Tomas Venclova Vieno iškiliausių išeivijos poetų Tomo Venclovos susitikimų su skaitytojais maršrutas pastaruoju metu driekiasi per visą Europą. Prieš savaitę 71 metų poetas dalijo autografus Romoje, o praėjusį penktadienį kalbėjo apie sovietinę okupaciją Londone. Po kūrybos vakaro Romoje T. Venclova sutiko su „Lietuvos ryto“ korespondentu pasikalbėti, kuo šiandien gyvena Lietuva ir pasaulis. Su T omu Venclova kalbasi Paulius Jurkevičius.
Šiuo metu ir Lietuva, ir Amerika gyvena tokiomis pat blogomis nuotaikomis. Ar jus tai stebina?
Amerikoje krizės mes taip baisiai nejuntame. Dauguma žmonių, įskaitant ir mane, gal dar nesuprato, kad ta krizė siaučia. Lietuvoje, matyt, yra kiek blogiau, nors man būtų sunku spręsti, nes Lietuvoje ne taip dažnai lankausi.
Yra toks amerikietiškas posakis – „touch wood“ („paliesk medį“). Tad palieskime medį, bet atrodo, kad Amerika gal jau bus pasiekusi žemiausią krizės tašką, padėtis pradeda taisytis. Duok Dieve, kad taip būtų. Jei padėtis taisys Amerikoje, taisysis ir Lietuvoje.
Lenkų kilmės sociologas Zygmuntas Baumanas neseniai stebėjosi, kad ši krizė parodė, kaip mūsų lūkesčiai, mūsų gyvenimas, mūsų laimės siekiai tarpusavyje susiję. Ši duobė – mūsų bankų ir piniginių krizė ar bendras Vakarų pasaulėžiūros nuopuolis?
Nekalbėkime tik apie ekonomikos dalykus. Turime reikalų su socialinio modelio krize. Per ją išlindo tai, ką visi žinojo: didžiulis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Šis atotrūkis pastaruoju metu tolydžio didėjo visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Socialinius santykius reikia keisti. Manau, kad bandymų ir klaidų metodu tai anksčiau ar vėliau bus ištaisyta. Tikiu, pasaulis, išėjęs iš krizės, bus gerokai kitoks.
Ši krizė – blogas laikas bankininkams, bet galbūt palankus poetams?
Poetai visada išgyvena tam tikrą krizę. Tai, galima sakyti, poeto amato dalis. Poetas turėtų nuolat gyventi krizėje, kad galėtų pakenčiamai rašyti. Jam naudinga, kai yra sunkumų ir iššūkių.
Pamenu, literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris dar sovietiniais laikais man pasakė: „Mes jums šiek tiek pavydime, nes Sovietijoje yra labai daug dalykų, dėl kurių gali supykti, o pyktis – tai galimybė rašyti geras eiles“. Vakaruose poetai tiesiog ieško, ant ko čia supykus. Ir ne visada randa. Todėl totalitariniuose kraštuose poezija paprastai stipresnė negu Vakaruose.
Mūsų poezija buvo stipri, nes mes patys buvome tam tikros nuolatinės krizės būsenos. Galbūt dabartinė padėtis irgi bus naudinga poezijai.
Josifas Brodskis yra sakęs, kad ir T.Venclovos poezija – tam tikra rezistencijos realybei forma. Ar turėjo lietuvių poezija priešintis prieš krizę buvusiai gerovei ir klestėjimui?
Na, žinote, poetams ir tada nebuvo gerai. Mažame krašte, kuriame labai nedidelė knygų rinka, nepragyvensi iš poezijos. Jei nori gyventi vien iš poezijos, turi rašyti labai daug šlamšto. Daugelis lietuvių poetų tuo nusidėdavo. Ir ligi šiol nusideda.
Krizė ar ne krizė, bet poetui nėra sveika gyventi iš honorarų. Poetas turi turėti kokį nors kitą amatą. Pats aš gyvenu ne iš honorarų, nors juos ir gaunu, bet tai man tik šioks toks nedidelis priedas – pipirai prie bifštekso. Bifšteksas yra dėstytojo alga.
Gali pasitaikyti įvairių situacijų. Visi žinome, kad Maironis, Antanas Baranauskas buvo kunigai, Balys Sruoga – universiteto profesorius. Tuo tarpu Salomėja Nėris gyveno iš poezijos, ypač sovietiniais laikais, nors būtų buvę geriau, kad ji iš poezijos nebūtų gyvenusi. Sovietiniai poetai pragyvendavo iš poezijos, bet tokia ten jų poezija.