Neseniai Kauno mažajame teatre buvo pastatyta jo pjesė „17“ (režisierė Edita Prakuliauskaitė – Milinienė), o ir pats poetas teatro duonos neatsisako. Valiūkiškiems (ar tiesiog valiukiškiems) Mindaugo atsakymams – pasisakymams didelių pristatymų nereikia...

      – Esi vadinamas dramaturgu, poetu, prozininku, aktoriumi, režisieriumi, bardu... (Gal būsi kada pavadintas ir dizaineriu J. ) Kokį titulą sau mieliausiai prisiskirtum? Kodėl?

      – Kaip pavadinsi, taip pagadinsi. Stalkeris į Zoną vesdamas du bedalagas pravardžiavo: Filosof ir Pisatel. Gal ir atsiliepčiau šaukiamas rašytoju. Na, jei ne iš pirmo karto, tai iš trečio – tikrai. Aišku, jei prieš tai kas nors neatsilieptų: „Aš“! Tada tylėčiau. Gal net vizitinę kortelę kada pasigaminsiu, nes pastebėjau – vis kažką rašau, rašau...

      Ir ne režisierius aš, o teatro mokytojas. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir trimis mėnesiais vasaros atostogų. O bardas... Pridėkime prieš šį nuostabų žodį barakų, ir viskas bus aišku.

      Apie dizainerius ramiau. Artimiau bendrauju tik su Coreliu ir Photoshopu. Štai, pasitelksiu juos rašytojo vizitinės kortelės gamybai.

      O titulo norėčiau tokio, kurį turint nieko nereikėtų įrodinėti. Kad ir „neparolimpinis kerlingo vicečempionas“.

      – Tavo knygos „Dambrelis“ ir „Kreatyvo mirtis“ – poezija ir dramaturgija. Kas artimiau?

      – Poezija. Jau vaikystėje, tik pradėjęs skaityti, galėjau pasigirti dideliu perskaitytų vaikiškos poezijos knygų kiekiu. Poeziją būtent dėl to ir skaičiau, kad galėčiau juo pasigirti. Eilėraštukas puslapyje, dar paveiksliuką kitame pasižiūri – štai ir pasaka baigta. Imam kitą, ir tuo pačiu metodu...
Man poezija artimesnė. Tik mažokai aš jos jaučiu, mažai stengiuosi ir šiek tiek tingiu. O va dramaturgijos aplink! Nori nenori pjeses pradedi rašyti. O ir draugai visi dramaturgai, aplink visi aktoriai, režisieriai…

      Eilėraščiui užtenka ir plunksnos iš sparno, o pjesei reikia bent nuosaikiai plaukuotos subinės. Apie tai, ko reikia prozai, išvis nekalbu.

      Bet dramaturgijoj galima paplepėt. Ten tik plepa ir plepa…

      – Pjesės „17“ skaitymai vyko Klaipėdoje, o spektaklis buvo pastatytas Kaune. Kas tai lėmė?

      – Pinigai. O jei rimtai, tai rinkomės miestus iš k raidės ir teatrų pavadinimus iš m. Nieko atsitiktinio ir chaotiško negalėjome sau leisti. Jei dar rimčiau, tai Kauno pasirinkimą lėmė pinigai. Jau sakiau? Spektaklį rėmė Kauno savivaldybė.

      – Ar skaitai pagal savo pjesę pastatyto spektaklio recenzijas? Kaip į jas reaguoji?

      – Kaip parašo, taip ir reaguoju. Apskritai į viską reaguoju jautriai, nes kitaip dar neišmokau. O recenzijų tų suskaičiuočiau ant vienos musulmonų teroristo rankos pirštų. Kartais aš nesuprantu, ko kritikai iš tavęs nori. Bet, žinia, visi savo opusais sprendžia savas problemas. Vienoje recenzijoje buvau pavadintas moralistu. Ir kaip tik toje teksto vietoje, kur aš parodistas.

      – Ką apskritai reiškia „17“? (Kažkada sakei, kad nenorėjai rašyti „be pavadinimo“, nes tai jau nuvalkiota, todėl pavadinai pirmu į galvą šovusiu skaičiumi. Gal jau atsirado kažkoks pagrindimas?)

      – O tu viską žinai. Yra pavadinimų vaizduotės žadintuvų. Tai metodas. Geriausias pavyzdys – nieko nereiškiantis „Rožės vardas“. Tačiau nieko nereiškiantis pavadinimas neįmanomas. Gal ir atvirkščiai. Ką reiškia 17? 17 nepriklausomybės metų. Čia ne aš sugalvojau.

      – Esi dalyvavęs Palangos klube „Ramybė“ vykusiame „Drama jam session“. Ar lektorių (Pavelas Rudnevas, Vladimiras Levanovas, Nikolajus Chalezinas) pastabos, mėtytos į Tavo dramaturgijos tekstų daržą, labai pakeitė tavo tolesnę dramaturgiją?

      – Didžiausias sesijos pasiekimas tas, kad į rusų kalbą išverčiau dvi pjeses. Vadinasi, debiutavau kaip vertėjas. O debiutai man patinka. Pati tų akmenų – pastabų mėtymo į dramaturgijos daržą forma man pasirodė ydinga. Jie – grandai ir grandeliai – gyveno Palangos ramybėj, mes, kiti, važinėjom iš Klaipėdos. Todėl negalėjau su šia garbia kompanija naktim gerai pagerti. Degtinės ten visokios, viskio... Vienas Chalezino pastebėjimas, kad tai, ką aš parašiau, yra ne pjesė, o apsakymas, buvo tikslus. Na, gerai gerai – gali būti geras apsakymas. Visiškai sutinku.

      – Ar rašydamas pjesę tyčia sieki šokiruoti, „pažaisti intelektualinį žaidimą, bakstelėti tradicijoms ir stereotipams“ (E. Klivis „Klaipėda/Durys“)?

      – Baksnoti tradicijoms ir stereotipams labai pagirtina praktika. Tik klausimas, kaip tai pasiseka. Bet kuriuo atveju tokias iniciatyvas gerbiu ir sveikinu. O šokiruoti „nereikia tikriausiai būtina“. Dėl specialumo ką čia pasakyt? Iš sėdėjimo po šakom akacijos baltos visa tai.

      Linkėjimai Edgarui. Atsimenu, kokiais devyniasdešimt šeštaisiais jis mus su M. Ivaškevičium, perspektyvius prozininkus, Lemberto konkurse „apstatė“ su poezija.

      – Kaip apskritai šoktelėjai dramaturgijos pusėn? Ar ketini čia apsistoti, ar tik trumpam pasižvalgei?

      – Ne šoktelėjau, o atėjau. Ne apsižvalgiau, o pamačiau. Trečiąjį veiksmažodį atspėkite patys, tik su priešdėliu „ne-“.

      – Už poeziją esi gavęs Z. Gėlės premiją, I. Simonaitytės premijai buvai nominuotas dukart. Kaip tai keičia tavo paties kūrybos vertinimą?

      – Prieš džiaugiantis premija ir mintyse jau leidžiant laimėtus pinigus nuosaikiai spirituotiems gėrimams, ištirčiau, kas iki manęs tą premiją jau yra gavęs, nes gali tekti tos premijos ir atsisakyti. Arba premiją tau įteikia personos, su kuriomis tu iš principo nesutinki. Arba nesi lojalus. Arba gavai premiją, kurios daugiau nebuvo kam duoti. Čia labai lietuviška. Jei nėra kam duoti, tai kam „laurinti“ moliūgą? Na ir kas, jei kasmetės premijos dešimt metų negautų niekas. Gal vienuoliktais laureatas gautų dešimteriopai? Įsilinksminau?

      I. Simonaitytei mes su Kmita dar per jauni. Nors Rimantas užsiaugino barzdą, gal komisija apsigaus? Jis jau rengia neornamentuotos poezijos foliantą.

      Sveikinu šiemetį Ievos laureatą Marijų Šidlauską. Pagaliau!

      Iš mandagumo pasakyčiau, kad įvertinimas man labai svarbu, kad tai tik dar labiau paskatins kurti kurti kurti, o iš tiesų premijos vertas autorius nieko nekeis, nes tai ne atsitiktinumas ir teeina jis savo lynu toliau.

      – Koks labiau jautiesi – įvertintas menininkas, nesuprastas genijus ar dar kas nors?

      – Paskutinis variantas.

      – Esi vaidinęs lėlių teatre ir spektaklis „Po Betliejaus žvaigžde“ sulaukė visai neblogų atsiliepimų. Koks Tavo santykis su aktoryste?

      – Neatmesčiau pasiūlymo santykiauti. Su aktoryste.

      – Dirbi su jaunimu. Koks moksleivis buvai pats? Esi laimėjęs Jaunųjų filologų konkurso poezijos sekcijoje, taigi jau kūrei. Kokia ta kūryba dabartinėmis akimis?

      – Tais metais nebuvau išskirtinis poezijos sekcijoje, premiją gavau už per metus padarytą pažangą. Pats ją akivaizdžiai pajutau, skaitydamas Valiuko vienuoliktoko poeziją. O į Gėlėtą „Mėnulio keramiką“ pakliuvo keletas „mokyklinių“ eilėraščių – akceleratų.

      – Ką Tau apskritai reiškia kūryba, pats kūrimo procesas?

      – Jei ritmiškas barbenimas pirštais į prekystalį parduotuvėje laukiant grąžos yra kūryba, tai kuriu nuolat. Negyvenu iš kūrybos, esu laisvas nuo kontraktų ir prodiuserių, todėl iškrypėliškai tenkinuosi visais kūrybinio proceso malonumais. Jei priklausyčiau nuo kontraktų ir prodiuserių, tektų iškrypėliškai tenkintis visais pinigų teikiamais malonumais – kokainas, kazino, manipuliacijos politikais, partijos sukūrimas ir t. t.

      – Kaip ir kada prasidėjo Tavo kūrybinis kelias?

      – Svajojau apie muziką. Rašiau tekstus dainoms, kurių... nebuvo. O kadangi dainų vis nebuvo ir nebuvo, tai pati supranti.

      – Kokie planai ateičiai?

      – Tėvystė.

      Tebūnie. Pabaiga. Ir bebręstanti pradžia.

      Kalbėjosi Viktorija Ivanova

      Nemunas, 2008 03 31