Accessibility Tools


       – Kartą po laidotuvių, kuriose dalyvavote ir Jūs, mano mama, su kuria vaikystėje kartu augote, apstulbusi pasakė mums, kad jai pasirodėte tapęs labai pamaldus. Ar tai tiesa? Ar visada buvote tikinčiu žmogumi, o jei ne, tai kaip religiniai jausmai prie Jūsų priartėjo ir Jus užpildė? Ar nejautėte laisvamaniškai auklėto, racionalaus, skeptiško žmogaus pasipriešinimo?


       – Man rodos, per laidotuves, juo labiau artimo žmogaus laidotuves, religiniai gestai darosi natūralūs net agnostikui. Jie natūralūs ir tada, kai žmogus gimsta. Nesu gimimo stebėjęs iš arti, nors šiais laikais Vakaruose vyras dažnai dalyvauja, kai gimdo jo žmona ar mylimoji. Ateinant į pasaulį mano dukrai Marytei (tai buvo prieš trisdešimt su viršum metų), sėdėjau ne palatoje su žmona, o namie. Meldžiausi, nes kitaip elgtis nebūčiau galėjęs. Gimimas ir mirtis yra tarsi įtrūkimai pasaulio audinyje, tiksliau, dviejų pasaulių sankirta – vis vien, ar tuos pasaulius vadinsime žemišku ir dievišku, ar būtimi ir nebūtimi, ar kaip kitaip. Žmonija yra susikūrusi ritualų, kurie padeda juose dalyvaujantiems tą sankirtą įprasminti. Gal jie net padeda pereiti ribą tam, kas gimsta ar miršta – nors apie tai nieko tikro pasakyti, manau, negalima. Paprastai dalyvaujame savosios kultūros ritualuose – tai ženklina ryšį su ja, ištikimybę jai, taip pat ir ją išpažinusioms buvusioms kartoms. Bet tarp kitos kultūros žmonių turbūt neatsisakyčiau dalyvauti ir jų ritualuose.


       Be to, visiškas agnostikas nesu. Žinoma, lieku ir racionalistas, ir skeptikas, ir linkęs ironijon žmogus. Netgi labai. Mano skeptiškoji ir racionalistinė prigimtis ypač atgyja, kai susiduriu su visokiais, anot Motiejaus Valančiaus, niektikėjimais – o jų mūsų laikų visuomenėje daugiau, negu norėtųsi. Vienas tiki, kad nuo visų ligų išgysi susivyniojęs į tualetinį popierių, kitas aikčioja pamatęs kokį neaiškų guru iš Kirgizijos, trečias įsirašo į ezoterinę Baltąją Broliją, kuriai vadovauja moterėlė, tvirtinanti, kad ji yra Marija ir Kristus tuo pačiu metu... Šarlatanizmo ir kvailybės sfera, deja, tokia pat plati ir įvairialypė kaip religijos sfera. Racionalizmas parūpina skiepų nuo visokių šarlatanerijų – beje, tradicinės religijos jų parūpina taip pat. Daug metų buvau grynas agnostikas, dabar, sakyčiau, esu agnostikas su tam tikru tikėjimo potencialu, gal net jau perėjęs į tikėjimo pusę. Praktikuoju, nors nedažnai. Bažnytinis žmogus anaiptol nesu. Be to, nemėgstu ir bijau perdėto maldingumo, kuris dažnai padvelkia tartiufiškumu. Taigi agnosticizmo ir skepticizmo grūdas manyje lieka – gal taip net ir turi būti.


       – Ar šiuolaikinis Vakarų žmogus gali būti religingas ir ką Jūs laikote tikėjimo esme? "Pakelės šunytyje" Czesławas Miłoszas ne kartą užsimena, kad šiais laikais poezija daugeliui žmonių teikia paguodos, kurios jau nebeįstengia suteikti religija, o to, kas nebegali būti išreikšta teologijos kalba, vis dar įmanoma perteikti poezijos forma. Ar sutinkate su tokiu požiūriu ir kaip jį galėtumėte pakomentuoti?


       – Šiuolaikinis Vakarų (ir ne Vakarų) žmogus, žinoma, gali būti religingas – įrodymas yra tai, kad tokių žmonių esama. Edith Stein, Thomas Mertonas, Motina Teresė, Motina Marija (Kuzmina-Karavajeva), na ir Jonas Paulius II – dabartinės epochos žmonės, jie į tą epochą reagavo rimčiau ir giliau už kitus. Nelabai tikiu kalbomis apie nukrikščionėjimą: manau, krikščionių ir nukrikščionėjusių procentas visais laikais buvo apytikriai toks pat – krikščionių visada buvo mažuma. Bet jie yra toji žemės druska, be kurios neišsiversi. Taip pat netikiu, kad liberalizmas priešiškas krikščionybei, kaip tvirtino daugelis prieškarinių katalikų, o dabar tvirtina vienas kitas lietuvių pseudofilosofas. Liberalizmas išplaukia iš itin krikščioniško šaltinio, būtent iš pagarbos asmenybei, ir su krikščionybe yra visai suderinamas, pačia savo gelme jai giminingas. Tik dera atsiminti, kad asmenybė gali pasirinkti ir blogį. Vienam krikščioniui filosofui jo maža dukra sykį uždavė tradicinį "triuškinantį" klausimą: "Ar Dievas gali sukurti akmenį, kurio pats negalėtų pakelti?" "Žinoma, gali, – atsakė filosofas, – ir jau yra sukūręs: tas akmuo – žmogus". Tai reiškia, kad žmogui suteikta valios laisvė, kurią net Dievas atsisako varžyti.


       Etikoje, istorijoje, pačioje pasaulio sandaroje yra ir visada bus "likutis", kurio deterministiškai paaiškinti negalima. Nepaaiškinamas, pavyzdžiui, nei didvyriškas pasiaukojimas, nei siaubingas nusikaltimas. Esti sacrum sfera – jos dalis (bet tik dalis) yra, pavyzdžiui, tie sankirtos taškai arba mirksniai, apie kuriuos jau kalbėjau. Sacrum sferai priklauso ir laisvė. Tikėjimo esme laikyčiau pagarbą sacrum. Man artimi ir suprantami žmonės, kurie nelaiko savęs tikinčiais, bet kurių gyvenimą ir elgseną lemia toji pagarba. Tokie buvo Albert'as Camus arba Andrejus Sacharovas.


       Poezija, be abejonės, susiliečia su ta sakraline sfera, ir jeigu poezija rimtai užsiimi, kartais gali tą netarpiškai patirti. Anot mano bičiulio Stanisławo Barańczako, esti "metafizinis virpulys", kurį junti skaitydamas nusisekusius eilėraščius (jeigu jį pajunti skaitydamas savuosius, tai dažniausiai optinė apgaulė, bet svetimų eilėraščių atžvilgiu paprastai gali būti tikras, kad nesuklydai). Geras poetinis skonis dažnai lemia ir teisingus etinius sprendimus. Bet nemanau, kad poezija galėtų pavaduoti religiją. Ji religijai yra gimininga, bet ją tik papildo ir galutinių žmogaus metafizinių reikmių vis dėlto nepatenkina.


       – Ar įmanoma išversti eilėraštį iš vienos kalbos į kitą? Yra toks filmas "Pasiklydę vertime", taigi, kaip versti tekstą, kad jame nepasiklystų nei vertėjas, nei būsimasis skaitytojas, o ir originalo autorius liktų nepaklaidintas?


       – Įmanoma. Įrodymas vėl yra tai, kad tokių vertimų pasitaiko, nors ir nedažnai. Eilėraščio vertimas paradoksalus pačia savo prigimtimi: kad jis pavyktų, reikia perteikti kita kalba itin sudėtingą ritminių, fonetinių, sintaksinių, semantinių ir kitokių lygmenų žaismą, o tai pagal apibrėžimą neįmanoma, nes kiekvienoje kalboje tie lygmenys organizuojami skirtingai. Ir vis dėlto būna, kad ima ir pavyksta. Geras vertimas – visai kitas eilėraštis negu originalas, bet tai tikras eilėraštis, darantis tokį pat įspūdį, be to, kreipiantis sąmonę ta pačia linkme.


       Būdavau kaltinamas – netgi rimtų kritikų, tarkime, Alfonso Nykos-Niliūno, – kad mano vertimai esą "sulietuvinimai", "savi eilėraščiai svetimo eilėraščio tema", labai nutolstantys nuo originalo. Nesakau, kad verčiu gerai, bet patį savo vertimo principą nesvyruodamas ginčiau. Perteikti "prasmę", atsisakant "formos", versti eilėraštį proza (arba, dar blogiau, apytikrėmis, prastomis eilėmis) – geriausias būdas beviltiškai pragaišinti tą prasmę, nes ji atsiranda tiktai tada, kai veikia visi lygmenys drauge. Idealiu atveju – kuris, žinoma, visada lieka tiktai idealas – Baudelaire'o arba Pasternako vertimas turi būti toks eilėraštis, kokį duotąja tema sukurtų Baudelaire'as ar Pasternakas, jei rašytų lietuviškai. Juk jie negamintų prozos eilučių, juo labiau negamintų eilių, apibrėžiamų posakiu "kur ranka, kur koja". Dabartiniai lietuviški vertimai mane dažnai pykina, nes jie būna paprasčiausia chaltūra – pavyzdžiui, jeigu surandi sonete bent apytikrį rimą, tai ir gerai, o jei net apytikrio nesurandi, palieki tą eilutę kyšoti be rimo... Vytautas Bičiūnas, rašęs Jurgio Šmalvaro slapyvardžiu, kadaise sugalvojo gan šmaikštų ketureilį: "Kai skaitysit šį vertimą, / Tai mokėkit jį suprast: / Kupstas išvertė vežimą, / Aš gi – išverčiau eiles". Jo laikais panašūs vertimai Lietuvoje buvo visuotinė praktika. Deja, dabar tie laikai baigia sugrįžti.


       – Girdėjau kartą Jus sakant, kad budizmas Jums nepriimtinas dėl jo propaguojamo siekio atsitolinti arba išvis pasitraukti iš to realybės lygmens, kuriame mes visi egzistuojame. Argi Jums niekada nekilo pasibjaurėjimas, netgi pasibaisėjimas šia tikrove, ar nebuvo nors kartą apėmęs troškimas išnykti, nebebūti išvis?


       – Kad ir keista, to nebuvo – net blogiausiomis gyvenimo valandomis. Netgi tada, kai maniau, kad niekad nesulauksiu sovietinio absurdo ir melų pabaigos; netgi tada, kai išsiskyriau su pirmąja savo moterimi, kurią labai mylėjau ir, ko gero, tebemyliu. Tiesa, tada stovėjau Maskvos metro stotyje ir galvojau, kad reikėtų šokti po traukiniu, bet galvojau kažkaip abstrakčiai, tai nebuvo tikras troškimas išnykti.


       Pasiūlysiu čia du literatūrinius pavyzdžius. Rusų simbolistai – Zinaida Gipijus, Sologubas, Blokas arba ir Baltrušaitis – juto, kad pasaulis yra kalėjimo kamera, o tikrovė ir laisvė prasideda kažkur anapus jo ribų. Akmeistai – Gumiliovas, Mandelštamas, Achmatova – sakė, kad pasaulis yra rūmai, Dievo duoti mūsų džiaugsmui (ir, pridursiu, galbūt teikiantys tam tikrą, kad ir ne galutinį, supratimą apie transcendentinę sferą). Kitas pavyzdys: Sartre'ui pasaulis buvo absurdas, tegalintis sukelti šleikštulį – jo žinomiausias romanas ir vadinasi "Šleikštulys". Camus irgi laikė pasaulį absurdišku, esančiu maro valdžioje, bet pasaulyje jam egzistavo tokie daiktai kaip jūra, saulė, kitas žmogus, ir jų iš esmės pakako absurdui įveikti. Simbolistų ir Sartre'o požiūris yra veikiau budistiškas (to griežtai neteigsiu, nes budizmas – sudėtingas daiktas, kurį per mažai pažįstu), akmeistų ir Camus požiūris – veikiau krikščioniškas. Kokį požiūrį žmogus pasirenka, turbūt pareina nuo jo asmenybės struktūros, kurią lemia ir psichoanalitiniai, ir kitokie veiksniai. Man daug suprantamesnis antrasis požiūris.


       – Nepaprastai daug keliaujate, taigi, ką Jums reiškia kelionės: poilsį, pažinimą, bėgimą nuo savęs, savęs ieškojimą ar tiesiog – kelionę? Ką kiekvienoje šalyje pirmiausia stengiatės pamatyti (pavyzdžiui, mane labiausiai domina šventyklos ir turgūs, o tik tada – muziejai)? Ar yra šalis, padariusi Jums didesnį įspūdį nei kitos? Ar yra toks miestas (kaip Venecija Brodskiui), į kurį norisi nuolatos sugrįžti, o gal tiesiog jame ir pasilikti?


       – Kelionės man yra poilsis, pažinimas ir – tatai svarbu – fizinės bei psichologinės parengties palaikymas. Jos man virto ir šiokia tokia manija, rekordų vaikymusi (nesmagu prisipažinti, bet taip yra). Artimiausią žiemą planuoju mėnesį praleisti Bolivijoje (prie Titikakos ežero), Argentinoje (Ugnies Žemėje) ir Čilėje (su Velykų sala). Pietų pusrutulyje tada, kaip žinoma, vasara. Jei pavyks, galėsiu sakyti, kad esu matęs daugmaž visą Žemės rutulį. Tiesa, stinga dar Indokinijos ir Indonezijos – Borobuduro, Angkor Vato... Jei skaitėte neseniai išleistą mano kelionių knygą, turbūt pastebėjote, kad visada gviešiuosi aprėpti labai daug, taigi įspūdžiai būna gana paviršutiniški. Pavydžiu Jums, kad atlikote ilgą piligrimystę po Tibetą, pasinerdama į tenykštį gyvenimą – aš buvau tik Lhasoje, ir tai greitomis, o tai prieštarauja pačiai Lhasos ir Tibeto esmei. Vis dėlto anaiptol nesigailiu savo akimis matęs Jokhangą ir Potalą. Kelionių apimtimi, ko gero, pralenkiau patį Matą Šalčių – na, bet mūsų laikais keliauti lengviau, jei tik gali sau tai leisti. Gyvenimas Amerikoje siūlo dvi galimybes: gali kurtis gerovę ir komfortą (įsigyti brangų namą, vasarnamį, įspūdingą automobilį ar automobilius ir taip toliau) arba pažinti pasaulį. Abu variantai drauge, bent emigrantui, vargu ar įgyvendinami. Pasirinkau antrąjį ir, manau, nesuklydau.

Naujose vietose mane labiausiai domina architektūra, tai yra bažnyčios, šventyklos, rūmai, urbanistiniai sprendimai. Tatai vertinti ir suprasti išmokau dar vaikystėje, Vilniuje. Aišku, svarbu lankyti ir apeigas. Turgūs traukia mažiau, nebent tiek, kiek iš viso gatvės gyvenimas. Neatsisakau lankyti muziejų, ne tik gerų, bet ir antraeilių bei trečiaeilių – beveik visuose pasitaiko kas nors įdomaus; svarbiausios man yra dailės galerijos, o iš jų labiausiai pamėgau Prado (labiau negu Uffizi, Metropolitan, Luvrą). Yra dar gamta – turiu silpnybę kalnams ir saloms.


       Svarbiausioji šalis – šiaurės Italija. Venecija, žinoma, yra Venecija, bet nuolatiniam grįžimui vis dėlto pasirinkčiau Florenciją. Ana Achmatova dalijo žmones į du priešingus tipus – vieni mėgsta šunis, arbatą ir Pasternaką, kiti – kates, kavą ir Mandelštamą (esu iš tų antrųjų). Paprastai pirmasis tipas linksta prie Florencijos, antrasis – prie Venecijos (Brodskis čia yra geras pavyzdys), bet man kažkodėl atsitiko priešingai. Dar keli man reikšmingi miestai: Barselona, Provanso Eksas, Dubrovnikas, o arčiau mūsų, be abejonės, Petrapilis. Apie Vilnių čia nekalbu. Norėčiau dar kartą pamatyti Pekiną.


       – Ar esate išgyvenęs ką nors panašaus į vadinamąjį "Stendhalio sindromą", kai meno kūrinys taip sukrečia, kad beveik susargdina? Kurios epochos dailę labiausiai vertinate ir ar kategoriškai neigiate, kaip kad daugelis Lietuvoje, postmodernistinę literatūrą?


       – Kelis kartus gyvenime esu patyręs, sakytum, "žaibo kirtį", staigų nušvitimą, susidurdamas su meno kūriniu. Atsimenu, Londono nacionalinėje galerijoje ilgai stovėjau priešais Leonardo da Vinci "Madoną tarp uolų", nieko ypatingo joje neįžiūrėdamas, paskui apsisukau, pamačiau priešais esantį paveikslą ir nutirpau: Viešpatie, kas gi šičia? Tas priešais kabantis paveikslas buvo Michelangelo "Kristaus laidojimas". Net keista, nes Michelangelo fanatikas nesu. Greičiausiai suveikė kontrastas: du skirtingesnius paveikslus sunku įsivaizduoti. Panašiai yra buvę ir su eilėraščiais, ir su architektūra (pirmą sykį, dar vaikystėje, su Vilniaus Šv. Ona, kuri man tada pasirodė didžiulė). Bet neatsimenu, kad meno veikalas mane būtų susargdinęs. Džiaugsmas – taip; noras prie to veikalo nuolat grįžti – taip; nedylanti žymė atmintyje – taip; bet anaiptol ne pamišimas, ne liga.


       Dailėje mėgstu labai daug dalykų, turbūt ypač italų penkioliktąjį amžių (Ghirlandaio, Bellini...), paskui Velázquezą, iš modernistų Cézanne-ą, Braque'ą, Mondrianą. Bet ir beveik visus kitus – esu kone "visaėdis". Nejuntu didelių simpatijų tik Boschui, Dalí, Chagallui, tai yra siurrealistinei tapybos linijai, kurią garbina daugelis, gal dauguma manosios kartos. Instaliacijos, konceptualinis menas ir taip toliau – jau kitokia meno rūšis, nebe dailė, ir man ji gana svetima.


       Postmodernistinės literatūros kategoriškai neneigiu, bet nesakyčiau, kad karštai ją myliu. Anot Leszeko Kołakowskio, ji rašoma pagal principą "viskas leista" (nuo šokiruojančių seksualinių ar siaubo scenų, nuo principinio kičo ar neskonybės ligi tokio svetimų tekstų panaudojimo, kuris anksčiau būtų vadinamas plagiatu). O man atrodo, kad tam tikros ribos literatūrai išeina į sveikatą – jas nusistato pats autorius, bet jos turi būti gana griežtos, kitaip išeis neįdomi maišalynė. Kas iš postmodernizmo turi vertę, paaiškės, kada atsiras laiko distancija. Modernizmas "iš arti" pirmiausia irgi atrodė nesąmonė, ir kvailiojimo procentas ten tikrai buvo nemažas. O dabar suprantame, kad modernistai šį tą nuveikė.


       – Ar laikote populiariąją kultūrą absoliučiu blogiu, ar skirstote šiuolaikinės kultūros reiškinius į "aukštuosius" ir "žemuosius"? Gal šios dvi sritys nūnai daro viena kitai įtaką, o gal tai yra sandai, kurie niekuomet nesusisiekia?


       – Šiuolaikinės kultūros ir bet kokios kultūros reiškiniai į "žemuosius" ir "aukštuosius" skirstosi savaime: vieni yra patrauklūs itin plačiai auditorijai, taigi pelningi (dažniausiai net labai), kiti domina tik nedidelę grupę – kitaip sakant, pinigų jeigu ir duoda, tai nedaug, ir jų autoriai paprastai trokšta dotacijų. Nebent jiems padėtų, tarkime, Nobelio premija... Žemosios arba populiariosios kultūros absoliučiu blogiu nelaikau. Priešingai, manau, kad abi kultūros sferos visada sugyveno, tarp jų atsirandanti įtampa buvo vienas iš kultūrinio proceso variklių, o gana dažnai jos susipindavo ir susiliedavo viena su kita. Senesniaisiais laikais "žemajai", masinei kultūrai atstovavo tautosaka (kad ir ką sakytų Viktorija Daujotytė), dabar jai atstovauja, pavyzdžiui, rokas ir hiphopas: jie ir yra dabartinė tautosaka – raudos, sutartinės ir šienapjūtės dainos perėjo į "aukštosios", tik elitą dominančios kultūros sritį.


       Bet tai teorija. Praktiškai (deja?) esu visai kurčias dabartinei masinei kultūrai, ypač muzikinei. Tiesa, mėgstu gerus detektyvus – tai literatūros ir kino sfera. Bet žmonės, kurie atskiria vieną šiuolaikinį dainininką ar ansamblį nuo kito, juo labiau tie, kurie dėl jų grūdasi į koncertus ir alpsta, yra man nuolatinės nuostabos objektas. (Beje, tiek pat stebiuosi ir tais, kurie iš pirmo žvilgsnio atskiria automobilių markes – man į jas, atvirai sakant, nusispjauti, svarbu, kad automobilis nuvežtų kur reikia, o ar jis madingas, brangus ir greitas, ar nelabai, neturi esminės reikšmės). Visa tai man atrodo masinė psichozė, kurstoma grynai komerciniais sumetimais. Antra vertus, gal kaip tik aš šiuo atveju esu luošas, neįsiterpęs į savo meto kontekstą.


       – Levas Šestovas yra pasakęs, kad dėl pačios tiesos prigimties žmonių bendravimas yra neįmanomas, bent jau neįmanomas bendravimas žodžiais. Ar pritariate šiai minčiai ir ko tada verta visa žodinė kultūra? Beje, kitados labai intensyviai studijuodama budizmą pati buvau priėjusi panašią išvadą ir man atrodė visiškai akivaizdu, kad rašymas yra melas, taigi priešingybė tiesai, todėl rašymo ketinau visai atsisakyti. Pamenu, tokia mintimi labai prajuokinau Dalailamą.


       – Tai sena romantizmo tema. Sakysime, vokiečių romantikai arba Tiutčevas nuolat kartojo, kad "ištarta mintis yra melas". Klasicizmas (kuris man artimesnis), priešingai, tvirtino, kad žodžiai yra geras tiesos perteikimo įrankis, reikia tik juos mokamai parinkti. Problema remiasi teologija ir mistika: esti senovinis teiginys, kad dievybės ar būties esmę nusako tiktai tylėjimas. Vis dėlto krikščionių teologai (arba ir budistai) rašė ir teberašo traktatus, o romantiškai nusiteikę poetai – eilėraščius, taip paneigdami savo ištikimybę tylai. Sprendimas, manding, yra kažkur per vidurį: žodžiai, žinoma, iškreipia tiesą, bet ne tiek, kad jų vartojimas būtų beprasmis. Be to, literatūros arba rašymo tiesa ir kasdieninio gyvenimo tiesa – skirtingos prigimties reiškiniai. Nežinau, ką apie tai pasakytų Dalailama.


       – Ar laikote Lietuvą Europos provincija ir kokiais būdais įmanoma tą provincialumo aurą pakeisti? O gal nedidelei, vos daugiau nei tris milijonus gyventojų turinčiai šaliai provincialumas yra neišvengiamas? Ar neketinate į Lietuvą sugrįžti visam laikui?


       – Ar to norime, ar ne, esame provincialai, nes taip susiklostė mūsų istorija (įskaitant okupacijas, bet ne tik jas). Šalies didumas čia ypatingos reikšmės neturi: vargu ar mažutė Islandija ar ne ką didesnė už Lietuvą Norvegija yra provincialios. Suprovincialėjimą galima išgyvendinti, bet čia reikia mažų mažiausiai šimtmečio ramios ir aktyvios plėtotės, atkaklaus švietimo darbo ir taip toliau. Gal kaip tik dabar tas šimtmetis prasideda. Nors visko gali būti.


       Dėl sugrįžimo į Lietuvą – o kas yra sugrįžimas? Ar tai reiškia įsigyti namus Žvėryne, Žaliakalnyje ar kur prie ežero ir juose nuolat gyventi? Manau, kad jau esu į Lietuvą grįžęs, nes ją lankau kada panorėjęs ir jos gyvenime dalyvauju, net jei nepraleidžiu Lietuvoje viso savo laiko. Taip, be abejonės, bus ir toliau.


       – Ar vis dar sulaukiate priekaištų dėl savo tėvo Antano Venclovos? Kaip vertinate neseniai Lietuvoje viešai nuskambėjusias nuomones, kad Salomėja Nėris dėl savo politinių pažiūrų turėjo būti sušaudyta? Viename savo kūrybos vakare sulaukiau tokio klausimo: "Kaip Dalailama atsiliepia apie žmones, atnešusius į Tibetą Kinijos saulę?" Atsakiau, kad Dalailama yra labai tolerantiškas, tada klausėjas paaiškino, kad omenyje turėjo mano senelį K. Korsaką, S. Nėrį ir A. Venclovą, "gabenusius Lietuvai saulę iš Maskvos".


       – Sakoma, kad Salomėja Nėris privalėjo būti sušaudyta "pagal to meto įstatymus". Gal ir taip, bet įstatymai, kurie pasmerkia poetą mirčiai, – iš esmės už jo eilėraščius, tegu ir patį velnią garbinančius, – yra laukiniai, nesiskiria nuo bolševikinių ar nacistinių ir turi būti nedelsiant pakeisti. Tai, kad buvo sušaudytas Vytautas Montvila, tegu ir ne toks žymus poetas kaip Nėris, – neabejotinas nusikaltimas. Laimė, dabar Lietuvoje tokių įstatymų nebėra.


       Žinoma, Nėris, Montvila ir kiti padarė didelę klaidą. Apie jos priežastis, pobūdį ir pasekmes būtų galima ilgai kalbėti (daugelis dalykų čia nėra vienareikšmiai). Bet dabar į visa tai nesigilinsiu. Panašią klaidą padarė, pavyzdžiui, Ezra Poundas, prisidėjęs prie nacių propagandos (tokių rašytojų buvo ir pas mus, tik dabar dažnas linkęs sakyti, kad tai "iš patriotizmo" ir "vardan nepriklausomybės"). Už tai amerikiečių teismas jį nubaudė kalėjimu. Šiandien toks sprendimas paprastai laikomas per griežtu, tokius dalykus linkstama palikti paties rašytojo sąžinei.


       Priekaištų dėl savo tėvo dar vis sulaukiu, taip pat ir spaudoje, nors nedažnai. Laikau tuos priekaištus blogiausios rūšies demagogija, į kurią reaguoti save gerbiančiam žmogui nedera.


       – Gal ketinate rašyti atsiminimus, o gal rašote dienoraštį? (Pasak Brodskio, "pagal savo amato prigimtį poetai yra dienoraščių autoriai...") Ar turite gerą atmintį?


       – Atsiminimų palikti nemanau, bet dienoraštį rašau keturiasdešimt su viršum metų – jis turėtų atsiminimus atstoti, juo labiau kad yra faktografinis. Neseniai iškirpau kelias jo dalis kelionių knygai. Tokių knygų – kelionių ir ne – iš dienoraščio būtų galima iškirpti bent dešimt penkiolika. Bet jei kas panorės, tegu tai daro po mano mirties.


       Vaikystėje ir jaunystėje turėjau beveik fotografinę atmintį, prireikus pažodžiui įsimindavau ištisus knygų puslapius, juo labiau eilėraščius. Dabar atmintis pablogėjo (jau vien dėl to, kad savo gyvenime esu nemažai gėręs), bet tebėra visai pakenčiama.


       – Dėstote Yale'io universitete. Ar mėgstate bendrauti su jaunais žmonėmis? Nūnai aplinkui klesti jaunystės kultas, o visa, kas susiję su senatve, išstumta į paribius. Ar bijote mirties?


       – Yra dvi profesijos, kurias pasirinkęs visada būni apsuptas jaunimo – tai režisieriaus ir dėstytojo profesija. Jos leidžia ir tau pačiam išlaikyti psichologinę jaunatvę, sugebėjimą keistis ir mokytis, bent iš dalies.


       Jaunas būdamas mirties labai bijojau, dabar gerokai mažiau. Į tai, ko vis vien neįmanoma išvengti, pravarčiausia žiūrėti su humoru. Tiesą sakant, staigios mirties, kurios beveik nepajusčiau, visai nebijau. Gyvenau taip, kaip norėjau, šį bei tą padariau, patyriau nemažai laimės, to turėtų užtekti. Bjauru būtų tik sužinoti, kad sergi nepagydoma liga, patirti didelius skausmus arba, sakysime, skęsti, kristi lėktuvu iš didelio aukščio... Apie tokias perspektyvas kartais pagalvoju, ir jos mane truputį nupurto.


       – Kas Jums kelia juoką, turiu omenyje ne ironišką pašaipą, bet tokį sveiką linksmumo protrūkį?


       – Geri anekdotai.


       – Kurią dvasinę būseną labiau vertinate ir laikote kūrybiškai produktyvesne: liūdesį ar džiaugsmą? Kas Jus labiau įkvepia – gamta ar žmogaus kūriniai?


       – Čia sunku pasirinkti. Neviltis turbūt teikia stipriausią impulsą, bet jeigu ji užtrunka – žlugdo. Nesakyčiau, kad gamta ar žmogaus kūriniai kaip nors "įkvepia": bet ir viena, ir kita gali pastūmėti tavo vidinius procesus, kurie su tais įspūdžiais nedaug teturi bendro.


       – Pabaigoje poetui neišvengiamas klausimas apie meilę. Ar esate parašęs meilės eilėraščių? Ar tikrai, pasak jau minėto Brodskio, "meilė yra didesnė už tą, kuris myli"?


       – Eilėraščių apie meilę esu parašęs tiek ir tiek, nes esu mylėjęs daug kartų ir bent vieną kartą laimingai. Tačiau mano eilės, kaip žinoma, gana painios, ir ne kiekvienas skaitytojas suvokia, kad turi reikalo su meilės eilėraščiu. Štai vienas iš daugelio pavyzdžių – "Prisikėlimas iš mirusiųjų". Jame kalbama apie vyrą ir moterį, kurie meilės naktį emigracijoje prisimena gimtinę (ją simbolizuoja medis – beje, klasikinis froidiškas simbolis). Nubudęs po miego akimirkos, vyras sako: "Tai buvo laimė", moteris atsiliepia: "Mums sekėsi. Tokios beveik nebūna". Abu jie kalba ir apie labai nusisekusią meilės naktį, ir apie gyvenimą gimtinėje, ir apie visą savo gyvenimą, kuris jiems atrodo nusisekęs – nepaisant emigracijos ir visko, kas su tuo siejasi. Panašiai būtų galima komentuoti ne vieną eilėraštį, bet užteks ir šio. Brodskio teisybė: meilė yra didesnė už tą, kuris myli (taip pat ir už tą, kuris mylimas). Neseniai parašiau eilėraštyje: "Meilei nesurasi masto, apibrėžties ir centro, išskyrus ją pačią". Tai gana tiksliai nusako mano požiūrį.

 
       Šiaurės Atėnai
       2005 03 12