seinius_ignas       Literatūros istorijoje I. Šeinius laikomas impresionizmo atstovu (1). Jis priklauso tai rašytojų kartos daliai, kuri įsijungė į naujų kelių ieškojimus po 1905-1907 m. revoliucijos ir pasuko modernizmo kryptimi. Tiesa, toji rašytojų kartos dalis plėtė kai kurias ankstesnės lietuvių literatūros tradicijas, tačiau apskritai orientavosi į nerealistines meno sroves, revoliucinio atoslūgio, politinės reakcijos sąlygomis atsisakė atviro aktualių socialinių tendencijų reiškimo, kai kada skelbė net apolitiškumą mene.

 

       Modernizmo reiškinių pasirodymas lietuvių literatūroje ir dailėje po 1905-1907 m. revoliucijos paprastai siejamas su visuomenine-politine depresija, su pažangių jėgų pralaimėjimu. Tai svarbios, lemtingos istorinės aplinkybės, uždėjusios žymę visam meno pasauliui.

 

       Tačiau reikia turėti galvoje ir tai, jog modernistinės naujovės, kurios pas mus atėjo tik po revoliucijos, Vokietijoje, Lenkijoje jau buvo susiformavusios paskutiniuoju XIX a. dešimtmečiu ir net anksčiau, nors visuomeninės sąlygos ten buvo kitokios (2). Naujieji meno reiškiniai, vadinami neoromantizmu, impresionizmu ar dekadentizmu, mūsų literatūroje pasirodė tik po gero dešimtmečio ir sutapo su porevoliuciniu laikotarpiu. I. Šeiniaus kūryboje atsispindėjo ne vienas postnatūralistinių srovių požymis, būdingas Europos menui XX a. pradžioje.

 

       I. Šeinius jau nesilaiko tų socialinių-politinių kūrybos principų, kuriais rėmėsi Žemaitė, Bitė, Lazdynų Pelėda. Jo proza nebeturi to kritinio socialinio patoso, kuriuo pasižymėjo mūsų žymiųjų realistų kūryba. Žinoma, ji neprarado visuomeniškumo, tačiau visuomeninės idėjos čia reiškiasi daug siauriau. Socialinio blogio problemų, taip būdingų ankstesniam realizmui, čia beveik nematyti. Daugiau tyrinėjamas individo vidaus pasaulis, intymių žmogaus jausmų, santykių sritis. Tai bendra postnatūralistinio meno tendencija. Individualizmo banga, siūbtelėjusi į Europos meną XIX a. pabaigoje, prislopino visuomeninės-politines aspiracijas, stiprindama domėjimąsi vidaus pasauliu, tokiais asmenybės rūpesčiais, kuriuos literatūra anksčiau mažai telietė. Susilpnėja socialiniai tikrovės vertinimo kriterijai (arba jie visai išnyksta), mažiau ieškoma (arba visai neieškoma) visuomeninių priežasčių net tokius reiškinius vaizduojant, kur anksčiau buvo gvildenama socialinės nelygybės tema, skambėdavo socialinis protestas, buvo keliama blogio problema (plg. šiuo požiūriu bado temą kad ir K. Hamsuno kūryboje). Gyvenimas vaizduojamas be to socialinio požiūrio, kurį kultivavo ankstesnis realizmas, ir daugiau domimasi tuo, kas „bendražmogiška”, o ne tik to laiko sąlygų padiktuota. Meilės tema, savotiškai traktuojama, tampa dingstimi plačiam išgyvenimų, nuotaikų vaizdui. Psichologizmas naujojoje literatūroje įgyja uždaresnį pobūdį, nors suranda kitokių vaizdavimo aspektų, naujų vaizdavimo priemonių.

 

       Ir I. Šeiniaus psichologizmas ne vienu požiūriu kamerinis, palyginus jį su žymiausių mūsų ankstyvosios psichologinės prozos atstovų — J. Biliūno, Šatrijos Raganos — kūryba. Teorijoje „Kuprelio” (1913) autorius laikėsi dekadentinės meno apolitiškumo sampratos (būdingos kai kuriems „Vaivorykštės”, „Pirmojo baro” bendradarbiams), ir tai negalėjo neatsiliepti jo kūrybai. Ne vienu atveju jo proza plėtojasi, toldama nuo realistinės literatūros problemų. Posūkis prie modernistinių srovių estetikos čia suvaidino savo vaidmenį. Vis dėlto ankstyvoji I. Šeiniaus kūryba nėra visai praradusi demokratinių nuotaikų, joje atsispindėjo vertingų ano meto mūsų literatūros raidos tendencijų, ypač ieškant naujų išraiškos priemonių, naujai traktuojant charakterį, žmogaus ir gamtos santykius ir t. t. I. Šeinius sukūrė įtaigių žmogaus vidinio pasaulio vaizdų, psichologinės analizės menui davė naujų impulsų, nors charakterio psichologiją traktavo daug siauriau, negu ankstesnieji realistai.

 

       I. Šeinius plėtojo lietuvių prozoje tuos impresionizmo, neoromantikos elementus, kurie Lietuvoje jau buvo pasirodę iki jo, įvedė šių srovių problematikos ir poetikos. Meilės tema ne viename jo kūrinyje turi tą neoromantiškai skausmingą, net tragišką toną, kuris būdingas ano meto literatūroje. Tragiškai myli Kuprelis, dėl meilės kankinasi apysakos „Bangos siaučia” (1913) veikėjai, savo jausmui atsako neranda ne tik „Vasaros vaišių” (1914) pagrindinis herojus Karolis, bet ir antraeiliai veikėjai. Ir novelėse dažnai kalbama apie meilę. Visur ji traktuojama kaip poetiškas jausmas, kilęs ieškant gyvenimo pilnumo, tačiau keliantis daug skaudžių išgyvenimų. Lyginant I. Šeiniaus kūrinius su ankstesne ir to meto lietuvių literatūra, nesunku pastebėti, jog niekas iki jo nėra taip gilinęsis į šią jausmų sritį. Meilė I. Šeiniaus ankstyvuosiuose kūriniuose yra tas jausmas, kuris daugiausia duoda medžiagos psichologinei analizei. Jausmų kova, vidiniai sukrėtimai plaukia iš meilės jausmo plėtojimosi, jo susidūrimo su kliūtimis. Tačiau meilės konfliktuose retai tegirdėti socialinių santykių atgarsių. Žmonių santykiuose čia ieškoma bendriausių psichologinių dėsningumų, natūralios jausmų, nuotaikų kaitos, nesistengiant veikėjų elgesyje, mintyse susekti kokių nors materialinių sumetimų ir pan.

 

       Ne tik meilės peripetijas I. Šeinius vaizduoja; jo problematika platesnė, nors apie meilę čia daug kas sukasi. Rašytojas toliau tęsia lietuvių psichologizmo liniją, vis giliau leisdamasis į nuotaikų, jausmų pasaulį. Daugelis individualių santykių atvejų jam savaime įdomūs kaip psichologiniai dalykai. Tačiau įdomiausi jam intymūs žmonių kontaktai, dažniausiai momentiniai, kartais nė nepaliekantys žmogaus viduje, taip pat ir tolesniame siužete didesnių pėdsakų, tačiau nuosekliai kuriantys vidaus pasaulio vaizdą. Kiekvieną veiksmą jis  paprastai ruošia smulkiais minčių, jausmų aprašymais, suskaldo judesių liniją į atkarpėles, kiekvieną jų atidžiai studijuodamas. Vidines būsenas I. Šeinius detalizuoja kaip retas rašytojas ankstesnėje lietuvių prozoje. Analizės smulkumas (net smulkmeniškumas) gali būti laikomas vienu iš svarbiausių I. Šeiniaus stiliaus bruožų. Dideliu vaizdo detalizavimu tolesnėje praeityje pasižymėjo L. Stemas, XIX  a. pabaigoje — XX a. pradžioje H. Džeimsas, K. Hamsunas, M. Prustas... Lietuvių prozoje šiuo atžvilgiu tik Dobilą galima su I. Šeinium gretinti, nors išraiškingumu  Dobilas, žinoma, toli atsilieka. „Vasaros vaišių” autorius palietė tokius vidaus dalykus, kurie anksčiau visai nebuvo  liečiami. Pavyzdžiui, momentine abejone, neryžtingu svarstymu retai kas lietuvių literatūroje yra taip smulkiai domėjęsis, o jei ir domėjosi, tai daugiau kaip rezultatu, bet ne kaip procesu. Tuo tarpu I. Šeinius kuo smulkiausiai vaizduoja, kaip studentas Karolis  svarsto: važiuoti ar nevažiuoti jam šiandien į kaimą („Vasaros vaišės”). Dobilas „Blūde” irgi ne vienoje vietoje yra žymėjęs, jog veikėjas ką nors ketina daryti, bet persigalvoja ir pasuka kitu keliu. I. Šeiniaus Karolis nutaria važiuoti, po kiek laiko atsisako tos minties, bet čia pat pasamprotavęs vėl apsisprendžia važiuoti (43) (3). I. Šeinių šiuo momentu apsisprendimas domina ne kaip rezultatas, ne kaip tam tikras žingsnis įvykių grandinėje, bet kaip gyva žmogaus minčių seka, einanti į tam tikrą rezultatą.

 

       Todėl apysakoje nedidelis vidaus judesys tampa ištisu epizodu; siauresnių psichologinių interesų rašytojui abejonei žymėti būtų užtekę sakinio. Imant ankstyvąją I. Šeiniaus kūrybą, psichologinis detalizavimas ryškiausias „Vasaros vaišėse”— geriausiame rašytojo kūrinyje, į kurį tarsi veda visa ligtolinė jo kūrybinė praktika. „Kuprelyje” to smulkumo daug mažiau, nes rašytojas čia dar eina ankstesnės mūsų prozos tradicijomis. Apysakoje „Bangos siaučia” I. Šeinius pirmą kartą leidžiasi į psichologinį detalizavimą, net, atrodo, nepajėgi damas tos tendencijos suvaldyti, todėl kai kurie nuotaikų aprašymai virsta ištisais savarankiškais psichologiniais etiudais. Stiprūs išorinio siužeto apmatai čia kai kur net kertasi su epizodų psichologiniu smulkmeniškumu. „Vasaros vaišėse” detalizavimas tapęs pastoviu principu, kuris išlaikomas per visą kūrini, teikiančiu jam nuoseklios ir motyvuotos struktūros. „Iki „Vasaros vaišių” lietuvių prozoje nebuvo kūrinio, kuriame kiekvienas atskiras psichikos subangavimas būtų ištyrinėtas, kaip savitikslis, turintis uždarą vidinę eigą ir sykiu kaip darnus visumos komponentas. Gebėjimą niuansuotai vaizduoti aplinką I. Šeinius pritaikė psichikos sferai, pasirodė esąs beletristas, kuriam psichologinis detalizavimas, organiškas impresionizmui, buvo tarsi įgimtas.” (4)

 

       1. METAFOROS

 

       I. Šeinius mėgsta smulkiai aprašinėti ne tik nedidelį sąmonės judesį, bet ir išskirti vieną jo elementą ir sekti per tam tikrą teksto dalį, kartais gana ilgą, paversdamas jį net atskiru įvaizdžiu. Kartais jis virsta net savotišku leitmotyvu, žyminčiu veikėjo nuotaiką. Iš eilės skaitant visus ankstyvuosius I. Šeiniaus kūrinius, krinta, pavyzdžiui, į akis jo pamėgtas širmo paukščio įvaizdis, pasirodęs pirmiausia bene „Kuprelyje”, tačiau plačiausiai vartojamas apysakoje „Bangos siaučia”: „Staiga nutilova. Tartum koks didelis, širmas paukštis apglėbė visą kambarį savo milžiniais sparnais. Ir vieną ir kitą savo juodomis akimis sekė. Išnyko palengvėl, atsitraukė. Rodosi sumažėjo, mažutis pasidarė ir pasislėpė lubų plyšyje” (21) (5).

 

       Taigi įvaizdis įvestas kaip palyginimas („tartum koks”...), tačiau čia pat jis verčiamas metafora, savarankišku vaizdu. „Širmas paukštis” kartkartėm pasirodo tolesniame pokalbyje, tik kiek kitokiu pavidalu ir rakursu. Jis reiškia nesutarimo, nedermės, nejaukumo atmosferą, apimančią abu pašnekovus, trumpam išnykstančią, bet čia vėl atsirandančią, kai tik pokalbyje paliečiamas keblesnis dalykas.

 

       Šių dienų akimis žiūrint, toks įvaizdis gerokai manieringas, tačiau jo sandara būdinga I. Šeiniaus ano meto prozai; jame galima atsekti ne vieną I. Šeiniaus psichologizmo išraiškos momentą.

 

       Pažymėtini čia du dalykai. Pirma, nuotaikos atskyrimas nuo žmogaus, ir, antra, jos sugyvinimas. Pats atskyrimas reiškia didelį dėmesį vidaus pasauliui — nuotaika suvokiama kaip svarbi buitinės scenos dalis. Literatūroje, kur vidaus pasaulis mažai teatsispindi, toks atskyrimas neįmanomas, nes tik reikšmingi dalykai gali įgauti tokio sąlyginio savarankiškumo. Tačiau tas atskyrimas turi ir kitą prasmę. Rašytojas taip atskiria ne tik psichines būsenas. „Ant blakstienos sužiba ašara”. Žemaitė tokiu atveju tiesiog pasakytų: žmogus ėmė verkti, ašaroti ar pan., taigi, turėdama galvoje asmenį, ne jo veiksmą. I. Šeiniaus kontekste ašara tarsi atsiskiria nuo veikėjo, įgyja kažkokio savarankiškumo; verksmas tampa tarytum nepriklausomu veikėju ir veiksmu. Toks atskyrimas vėlesnėje lietuvių prozoje taps įprastu dalyku. Mūsų literatūroje jis ėmė rodytis su J. Biliūno kūriniais, o įsitvirtino I. Šeiniaus prozoje, ir čia nemažą vaidmenį bus suvaidinusi modernistinių srovių poetika. Toks atskyrimas labai svarbus ir vaizduojant vidaus pasaulį, taikant čia, kaip bus matyti, paralelizmo principą, kuriant gamtines metaforas psichiniams reiškiniams parodyti.

 

       Kitas momentas — nuotaikos sugyvinimas. Jis apima beveik visą I. Šeiniaus poetiką, kiek toji siejasi su žmogaus vidaus pasaulio vaizdu. Jis atspindi tuos savotiškus žmogaus ir gamtos santykius, kuriuos galima aptikti I. Šeiniaus prozoje. Nuotaiką sugyvindamas, rašytojas tiesiog gretina psichinius ir fizinius pradus: pateiktu atveju — nuotaika ir paukštis. Toks gretinimas, be abejo, atspindi ir ano meto srovių poetiką, ir rašytojo meninę pasaulėjautą. Turint omenyje daugeriopus tokio gretinimo atvejus, atrodo, jog I. Šeinius įsitikinęs, kad gamtos ir psichiniai reiškiniai nėra kažkas atskira; priešingai, tarp jų daug bendra, tik reikia mokėti tai surasti. Todėl rašytojo dėmesys visą laiką tarsi nukreiptas ieškoti tokio bendrumo, panašumo, net atitikmenų. Čia tarsi laikomasi koncepcijos, kurioje į vieną visumą jungiami įvairiausi pasaulio reiškiniai, jaučiant jų vidinę giminystę, pereinamumą. Tikima, kad daiktus ir reiškinius galima atskleisti ne tik aprašant juos betarpiškai, bet ir netiesioginiu būdu, t. y. gretinant su kitais reiškiniais, ieškant jų artumo, net rodant juos per kito plano reiškinius. I. Šeiniaus poetikos pagrindan daug kur dedamas paralelizmo principas, neabejojamai susijęs su tuo savotišku monizmu, kurį į Europos meną atnešė simbolizmas, impresionizmas, neoromantizmas. Šiam monizmui žmogus ir visata nebuvo atskiri priešingi poliai, bet viena nepertraukiama būties grandinė. Jame būta nemaža idealistinės pasaulėžiūros elementų, tačiau ne vienu atžvilgiu toji pasaulėjauta rėmėsi ir moksline mintimi, užčiuopiančia vis daugiau artumo tarp žmogaus ir gamtos, tarp dvasios ir aplinkos. Transformuojasi ji iš to pozityvizmui būdingo gamtos ir žmogaus analogijų pomėgio, kuris buvo nurodytas kalbant apie Žemaitę, Bitę. Lietuvių literatūroje tokia pasaulėjauta ėmė rodytis prieš Pirmąjį pasaulinį karą, stipriau ji iškilo vėlesniais metais. Ano meto I. Šeiniaus kūryboje jos žymių jau gana daug. I. Šeiniaus herojui aplinka, gamta nėra tik fonas ar veikimo sritis, kaip daugumai XIX a. rašytojų. I. Šeiniaus žmogus turi visiškai ki­tokių ryšių su gamta, negu ankstesnis žmogus literatūroje turėjo, ir tie ryšiai daugiau vidiniai, liečiantys bendruosius būties dėsnius. Žmogus ne tik biologinė, socialinė būtybė, bet jis statomas ir visos gamtos, net visatos akivaizdoje. Jis daug stipriau jaučia savo artumą gamtai, negu jo pirmtakai literatūroje. Į tai galų gale ir atsiremia anksčiau nurodytas paralelizmas — svarbus konstrukcinis principas, taikomas net psichiniams procesams vaizduoti. Kadangi I. Šeiniui (kaip ir kitiems to laiko rašytojams) psichikos ir gamtos reiškiniai turi daug lietimosi taškų, vidinio artumo, todėl gamtos įvaizdžiais neretai pasirodo išreikštas ir veikėjų vidaus pasaulis, o gamta savo ruožtu įgyja žmogui, socialinei tikrovei būdingų bruožų. Kitaip sakant, žmogaus ir gamtos procesų paralelumas leidžia jų aprašymus kaitalioti — vienus reikšti kitais.

 

       Fizinių ir psichinių reiškinių paralelizmo I. Šeiniaus kūryboje yra labai įvairaus, nuo išorinio reiškinių gretinimo iki glaudaus, metaforiško jų suliejimo. Kupreliui pasakojant apie skausmingiausius savo išgyvenimus, audra už malūno sienų irgi pasiekia didžiausios jėgos. Tokia skirtingų reiškinių sinchronija apysakoje efektyvi, nors ir turi literatūriškumo, nes literatūroje kaip principas ji eina ar tik ne nuo V. Šekspyro laikų. Paralelizmas čia pilnas, fiziniai reiškiniai ir žmogaus jausmai plėtojasi savarankiškai, nors pagrindinis tiks­las — ryškinti vidinę dramą, atkreipiant dėmesį į gamtos reiškinius, turinčius tokį pat intensyvumą. Apysakoje „Bangos siaučia” I. Šeinius, užuot vaizdavęs sunkias herojaus mintis, ima piešti pavasario audrą ežere (59), tačiau skaitytojui ne­sunku suvokti, jog tai jaunuolio sielos būklės paralelė. Šiuo atveju psichikos reiškiniai ištisai keičiami fiziniais, tačiau turint tikslą reikšti vidaus pasaulio dinamiką. Tokio pakeitimo atvejų I. Šeiniaus kūriniuose nemaža, ir čia prasideda ta būdinga gamtos metaforizacija psichiniams reiškiniams apibūdinti, kuri uždeda ryškią žymę I. Šeiniaus prozai. Iš tiesų pavasario audros vaizde aiški metaforinė prasmė, tuo tarpu „Kuprelio” audroje jos dar visai nėra. Debesis, užtemdęs saulę, šešėlis, užslinkęs ant laukų — nereti atvejai nuotaikos keitimuisi aptarti. „Vasaros vaišėse” išraiškingai pavartotas ledo kalno, iškilusio tarp Karolio ir Julijos, vaizdas.

 

       Tarytum įsiveržė tarp žalių banguojančių laukų didelis ledo kalnas. Įsiveržė ir atsistojo tarp jų. Atskyrė kitus nuo kitų, toli atbloškė.

       Sustingo viskas aplinkui, apmirė. Nustojo žado ir paukščiai, išblyško gėlės. Vien šaltis skleidžiasi visur. Geležimi viską kausto (64).

      

       „Ledo kalnas” čia turi parodyti tą neperžengiamą psichologinę ribą, kuri skiria herojų nuo mylimosios — tos ribos jis niekaip negalės įveikti. Įvaizdis tokios pat kilmės ir paskirties, kaip ir „širmas paukštis”. Tai ta pati metaforizacija, nors čia daugiau pakeitimo pagal panašumą, negu dviejų skirtingų pradų gretinimo. I. Šeiniaus kūryboje nemaža pavyzdžių, kur gamtos ir psichologijos paralelizmas reiškiami visišku komponentų suliejimu. „Abejonės šešėlis”, „meilės saulė” — tokio tipo metaforos. Tai naujo tipo metaforos, pasirodžiusios lietuvių literatūroje (ir prozoje, ir poezijoje) su I. Šeiniaus, Z. Gėlės, V. Krėvės kūriniais, tačiau į didesnę literatūrinę apyvartą įėjusios kiek vėliau.

 

       Tačiau takiomis metaforomis vidaus pasaulio reiškimas I. Šeiniaus prozoje nesibaigia. „Abejonės šešėlis” vėliau virsta gyva būtybe, pasislepia, laukia, vėl išnyksta... Žodžiu, iš jos autorius kuria vaizdą, daro kone veikėją. Taigi personažas ir jo psichologinė būsena įsijungia į veiksmą, kaip scenos dalyviai, tačiau iki alegorijos neprieinama. „Per sodžių nuvėjo kugždesys. Viršun iškilo slėptas pavydas ir suklykė pašaipa.” (6)

 

       Sugyvinus psichologines būsenas, paralelizmas įgyja naują išraišką — prie veikėjo veiksmo paraleliai prisijungia vidaus būsenų judesys. Tačiau iki tokio sugyvinimo I. Šeiniaus poetikoje ne taip dažnai prieinama, dažniau sustojama ties metafora, ją kartais labai išplečiant: „Nutirpo Julijaus kūnas. Bedugnės dugnan jis nukrito. Aplinkui ilgos, širmos žuvys narstos. Prie jo prisiartina, akimis žybterėja, atgalion, dumblan sprunka.” (7) Tai ne alegoriniai vaizdai, ne simboliai, tai išplėstas metaforizuotas vidinės būsenos vaizdas, išaugęs iš paralelizmo poetikos.

 

       Imant metaforizacijos, sugyvinimo reiškinius visos ano meto I. Šeiniaus kūrybos mastu, atrodo, jog autorius tokia vidaus perteikimo forma labiausiai buvo susižavėjęs, rašydamas apysaką „Bangos siaučia”. Joje bene daugiausia tos rūšies bandymų ir, matyt, eksperimentavimo. Vėlesniame kūrinyje — „Vasaros vaišėse” — tokia išraiškos forma jau mažiau krinta į akis, ji rečiau vartojama, be to, natūraliau jungiama į kūrinį. Tačiau metaforizacija lieka pastovia I. Šeiniaus stilistine kryptimi, nes ji plaukia iš paralelizmo principų, padėtų I. Šeiniaus meninės pasaulėjautos ir poetikos pagrindam Todėl savičiausia I. Šeiniaus priemone reikėtų laikyti ne personifikaciją, bet paralelizmą; personifikacija — tik viena paralelizmo apraiškų.

 

       Iki šiol buvo kalbama apie atvejus, kai rašytojas, vidaus pasaulį reikšdamas, tarsi eina nuo išgyvenimų, nuotaikų į fizinių reiškinių pasaulį ir čia ieško paralelių. „Abejonės šešėlis”— būdingas takios krypties rezultatas. Bet rašytojas eina ir priešinga kryptimi — aplinkos reiškiniams suranda paralelių žmogaus viduje, taigi reiškinį ima iš aplinkos, tačiau būdingą nuotaikai. „Ėjau gatve vienas. Visur tuščia buvo. Tik kada ne kada aplenkdavo vežėjas, veždamas svečius iš teatro. Manyje taip pat kažin nuo ko tuščia pasidarė. Tarytum atėjo kas ir išnešė viską” („Bangos siaučia”, 16). Paralelumas, atitikimas čia pilnas, tai grynas aplinkos ir žmogaus unisonas: tuščia aplink, tuščia ir sieloje. Tokio unisono I. Šeinius daug kur suranda ir juo grindžia nuotaikų raidą. Viename „Vasaros vaišių” epizode herojus mato aplinkoje viską keičiantis, mirštant, pereinant iš būties į nebūtį, ir jam topteli mintis, jog ir jo meilė lygiai taip pat išnyko. Paralelumo suvokimas šiuo atveju išreikštas apibendrintai. Veikėjo mintys, jausmų raida atsiremia į gamtos dėsnių logiką ir ja viską paaiškina. Taip atsiranda galimybė sieti aplinkos ir vidaus reiškinius.

 

       Tai būdinga ne tik I. Šeiniaus prozai. Tai bendri ano meto literatūros siekimai, bendros poetinių priemonių tendencijos. Dvasinėms būsenoms reikšti atitikmenų, paralelumo fiziniame pasaulyje ieškojo ne tik impresionizmas, bet ir neoromantizmas su simbolizmu, metaforomis, personifikacijomis jungdami skirtingo pobūdžio reiškinius ir dvasinius siekimus, nuotaikas reikšdami ne tik kasdieninės aplinkos, bet taip pat stichinių jėgų, kosmoso įvaizdžiais, galų gale remdamiesi aptartąja monizmo pasaulėjauta, paralelizmo poetika. „Vaivorykštės”, „Pirmojo baro” poezijoje ir prozoje, Z. Gėlės, V. Krėvės bei kitų ano meto literatų kūryboje ir apibūdintosios pasaulėjautos,  ir kalbamos poetikos požymių apstu, nors jų pobūdis skirtingas — kai kur jie artimi   simbolistinei manierai, kai kur—buitiniam realizmui. Pušaitės vaizdelyje „Akmuo” apsamanojęs granito gabalas ilgisi tų laikų, kai jis skraidė su žvaigždėmis, kai jis buvo žvaigždės dalis. Ir dabar jame tebeglūdi ugnies kibirkštėlės, atsineštos iš ten; tomis kibirkštėlėmis jis ir giminingas žvaigždėms („Vaivorykštė”, 1913, kn. 3). Vaizdelyje metaforiškai išreikšta žmogaus giminystė visatai, jo artumas gamtai. Daug konkrečiau ir kartu paprasčiau ta pati mintis reiškiama  V.  Krėvės „Skerdžiuje” (1915). Lapinui pasaulis daug vieiningesnis, negu jo bendraamžiams, o dar labiau — jaunesniesiems kaimo gyventojams. Ryšys tarp žmogaus ir gamtos čia daug stipriau pabrėžiamas, negu iki tol lietuvių literatūroje buvo įprasta daryti. Tai naujas žmogaus ir gamtos santykių traktavimas, iškeliąs bendrumą, vieningumą, pabrėžtinai demonstruojąs paralelumą, priklausomybę. Vaizduojamajame lietuvių mene su šia tendencija savitai susilieja M. K. Čiurlionis, gamtos įvaizdžiais reiškęs vidinius žmogaus nusiteikimus, pastoviai ieškojęs žmogaus ir gamtos bendrumo, nepaprastai subtiliai naudojęs gamtos metaforizaciją. Šią stilistinę tendenciją taip pat savaip išreiškia liaudies poezijos stilizavimas L. Giros, V. Krėvės ir kitų to laiko rašytojų kūryboje. Paralelizmas šiose stilizacijose dažnas: rašytojų jis suvokiamas kaip būdinga liaudies kūrybos ypatybė. Toks suvokimas, iškilęs šiuo metu, atspindi bendrą meno orientaciją į gretutines struktūras. Be tokios orientacijos vargu ar galima paaiškinti vien atsitiktinumu tokias poezijos priemones, kaip komponavimą remiantis gamtos ir socialinių (ar psichinių) reiškinių gretinimu.

 

       Kas dar būdinga I. Šeiniaus prozoje aptariamam paralelizmui? Imdamasis paralelės ar metaforos, rašytojas, suprantama, siekia didesnio aiškumo, išraiškingumo. Tai bendras siekimas. Tačiau čia reikia pažymėti dar vieną dalyką — regimumą aprašant kokią vidaus būklę. I. Šeiniui dažnai galutinis išraiškos etapas — rasti jai regimą atitikmenį. „Abiem viena mintis dingterėjo. Dingterėjusi ir išnyko. Sužibo, užgeso” („Bangos siaučia”, 75). Minties pasirodymas ir išnykimas čia išreiškiami šviesos, taigi regimaisiais įvaizdžiais. Daugelis metaforų ir metaforiškai sukomponuotų I. Šeiniaus paralelių vaizdų pasižymi tokiu vizualumu. Gal tai rašytojo individualybės žymė? Tačiau tai turbūt ir impresionizmo poetikos ypatybė, impresionizmo, kuris, kaip žinoma, formavosi daugiausia vizualinio meno, ypač tapybos, veikiamas.

 

       Aptariamasis paralelizmas psichologinėje analizėje reiškia informacijos perteikimą netiesioginiu būdu: užuot betarpiškai aprašinėjęs kokią būklę, rašytojas imasi gretinimo, analogijos, paralelės ir pan. Tai naujųjų meno srovių atnešta tendencija. Prisiminus didžiųjų XIX a. rašytojų psichologų, tokių kaip Stendalis, L. Tolstojus, F. Dostojevskis, kūrybą, atrodo, kad jie stengiasi tiesiog analizuoti vidaus pasaulį, negu imasi paralelizmo. Pastarasis būdas labiau įsigali einant į XIX a. pabaigą, ieškant naujų išraiškos priemonių; XX amžiuje jis jau tapęs įprastu, plačiai įteisintu. Lietuvių literatūroje didžiausią užmojį jis neabejojamai pasiekė I. Šeiniaus kūryboje, tačiau panašių apraiškų randama ir anksčiau. Jau Žemaitė jį kai kur vartoja: žinomoji „Petro Kurmelio” scena, kur Petrą kaltina visa gamta, yra kaip tik tokios paralelinės struktūros. Kurmelio graužatis čia ne tiek betarpiškai vaizduojama, kiek projektuojama į gamtą: paukščiai jį „kaltina”, ne pats veikėjas kremtasi. J. Biliūno apsakyme „Vieną rudens dieną” pasakotojui liūdnos mintys ne savaime ateina, bet kapinių kryžiai jas „išsako”. A. Vienuolio Veronika ne tik pati mąsto apie sunkią savo būklę, bet ir rugiai šnabžda apie didelę jos bėdą. Vis tai aptariamo paralelizmo reiškiniai: jais perteikiamas veikėjų vidaus pasaulis, tačiau jis atspindimas ne tiesiog vaizduojant, o vartojant papildomas priemones — paraleles gamtoje, aplinkoje. Paralelizmas, metaforizaciją čia  įauga kaip svarbus konstrukcinis elementas, į kurį neatsižvelgus, daug kas būtų neaišku. Jis kartais toks svarbus, kad, jo nesuvokus, atskiras epizodas ar net kūrinys lieka nesuprantamas. Taip yra, pavyzdžiui, su J. Biliūno apsakymu „Brisiaus galas” — negalima jo pilnai suvokti, neatsižvelgus į tą subtilų metaforiškumą, kuris glūdi to kūrinio struktūroje.

 

       2. PAGAVA, IMPULSAI

 

       I. Šeiniaus veikėjų vidaus gyvenime daug vietos užima suvokimas, pagava. Rašytojas ne tik konstatuoja, jog veikėjai ką nors pamatė, išgirdo ir suvokė, bet dažnai mėgsta rodyti pačią suvokimo eigą. Štai vaizdelis iš „Vasaros vaišių”:

 

       Nagi! Tenai ant kalnelio, anapus krūmų, raudonuoja kas. Vis didyn, didyn. Va tarytum visus krūmus uždegė. Tenai kas negerai. Gaisras turbūt.

       Toliau laukiu, kvapą suspaudęs. Kaipgi! ir liepsna pasirodė. Apkrita tokia, baisiausia. Net viršun krūmų iškilo... Staiga atitrūko ir nuplaukė per dangų.

       Tai mėnulis, kad jį kur! Mieste, tik kuomet gaisras, taip esti baisu (27).

      

       Ankstesnės mūsų prozos tradicijomis einant,  tokiu  atveju buvo galima pasakyti, jog patekėjo, pasirodė ar pakilo mėnulis, ir, reikalui esant, daugiau ar mažiau detalizuoti šį vaizdą. I. Šeiniui čia svarbus ne tiek pats gamtos reiškinys, kiek jo suvokimas. Todėl jis ne tik detalizuoja vaizdą, bet ir sudramatina. Pradedama nusistebėjimu, galima sakyti, šūksniu: kažkoks nežinomas dalykas atkreipė pasakotojo dėmesį. Karolis nesusigaudo, kas tai galėtų būti. Pagaliau atrodo įtikimiausia, jog tai gaisras. Tuo įsitikinimu ir pagrįsta tolesnių vaizdų interpretacija — šviesa stebėtojui reiškia siaubingą gaisrą. Tačiau čia pat viskas paaiškėja — dėmesys, pasiekęs didžiausios įtampos, staiga lūžta. Epizodėlis, vaizduojantis psichologinę įtampą, staigų atoslūgį, — tarsi koks dramos gabalas. Gamta čia pavaizduota gana aplamai, užtat jos suvokimas aprašomas pradedant impulsyviu įspūdžiu ir baigiant staigiu susiprotėjimu. Leksikos ir sintaksės priemonėmis rašytojas stengiasi perteikti veikėjo suvokimo betarpiškumą („nagi!”, „va tartum...”, „kaipgi” ir 1.1.).

 

       Domėjimasis suvokimu, kaip procesu, teikia naujų vaizda­vimo galimybių. Jas yra bandę jau ankstesni mūsų prozininkai. J. Biliūnas „Ubage” vaizduoja, kaip pasakotojas mintyse tyrinėja pasirodžiusį elgetą: elgeta kaip elgeta, tačiau jis kažkuo ne toks, kaip kad dauguma — ir poterius kalba kitaip, ir išvaizda kažkuo kita. Pasakotojas spėlioja, kol jam paaiškėja skaudi gyvenimo tiesa. Nors medžiaga visai kita, tačiau sprendimo ieškojimas čia irgi pateiktas kaip Įtempta sąmonės būklė. Kiek siauriau tokia situacija vaizduojama Šatrijos Raganos apsakyme „Sulaukė”: motina iš karto neatpažįsta suluošinto sūnaus — įtampa čia irgi pasiekia aukščiausią laipsnį, staiga atsileisdama ir parodydama motinos tragizmą.

 

       Nors tematiškai ir skirtingi, L Šeiniaus, J. Biliūno, Šatrijos Raganos epizodai turi tą pačią psichologinę užduotį — vaizduoja atpažinimą kaip vidinį procesą. Ką I. Šeinius čia naujo įnešė? Neabejojamai jis detalesnis už savo pirmtakus — daug smulkiau nagrinėja  tą  procesą, ypač kreipdamas dėmesį į staigias reakcijas, impulsus. Apskritai rašytojas tokius procesus suvokia kaip impulsų, staigių reakcijų grandinę. Jis sten­giasi perteikti jų momentinį pasirodymą, keitimąsi, išnykimą. Užtat jis ir skaldo sakinį į atkarpėles, kiekviena jų žymėdamas kokį psichinį impulsą ar reakciją, dažnai vartodamas staigumą reiškiančius ištiktukus, parodomuosius žodelius. I. Šeiniaus kalba emocinga ne todėl, kad jis daug kur vaizduoja jausmus, bet dėl to, jog jis pačia sakinio struktūra nori perteikti vidinių procesų staigumą, posūkius, grįžimą prie ankstesnių dalykų, naujų atsiradimą ir t, t. Čia ką tik pažymėtas vienas I. Šeiniaus vaizduojamų procesų — atpažinimas, tačiau rašytojas panašiai vaizduoja ir kitus procesus. Anksčiau buvo minėtas „Vasaros vaišių” epizodas, kur Karolis abejoja, važiuoti ar nevažiuoti jam į kaimą. Abejojimas ir sprendimo brendimas čia irgi parodytas kaip intensyvi vidinių impulsų, reakcijų atkarpa, reakcijų, vykstančių dabar, skaitytojų akyse, stengiantis tarsi panaikinti tą atstumą, kurį sudaro pasakotojo žodžiai, kuriantys praeityje vykusių įvykių iliuziją. I. Šeinius lyg nori užtrinti tą laiko ribą, kuri skiria įvykius nuo dabarties, ir daiktus, vidaus procesus vaizduoja kaip čia pat esančius, betarpiškai suvokiamus.  Tokio betarpiškumo siekimas — taip pat būdingas I. Šeiniaus poetikos bruožas. Tokio siekimo jau galima aptikti kai kuriuose J. Biliūno apsakymuose. Štai kaip J. Biliūnas piešia silpno ligonio savijautą: „Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimi gulimoj a kėdė ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Pavargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuojau... palūkėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!” (1, 217). Skaitant tokias J. Biliūno, I. Šeiniaus prozos vietas, atrodo, jog pasakotojas ne tik nori informuoti apie daiktus ir įvykius, bet ir stengiasi leisti  pačiam skaitytojui įsitraukti į tų įvykių srautą, pajusti savijautos tėkmę arba pamatyti minties judėjimą, prisiliesti prie daiktų, prie kurių veikėjas prisiliečia ir juos suvokia. Štai „Vasaros vaišių” epizodėlis, kur Karolis apžiūrinėja savo sodintus medžius: ,,Apimu savo mylimiausią ir didžiausią rankomis. Toks jau storas, vos apimti gali abiem saujom. Ir baltas jau. Va ir plonutė žievelė daiktais apsilupusi ir pasišiaušusi. Švelni tokia, šilkinė” (146). Aprašomasis pradas čia likęs tik pirmajame sakinyje, nurodant patį veiksmą. Jis sieja epizodą su mūsų tradicine proza. Tolesni sakiniai pateikti jau kaip psichiniai sprendimai, reakcijos, kaip betarpiškas daikto savybių jutimas. Pasakotojas kaip jas paeiliui suvokia, taip ir pateikia. Jis nori sudaryti iliuziją, kad veiksmas vyko ne kažkada, bet dabar, jog kaip tik dabar nuo vienų bruožų jo akys, lietimas pereina prie kitų. Tačiau čia ryškėja ir kitokio tikrovės traktavimo principai. Daiktai neturi tos objektyvios egzistencijos, būdingos XIX a. realizmui. Nors ne vienoje vietoje jie Iškyla visiškai objektyviai, bet neretai matyti, kad jie veikėjo yra taip suvokiami, jog jų pavidalas pasiekia mus kartu su pagavos ypatybėmis.

 

       I. Šeinius išplėtojo veikėjo pasipasakojimo formą, pradėtą lietuvių prozoje Šatrijos Raganos, savitai ir plačiai vartotą J. Biliūno. Ypač tuo pasižymi „Vasaros vaišės”, kur ši forma vartojama virtuoziškai ir ja perteikta subtilių vidaus pasaulio dalykų. Pasipasakojimas čia plaukia labai sklandžiai, į savo tėkmę jungdamas tiek išorinį pasaulį, tiek ir subtiliausius psichikos judesius. Vidaus pasaulis čia, žinoma, nusveria, tačiau I. Šeinius į jį mokamai jungia aplinkos elementus, išvengdamas ankstesniam realizmui kai kada būdingo teksto skaidymo į aplinkos aprašymą ir vidaus analizę. Ne vienoje I. Šeiniaus prozos vietoje informacija apie išorinį pasaulį ir žmogaus vidinę būklę susilieja, eina kartu, kaip, pavyzdžiui, šiame epizodėlyje, kur Karolis renka pievos gėlių puokštę Julijai:

 

       Bus rinkinys gražus, bus didelis. — Kam?

       Jau jis didelis, jau gana bus. Va dar įdėsiu šias tris ilgas, pasipuošusias per visą stiebą smulkiomis geltonomis gėlytėmis su rausvai mėlynomis akutėmis. Šitos trys gėlės aukštai iškyla iš mano rinkinio, viršum kitų (79).

      

       I. Šeinius kūrė lietuvių literatūroje naujas pasakojimo formas, naujus autorinės kalbos modelius, kiek priartėdamas prie vadinamosios sąmonės srauto technikos. Pastangomis mažinti atstumą tarp pasakotojo ir skaitytojo, siekimu stipresnės betarpiškumo iliuzijos, priemonių ieškojimu tai iliuzijai stiprinti I. Šeinius susisiekia su lietuvių tarybiniu septintojo dešimtmečio romanu, kartais vadinamu vidinio monologo vardu, nors šiaip tų romanų  autoriai (M. Sluckis,  Alf. Bieliauskas) galbūt mažiausiai rėmėsi „Vasaros vaišių” autoriaus palikimu. I. Šeinius daug dėmesio kreipia į betarpišką suvokimą,  išorinio pasaulio vaizdas įgyja naujų, netradicinių bruožų. Bene svarbiausias jų — aplinkos psichologizacija, t.y. aplinka iškyla ne tik tiesiogiai, bet ir kokiu nors refleksyviu požiūriu. „Vasaros vaišėse” toji tendencija pasiekia vos ne savo viršūnę lietuvių prozoje. Iš viso I. Šeiniaus kūriniuose galima susekti daug psichologizacijos požymių, labai apibendrintai reiškiančių tą meninę tendenciją. Neseniai cituotasis mėnulio tekėjimas pasižymi stipria psichologizacija — gamtos  čia beveik nėra, tik suvokimas. Iš jo ir susidaromas aplinkos vaizdas. Ir tai ne atsitiktinis dalykas. Iš vieno  „Vasaros vaišių” epizodo aiškėja, kad veikėjas žiūri į veidrodį, tačiau apie tai autorius tiesiog nerašo. Tik iš veikėjo reakcijos galima susiorientuoti, jog jis šukuojasi prieš veidrodį ir nerimauja, kad toks sublogęs ir gali Julijai padaryti prastą įspūdį. Veidrodis čia tik paminimas („Kam man veidrodis! Susišukuosiu be jo”). Toks aplinkos „išleidimas” įdomus dalykas pasakojimo formų istorijoje. I. Šeiniui jis pavykęs. Vadinas, objektyvų aplinkos vaizdą galima keisti vidinės reakcijos vaizdu, ir informacijos pilnumas dėl to nenukenčia. Tai nusigręžimas nuo XIX a. pagrindinio vaizdavimo tipo, kai buvo stengiamasi kuo detaliausiai perteikti plastinį aplinkos vaizdą. Žinoma, psichologizacija I. Šeiniaus raštuose ne visur tokia stipri — nemaža aplinkos perteikta ir tiesiogiai. Tačiau veikėjo vidaus būklės rakursas daug kur įsijungia į aplinkos vaizdą, jį dažniausiai formuoja. Didžiulis pasiilgimas yra tas taškas, iš kurio žiūrint, galima suprasti aplinkos vaizdavimo ypatybes, iškylančias „Vasaros vaišėse”, Karolio artėjimo prie Pelėdiškio vaizde: peizažo kaleidoskopas tarsi perima tą skubotumą ir nerimą, kuriuo dega veikėjas, tikėdamasis greitai pamatyti mylimąją. Iš tiesų jis dar nemato tos aplinkos, kuri būdinga Pelėdiškiui, tačiau jos įvaizdžiai jau lekia jo galvoje, pralenkdami laiką. Autorius vaizduoja juos tarsi jau čia esančius, nors jie - tik veikėjo mintyje.

 

       Kartais I. Šeinius vaizduoja daiktus taip smulkiai, jog tūlas kruopščiausias natūralistas galėtų savintis tokius vaizdus. Kad ir labai detalūs, jie taip pat veikiami visuotinės psichologizacijos. „Vasaros vaišių” viename epizode autorius aprašinėja arbatinį puoduką, leisdamasis į nematytą kruopštumą, tarsi atgaivindamas natūralizmo laikų smulkmeniškumą. Tačiau tai ne balzakiškas smulkumas, supantis veikėją ir su juo teturintis vien objektyvių aplinkybių prasmę. Pats I. Šeiniaus veikėjas žiūrinėja stalą. Karoliui tuo laiku labai sunku: jis kankinasi, matydamas Julijos šaltumą. Stalo „studijavimas” jam proga pabėgti nuo skausmingos būsenos; žiūrinėdamas jis lyg užsimiršta. Taigi ir čia veikia herojaus būsenos rakursas, neleisdamas aplinkai įgyti ankstesnio   savarankiškumo. Psichologizavimas, kaip principas, I. Šeiniaus kūryboje veikia stipriau, negu ankstesnių rašytojų kūriniuose, įskaitant net J. Biliūną,  A. Vienuolį.  Pastarųjų kūryboje aplinka turėjo daug objektyvių ypatybių ir kūrinio tekste egzistavo  nepriklausomai nuo veikėjo. I. Šeiniaus prozoje, ypač „Vasaros vaišėse”, pagrindinis herojus labiau gožia aplinką ir kitus veikėjus. Jo valdžiai paklūsta daugelis meninio teksto elementų. Čia buvo liečiamas tik vienas psichologizavimo atvejis — aplinkos pajungimas veikėjui, tačiau tų atvejų vėliau pasirodys gerokai daugiau. Apie vieną iš tokių, būtent nuotaikos projekciją į aplinką, bus kalbama toliau. Čia reikia grįžti prie neseniai svarstytų dalykų — impulsų, staigių reakcijų, betarpiškos pagavos psichologijos.

 

       Lietuvių prozoje I. Šeinius labai išplėtė šią psichologiją. Į ankstesnę lietuvių beletristiką žvelgiant psichologizmo požiūriu, buvo matyti, jog ten vyravo minties psichologija: veikėjai paprastai tik mąsto, todėl ir psichologinė analizė ten dažniausiai reiškia minčių tėkmę. Neatsitiktinai daugelį savo žinomųjų monologų Žemaitė įveda žodžiais „mąstė”, „galvojo”, „svarstė”. Jai labiausiai rūpėjo minčių raida. Gal dėl to, kad ji nagrinėjo alternatyvines (pasirinkimo) situacijas, kur daugiau reikėjo svarstyti, negu jausti. J. Biliūno, Šatrijos Raganos, net A. Vienuolio veikėjų psichologija irgi neretai reiškia mintijimą, nors vidaus pasaulis čia jau apima didesnę reiškinių sritį. Dažni atsigręžimai į praeitį, asociacijos, jų plėtojimasis — visa tai daugiau minties psichologija, nors šie rašytojai jau nemažai vaizduoja ir pojūčių, emocijų. Žinoma, jausmus, pagavas, pojūčius atskirti nuo minties neįmanoma, todėl ir literatūroje dalinti juos į atskiras grupes galima tik sąlygiškai. Tačiau toks dalijimas padeda atskleisti tam tikrą psichologinės analizės kitimą, jos apimties platėjimą. Vis dėlto didesnis domėjimasis mintimi psichologinėje analizėje būdingas ankstesniems literatūros etapams (išskyrus nebent romantizmą). E. Zola, rašydamas apie Stendalio kūrybą, nurodo, jog žymusis psichologas labiau domisi minčių pasauliu, negu kitomis žmogaus apraiškomis. Stendaliui žmogus esąs pirmiausia mintijimo mechanizmas; daugialypio aplinkos poveikio jam nematyti. „Kaip ir ankstesnių dviejų amžių rašytojai, jis neišeina iš dvasinio gyvenimo rėmų, žmoguje mato  tik kilnų mechanizmą, apdovanotą mintimis ir aistromis.”(8) O. Balzakas atrodo jam (E. Zola) artimesnis, nes ėmęs visą žmogų, su jo gamtine ir socialine aplinka,  tuo tarpu „Stendalis ėmė žmogaus galvą ir darė su ja psichologinius bandymus”(9). E. Zola reikalavo, kad žmogus būtų vaizduojamas platesniame kontekste, todėl kritikavo Stendalio racionalizmą, susitelkimą ties vidaus savarankišku mechanizmu. Tas racionalizmas E. Zola pastebėtas, žiūrint į Stendalio kūrybą iš istorinės perspektyvos, menui (ir mokslui) giliau ištyrus „žmogiškosios mašinos” (E. Zola terminas) veikimą. Minčių analizė romane „Raudona ir juoda” yra svarbiausia žmogaus apibūdinimo priemonė; mintimis, ketinimais daugiausia motyvuojami žmogaus poelgiai. Iš čia ir tie ilgi Ziuljeno Sorelio minčių monologai, į kuriuos atkreipė dėmesį E. Zola. Tokio racionalizmo esama ne tik Stendalio, bet ir O. Balzako, G. Flobero, Dž. Meredito, net paties E. Zola kūryboje, nors žmogaus psichologija čia iškyla daug plačiau, ne vien kaip mintijimo tėkmė. XIX amžius apskritai išliko racionalizmo amžiumi, su moks­lo kultu, švietimo apoteoze. Scientizmas buvo aukščiausia tos tendencijos išraiška.

 

       To racionalizmo paveldėjo Žemaitė, Bitė, J. Lindė-Dobilas, net Šatrijos Ragana ir J. Biliūnas. Racionalizmo apraiškų XIX a. pabaigos — XX a. pradžios lietuvių literatūroje daug, jis svarbus tos literatūros elementas, iš dalies lėmęs ir jos meninę sistemą, ir jo čia negalima laikyti neigiamu pradu. Tai tiesiog esminis meninės sistemos elementas, prie kurio derinosi kiti meno elementai, apie kurį klostėsi kiti struktūriniai ypatumai. Išankstinis išprotavimas, „idėjiniai” momentai atsiliepia charakterio pobūdžiui, lemia jo pavidalą. Neigiamieji personažai mažai teanalizuojami, visas dėmesys kreipiamas į teigiamuosius. Psichologinė veikėjų sandara irgi pajungta minties pradui. Šatrijos Raganos Viktutė prisipažįsta, jog negalėtų įsimylėti priešingų pažiūrų žmogaus — ir apysakoje tai labai konkrečiai „įrodyta”: studentas Jonas negali varžytis su daktaru todėl, kad jo pažiūros daug kuo nesutinka su Viktutės pažiūromis. Vis dėlto, kalbant apie Šatrijos Raganą, reikia pasakyti, kad jos kūryboje vidinė analizė labiau svyra į jausmų pusę, mažiau, negu Žemaitės prozoje, skiriama vietos minčių raidai, vienos minties išplaukimui iš kitos, argumentų ir kontrargumentų gretinimui, loginių sprendimų brendimui ir t. t. Vidaus pasaulį Šatrijos Ragana daugiau linkusi traktuoti kaip jausminių situacijų visumą, ne tiek mintijimo tėkmę.

 

       Racionalistinę charakterio struktūrą smarkiai išjudino J. Biliūnas ryškiais charakteriais,  tačiau ją dar stipriau ima laužyti A. Vienuolis, vaizduodamas žmoguje susikertančias tendencijas, rodydamas, kaip jis gali būti vienoks ir čia pat kitoks. Daugelis ankstyvųjų  jo kūrinių pagrįsti idėja, kad žmogus, kaip socialinė-moralinė būtybė, ne vienareikšmis, bet daugiareikšmis moralinis dydis, todėl racionalistinis tiesmukiškumas čia rašytojui atrodo nepriimtinas. A. Vienuolis atsižvelgia į aplinkybių reikšmę: rodo, kad jos iškelia nelauktų žmogaus bruožų, atskleidžia visai naujų (ar seniai užmirštų) savybių (dažnas veikėjų „atsivertimas”, graužatis dėl niekais praleistų metų ir t.t.). Aplinkybės formuoja žmogaus pavidalą, ne pastovios jo savybės, pripažįstamos iš anksto autoriaus, nustato jo vertę. Psichologiniai faktoriai — nuotaika, stiprus išgyvenimas, skausmas — keičia bendrą veikėjų pavidalą, kreipia jų elgesį, ne išankstinis nusistatymas (plg. „Užkeiktieji  vienuoliai”, „Paskenduolė”, „Užžėlusiu taku”, „Kūčių naktį” ir kt.).

 

       Ši kryptis toliau stiprėja L Šeiniaus kūryboje. Charakterio racionalistinio modeliavimo   čia tik kai kur pasitaiko. Plačiausiai I. Šeiniaus liečiamoje meilės temoje jokių išankstinių reikalavimų, išskyrus psichologinius, beveik nėra: veikėjai vienas kitą myli, širdies traukiami, ir vienas kitą palieka, kai kas kitas labiau patraukia širdį. Iš stipriausių  visuomeninių tendencijų ankstyvojoje I. Šeiniaus kūryboje — antipolonizacinė, nukreipta prieš Vilniaus krašto prievartinį lenkinimą. Tačiau intymiems veikėjų santykiams ji mažai atsiliepia, nors besimylintieji ne visada yra tų pačių tautinių įsitikinimų. Veikėjai komponuojami apie psichologinį konfliktą, kurį aprašydamas autorius nesiekia ką nors įrodyti, atmesti, pasmerkti, o tik pavaizduoti laisvą jausmų tėkmę, susitikimų džiaugsmą ir išsiskyrimo kartėlį, kontakto su mylimu žmogumi nesuradimą. Tai kuria visai kitokį pasakojimo stilių, psichologinei analizei teikia kitokį pobūdį. Išprotaujamųjų pradų veikėjo vidaus pasaulyje labai maža. Be minčių fiksavimo, aišku, negalima apsieiti. Tačiau mintys čia — ne kokie įsitikinimai, idėjos, ketinimai. Jos daug kur susijusios su betarpiškiausiu suvokimu: ką mąsto, jaučia scenos ar epizodo partneris, kokį įspūdį daro jo išvaizda, kokios kyla mintys stebint gamtą, girdint kieno balso intonaciją ir t. t. Vis tai mąstymo elementai, tačiau jie toli nuo to, kas būdinga  racionalistinei vidaus analizei, kur mintys įgyja idėjų, argumentų ir kontrargumentų prasmę, kur jų svoris lemia tolesnę veiksmo eigą, veikėjų elgesį, jų vertinimą. I. Šeiniaus prozoje visa tai daug kur pakeičia anksčiau nagrinėtoji impulsų, staigių reakcijų, betarpiško suvokimo, sąmonės pulsavimo psichologija.

 

       Tai savotiškas „antiracionalizmas”, tiksliau — dėmesio perkėlimas į pojūčių, įspūdžio, jausmų sritį, paliekant tolesniame plane minties, logikos, idėjų pasaulį. Tokia kryptis atsispindi ne tik psichologinėje medžiagoje, bet ir traktuojant kai kuriuos visuomeninius reiškinius, pavyzdžiui, religiją. „Kuprelyje” rašoma, jog senovės lietuviai buvo stipresni dar ir todėl, jog jų kelias į dievą buvo trumpesnis, nes jie dievą „daugiau, dažniau jautė, o mažiau galvojo” (295). Tai būdinga priešprieša — betarpiškas jutimas iškeltas į pirmą vietą, o abstrakcija, mąstymu nepasitikima. Toks antiracionalistinis religijos traktavimas, tiesa, atsiradęs tik „Kuprelio” 1932 metų redakcijoje, tačiau jo ištakų esama ir pirmajame, 1913 metų, variante, nors čia dar neprieita iki tokio konfrontavimo. Vis dėlto ir 1913 m. variante jau proteguojamas jutimas, ne išprotavimas, logiškieji religijos elementai: „Dievą vien jausti galima, kaip sako Fojerbachas, jausti taip, kaip jaučiama meilė, kaip jaučiamas džiaugsmas; taip matyti, kaip matoma protas protingojo žmogaus akyse, kaip matoma mintys jo veide”. (10)

 

       Tą pačią kryptį rodo ir meilės traktavimas. Meilėje, kaip buvo sakyta, autorių domina jausmo stichija — kaip ji reiškiasi kasdieninėje gyvenimo tėkmėje, kaip pastoviai užvaldo visą žmogaus esybę, kokiais smulkiais ir subtiliais atvejais ji pasirodo suvokiant gamtą, žmones ir apskritai žmogaus sąmonei pulsuojant. Meilė čia nepaiso logikos ir samprotavimų, ji romantinio tipo. Šauniausia apylinkės mergina „Kuprelyje” įsimyli invalidą, nors jai peršasi ne vienas šaunus jaunikis. Ona Vairavičiūtė („Bangos siaučia”) dažnai keičia savo garbintojus — čia lengvai pamilsta, čia lengvai jų atsisako. Apysakoje „Vasaros vaišės” meilė irgi vaizduojama kaip vidaus pasaulio srautas, persmelkiantis žmogų iki giliausių jo gelmių. Autorių labiausiai domina daugialypės to jausmo apraiškos, bet mažiausiai — to jausmo racionalistiniai, visuomeniniai moraliniai motyvai ir priežastys. Iki jausmo iracionalumo, žinoma, čia labai toli, tačiau I. Šeinius tolokai pažengęs ir nuo tokio vidaus traktavimo, kur vyrauja racionalistiniai aspektai. Didelis dėmesys sąmonės pulsavimui — vienas aiškių tos tendencijos požymių.

 

       ___________________________

 

       (1) Impresionizmą I. Šeiniaus kūryboje aptaria: Lietuvių literatūros istorija, 3, d. 1, p. 438; Vaitiekūnienė A. Ankstyvoji Igno Šeiniaus kūryba — Kn.: Šeinius I. Vasaros vaišės; Kuprelis. V., 1970, p. 5-20; Žėkaitė J. Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje.— Lite­ratūra ir kalba, 1977, 14, p. 32-48.

       (2) Tai yra nurodęs ir V. Vanagas savo darbe „Realizmas XX a. lietuvių literatūroje (Raida iki 1940 m.)”.— Literatūra ir kalba, 1977, 14, p. 173—174.

       (3) Šeinius J. Vasaros vaišės; Kuprelis. V., 1970, p. 43. Toliau „Vasaros vaišės” cituojamos iš šio leidinio, nes jo tekstas tapatus pirmajam (1914) kūrinio leidimui.

       (4) Žėkaitė J. Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje.— Literatūra ir kalba, 1977, 14, p. 37.

       (5) Šeinius I. Bangos siaučia. V., 1914, p. 21.

       (6) Šeinius I. Mėnesiena.— Kn.: Pirmasai baras, V.. 1915, p. 66

       (7) Šeinius I. Bedugnė.— Kn.: Švyturys. V., 1911, p. 59.

       (8) Золя Э. Собрание сочинений, M., 1966, t. 25, c. 409.

       (9) Ten pat, p. 435.

       (10) Šeinius I. Kuprelis. 1913, p. 248.

 

       Juozas Stonys. Psichologizmas ir lietuvių proza (iki 1917 metų). V.: Vaga, 1979.