. O jos – pakankamai universalios. Labai svarbios – iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį, kuris atrodo visiškai kitoks, nei vaiko, kur kas skurdesnis ir žiauresnis, be paslaptingo mitiškumo, kuris toks artimas vaiko sielai. Man visada labai svarbi buvo pasaka. Taip pat – mitas (su graikų mitologija susipažinau gana anksti, vaikystėje, labai juos mėgau). Dar – sapnas. Įvairūs skausmingi ir baisūs gyvenimo įvykiai neretai keisčiausiai transformuodavosi sapnuose. Taigi laikau ir sapnus savotiškais „mitais“. Šios trys sąvokos man giminingos. Na, o Darvino teorija... ji turėjo ir tebeturi ir šalininkų, ir priešininkų, tačiau kas gali paneigti, kad ir ji yra sapnas?..

 

       Jūsų antrasis romanas – Vardas tamsoje (2001 m.). Pagrindinė veikėja: tardytoja nedideliame Lietuvos miestelyje, nors suaugusi, dar tebeidealizuoja jaunystėje turėtą numylėtinį, jos muzikos mokytoją, kuris vėliau jos gyvenime pasirodęs prisipažįsta buvęs KGB agentu ir nužudęs ne vieną jauną merginą. Pamėgęs muziką, bet ir žmogžudys. Jį kartais apima jausmas, kurį apibūdina klausimu: „Gal man... šizofrenija?“ Ar tai pasiteisinimas, ar rimta savijauta? Recenzijose pastebima, kad skaitant romaną vietomis nebeaišku, „kur baigiasi realybė ir prasideda haliucinacijos“. Sigitas Parulskis net klausia, ar tardytoja ir jos mylimasis nėra tas pats asmuo. Knygos skaitytojai ir net recenzentai pageidauja aiškumo. Tačiau įtariu, kad šiuo romanu, pavadintu Vardas tamsoje, autorė pavaizduoja, jog kartais gyvenime sunku ar net neįmanoma rasti kitų ar net savo vardo.

 

       Šį romaną rašiau po 2002 m. Frankfurto knygų mugės, kur buvo choru rėkiama, kaip mums, lietuviams, reikia euroromano, kokia gėda, kad mes jo dar neturime...Taigi visa tai, kas šiame romane susiję su KGB, kriminalistika ir meile, sakyčiau, yra duoklė tam rėkiančių euroromano gerbėjų chorui. O šiaip – kadangi kažkuriuo laiku domėjausi kriminalistika (namuose turiu netgi tokią knygą – „Kriminalistikos keliai ir klystkeliai“ apie teisminės medicinos istoriją nuo Bertiljono iki daktiloskopijos ir toliau), tai yra ir duoklė kriminalistikai. Ir – mėgstamiems kino režisieriams, tokiems kaip D. Lynchas, sukūręs „Twin Peakso miestelį“. Ir – muzikai, dainavimui, kurį nuo vaikystės mėgstu (savo laiku buvau miestelio saviveiklos žvaigždė). Ir apskritai – į šį romaną reikėtų žvelgti kur kas paprasčiau, juo reikia tiesiog mėgautis (jeigu išeina, aišku, nes kiti tai gal skaitydami ir susinervins).

 

       Ir nereiktų įsivaizduoti tardytojos ir jo mylimojo kaip vieno asmens, kaip tai įsivaizduoja Sigitas Parulskis. Aš palieku personažams atskiro egzistavimo laisvę.

 

       Trečiasis romanas – Mėlynbarzdžio vaikai (2008 m.). Mėlynbarzdis – ne tik kietas, bet ir sadistiškai žiaurus autoritarinės, diktatūrinės sistemos vyro simbolis. Romanas piešia tokio vyro-tėvo elgesio tragiškas pasekmes žmonai ir vaikams sovietinės visuomenės fone Lietuvoje. Manau, kad iš trijų Jūsų parašytų šis romanas Kultūros skaitytojams gali būti įdomiausias; tad planuoju jį pasvarstyti atskiru straipsniu.

 

       Taip, daugelis skaitytojų Mėlynbarzdį sieja su autoritarinės sistemos simboliu. Su sovietine sistema. Tačiau nereikėtų šios sąsajos paversti šablonu. Mėlynbarzdis gali būti ir šių dienų aktualijų herojus. Sadistai augo ir brendo ne tik sovietinėje sistemoje. Jų yra visur. Ir jų aukų – taip pat.

 

       Išspausdinti keturi Jūsų novelių rinkiniai: Žuvies darinėjimas (1995), Balandų ratas (1997), O ji tepasakė miau (2001) ir Balzamuotojas (įvertintas G. Petkevičiūtės-Bitės premija). Už noveles, publikuotas literatūros mėnraštyje „Metai“, Jums paskirta A. Vaičiulaičio premija (2001). Jūsų daugelio novelių tekstai – apie moterų patirtį dabartinėje Lietuvoje: kaip jos palieka kaimą, kuriame augo, persikelia į miestą, jų svajonės gyvenime neišsipildo ir jos gyvena prisiminimais, gal juos pasaldindamos savo fantazija. Man įstrigo ši pastaba vienoje recenzijoje: „Renatos Šerelytės veikėjos gyvenimo prasmės ieško praeities atspindžiuose ir pasinerdamos į autorefleksiją.“ Ar tiesa, kad Jūs daugiau rašote apie moteris, nes geriau jas, negu vyrus, pažįstate?

 

       O, aš nepažįstu netgi savęs – kur jau ten man pažinti visą moters ar vyro sielos gilybę... tiesiog stengiuosi įsiklausyti. Būti to žmogaus vietoje. Nesvarbu – vyro, moters, vaiko. Juk žmogaus dvasia neturi lyties. O kad veikėjas ieško gyvenimo prasmės praeityje – kas čia keisto?.. Kur gi jos ieškoti, jei ne praeityje?.. Juk nebūtina suprasti praeitį tik kaip seniai praėjusį laiką ir tik kaip gražų ir malonų laiką – praeitis gali būti praėjusi minutė, ir netgi skausminga minutė, bet ji gali būti labai turtinga. Mes juk ir gyvename praeityje visą laiką – juk dabartis kaip konkretybė neegzistuoja, o ateitis – tuo labiau. Taigi veikėjas, kuris nesuvokia savo praeities kaip esamojo laiko, man atrodo nelabai natūralus.

 

       Jūsų pirmieji du romanai išversti į lenkų kalbą, o pats pirmasis – dar į vokiečių. Daug novelių išspausdinta kitomis kalbomis: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, švedų, kroatų, čekų, gruzinų. Kas patraukia kitakalbius domėtis Jūsų kūryba, ypač novelėmis?

 

       Sunku pasakyti. Turbūt – tie dalykai, kurie bet kokios tautos žmogui yra aktualūs, bendri. Be to, juk daugeliui užsienio skaitytojų labai įdomus mūsų nacionalinis savitumas. Atsimenu, kokios keistos vokiečių skaitytojams atrodė mano „Ledynmečio žvaigždės“. Kažkokia mergina pasakė: „Argi žmonės gali taip gyventi?..“ Tuos žodžius galima įvairiai interpretuoti. Ir kaip savotišką siaubą. Ir kaip gailestį. O gal – kaip pavydą. Juk iš tiesų taip, kaip mes, galbūt daugelis vadinamųjų gerovės tautų nebegyvena. Jie jau visiškai civilizuoti, o mes – dar ne. Mes – laimingesni. Nes esame „laukiniai“. O „laukiniai“ neretai laimingesni už civilizuotuosius.

 

       Kitas Jums sėkmingas žanras yra nuotykinės istorinės apysakos jaunimui. Minimos dvi knygos, abi išspausdintos 1997 m.: Jundos lemtis ir Prakeiktas kardas. Pirmajai iš jų paskirta Šarūno Marčiulionio premija. Vedamajame „Už gyvą istoriją vaikams“ („Draugas“, Kultūra, 2009.04.04) išreiškėte reikalą branginti vaikus kaip didžiausią Lietuvos turtą – tiek ugdant jų kūrybingumą, tiek gyvai ir vaizdingai perduodant jiems Lietuvos istoriją. Nujaučiu, kad Jūsų istorinės apysakos paaugliams yra to Jūsų rūpesčio vaisiai. Juk turite ir savo vaikų.

 

       Esu dėkinga Kaziui Almenui už tuomet pasiūlytą galimybę padirbėti jo kuriamo istorinių apysakų ciklo baruose. Darbas buvo ir sėkmingas, ir naudingas. „Jundos lemtį“ man ir šiandien ne gėda paimti į rankas. Žinoma, svarbiausias dalykas – kad vaikai tas apysakas skaito. Juk Lietuvos istorija nėra prastesnė už kitų tautų istoriją. Reikia tik išmoningai ją pateikti. Ir nebijoti kontroversiško jos vertinimo.

 

       Rašote ir scenai. Radau išvardytas Jūsų tris pjeses: Žvakelė šv. Pranciškui (1999), Šikpuodis (2001) ir Stoglangis (2001), kuris, 1999 metais dar neišspausdintas laimėjo premiją vaikų ir paauglių teatro srityje. Jūsų vyras Petras Mendeika yra režisierius. Tad turbūt visos šios pjesės jau pasirodė scenoje. Kaip tas pjeses sutiko jaunieji žiūrovai?

 

       „Žvakelę šv. Pranciškui“ pastatė vitražinių lėlių teatras „Vaivorykštė“, pjesę negražiu pavadinimu „ Šikpuodis“ kaip pjesės skaitymus įrašė Keistuolių teatras, vadovaujamas A. Giniočio, „Stoglangis“ irgi sulaukė „skaitomos“ pjesės likimo, na, o pjesė pagal lietuvių liaudies pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“ išvydo rampos šviesą Jaunimo teatro scenoje. (Beje, raganą šiame spektaklyje vaidino dabartinio Seimo narė Asta Baukutė). 1996 m. sulaukiau radijo pjesės „Skenduolė“ premjeros (rež. A. Dausa). Būta ir kitų projektų. Visų nė neatsimenu. Tik atsimenu, kaip verkdavau, kai vyras, aktorius ir režisierius profesionalas, bardavo mane už neteisingai parašytas dramaturgines linijas, personažų ,,pliauškaliukus“ ir pan. Ir tikrai žinau, kad parašyti gerą pjesę yra velniškai sunkus dalykas. Taigi dabar ir nesiimu tokio darbo.

 

       Lietuvos vaikus apdovanojote eilėraščių knyga Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega (2000), pasaka Krakatukų pievelė (2007) ir Krakatukų brūzgėlynai (2008). Tikriausiai į kūrybą vaikams žvelgiate labai rimtai, bet kartu ir labai žaismingai (šis žaismingumas pastebimas net jiems skirtų knygų pavadinimuose).

 

       Prie išvardintųjų pridurkime dar „Trenktukę, liūno vaiką“ (2008) ir „Krakatukų jūrą“ (2009) – tada turėsime visas pastaruoju metu parašytas vaikiškas knygas. Galiu tik pakartoti – rašyti vaikams yra labai sunku. Mano mėgstama rašytoja A. Lindgren teigė, kad reikia rašyti vaikui savyje. O tą vaiką savyje – ne infantilų paauglį ar jaunuolį, o vaiką – išsaugoti duota ne kiekvienam. Tam reikia itin originalaus požiūrio į pasaulį, – požiūrio, laužančio klišes.

 

       Išspausdinote esė rinkinį Laukiniai mėnesiai (2006). Anotacijoje Gintaras Beresnevičius knygą taip apibūdina: „Žinomos lietuvių rašytojos eseistika, sujungianti praeitį ir dabartį, kartais pereinanti į kandžią satyrą, nestokojanti šmaikštaus humoro. Pasaulis toks baisus ir bukas, kad net juokinga; garsi prozininkė Renata Šerelytė su savo juokinga eseistika priverčia pamatyti depresijos apimto pasaulio juokingąją pusę. Laukiniai mėnesiai – tai šmaikštus rašytojo kirtis kasdienybės niūrumui. Ir šiaudas mums, čia besimurdantiems“. Dėl dažno komentavimo apie Lietuvos politinį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą šio esė rinkinio pasirodymo proga buvote pavadinta „neoficialia visuomeninio gyvenimo prievaizde“. Ar jaučiatės nusipelniusi šio titulo?

 

       Tai viena keisčiausių ir įdomiausių mano knygų. Man pačiai... tačiau tikrai ne dėl prievaizdės titulo. Jeigu sakyčiau, kad esu jo nusipelniusi, tai būtų juokinga. Kokia iš manęs prievaizdė. Kadangi jau mokyklos suole bandžiau rašyti humoreskas, tai ir čia pabandžiau, tik ne visur išlaikiau žanro taisykles. Nemaža dalis tekstų tiesiog išskydo į populiariai apibūdinamą tekstą – „esė“.

 

       Jūsų raštų sąrašuose minima studija apie išeivijoje gyvenusį ir kūrusį rašytoją Antaną Vaičiulaitį. Kodėl jį pasirinkote? Kuo jis Jus sudomino?

 

       Čia veikiausiai bus klaida. Apie Antaną Vaičiulaitį nesu parašiusi studijos – nors gal kada gyvenime ir parašysiu. Tikrai esu parašiusi darbą apie Antaną Škėmą. Tai mano diplominis darbas Vilniaus universitete: „Gyvenimo prasmės problematika A. Škėmos ‘Baltoje drobulėje“’. Kaip matote, grynas egzistencializmas.

 

       Be abejo, puoselėjate daug minčių apie savo kūrybinį darbą ir jo šaltinį. Ne vien man, bet ir kitiems įstrigo Jūsų teiginys: „Rašytojystė yra ne tik amatas, bet ir Dievo dovana. Amato galima išmokti, o dovaną gauni iš Dievo malonės. Už nieką. Be priežasties. Ir jeigu jinai nereikalinga žmonėms, atsiras ją priimanti gailestinga erdvė“. Šio pokalbio užbaigai gal galėtumėte pasidalinti šios minties pritaikymu sau?

 

       Dievo malonė – talentas – visuomet yra stulbinantis dalykas. Dovana, kurios dydžio kartais neįvertiname. Dovana iš neapsakomos šviesos ir dosnumo erdvės. Gailestingos, maloningos erdvės. Globojančios erdvės. O svarbiausia – Dovanos suteikėjas niekados jos neatsiims kaip koks pavydus skolintojas. Netgi matydamas, kad žmogus tą dovaną niokoja, iškreipia, jos nevertina... argi toks dosnumas nėra stebuklas?.. Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi šituo Kūrėjo dosnumu. Ir esu nepaprastai Jam dėkinga... Mes kaip siūleliai, kuriuos į švytintį visatos voratinklį sumezgė Jo ranka.

 

       Miela Renata, labai dėkoju už visas prie šio Jūsų kūrybos įvado pridėtas pastabas. Neabejoju, kad jos, šalia šio įvado, bus stiprus akstinas „Draugo“ skaitytojams ne tik bendrai susipažinti su Jūsų kūryba, bet ir paimti į rankas bei minčių akiratį ne vieną Jūsų knygą – romaną, apysakų ar esė rinkinį – ir pagyventi Jūsų kūrybinio talento sukurtose mūsų, žmonių, bendro gyvenimo realiose ar įsivaizduotose akimirkose.

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2009-10-16