Veščiūnaitė A. BLYKSTELĖJIMAI ŠIMTMEČIUI BAIGIANTIS IR KITI NETIKĖTUMAI. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2004.

Lietuvių egzodo literatūros lentynas papildė dar viena knyga – Aldonos Veščiūnaitės „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai“. Tai jau ketvirtoji šios rašytojos knyga (ankstesnės knygos: „Žodžiai kaip salos“, 1976; „Aidinčios upės“, 1985; „Medžiai ryto laisvėj“,1999). Rinkinio aplankas – Vytauto O. Virkau – balti fejerverkai juodame fone. Kokiomis spalvomis mūsų padangėje blykstels iš tolimosios Australijos atkeliavusi knyga?

Naująjį rinkinį sudaro dvi dalys – „Šviesa ir šešėliai painiojasi“ ir „Muzikalieji skliautai“. Abiejų dalių lyrinio subjekto kalbėjimo būdas ir eilėraščio struktūra skiriasi – pirmosios dalies eilutės ilgesnės, beje, kaip ir patys tekstai, kurie atrodo lyg sudaryti iš kelių eilėraščių, o antrosios dalies eilutė trumpa. „Muzikalieji skliautai“ – tai tekstai, būdingi A. Veščiūnaitei (anot V. Kubiliaus, minimalistinės poetikos kūrėjai):jie išlaiko ankstesnių autorės rinkinių impresionistinį kalbėjimo stilių. Dėmesio centre – viena akimirka, jos sukeltas įspūdis:

Karaliaus sode jau
pačios gražiausios gėlės
kviečia pasivaikščiot

Gražioji Flora prausias tvenkinyje
ir trys auksiniai angeliukai riebuiliai
vandens purslais ir saule tažkosi
žiedais pasidabinę
negali atsidžiaugt pavasariu

„Le printemps ą Versailles, arba pavasaris Versalyje“, p. 45

Pavadinime išryškėjusios dvi linijos – pavasario/žydėjimo ir Versalio/architektūros – susikerta Floros figūroje: viena vertus, tai žydinčios gamtos deivė, kita vertus, – tai vienas iš Versalio parko fontanų.

Atsigręžimas į antiką, jos mitologiją būdingas Veščiūnaitės kūrybai. Šiame rinkinyje ryški lokalizacija: dėmesio centre – Pompėja, dingusi civilizacija, jos kultūros palikimas. Pompėja liudija meno gyvybingumą:

Kylantis paukštis
sparneliais išskleistais jau
tai medžio šakelė – gyvastinga
išjudinta – palinksta
plasnojantis
per šimtmečius
nedidelis nedideliais sparneliais
o visad gyvastingais
nenutolstantis plasnojantis
per šimtmečius

p.50

Šio eilėraščio kompozicija – spiralinis atsikartojimas, patvirtinantis amžinumą ir atsinaujinimą (prie to paties žodžio dedami kitokie epitetai). Šiame rinkinyje visų pirma akcentuojama antikos dailė. Būtent iš Pompėjoje rastų freskų menotyrininkai sprendžia apie antikos tapybą. Atidus, net menotyrininko žvilgsnis į paveikslus (freskas, mozaikas) ryškus ir eilėraščiuose: „laiko ištįsusią šakelę/ dvidešimt aštuonių smulkių lapelių/ tai smagiai įsibėgėjusio menininko/ darbas matyt – braukiant teptuku/ antroji mergina kiek stambesnių kojų(...) taisyklingai plona linija apjuosta/ jos kairioj rankoje septynlapė gėlė stilizuota“ (54). Taip išryškėja ir pačios autorės patirtis – tapybos studijos. Bet dėl tokio tyrinėjančio lyrinio subjekto žvilgsnio ne tik paveikslas, bet ir pats tekstas tampa lyg taisyklinga plona linija apjuostas, potekstei netenkant gyvybingumo, nepaliekant vietos skaitytojo mintims. (Tą patį galima pasakyti ir apie eilėraštį „Oiseau et poires“.) Aptartą tekstą šiek tiek gelbsti romėnų mozaikos susiejimas su Tomo Leiburo „Vilniaus mozaika“ („O vis tik šitai gal prisiderintų/ gal net pratęstų šiąja versija/ Tomo Leiburo „Vilniaus mozaiką“/ išpildomą/Lietuvos muzikos akademijoj...“), bet ar išgelbsti?

Visai kas kita eilėraštis „Antiquite“, kuriame atidus žvilgsnis išryškina lyrinio „aš“ vertybines orientacijas:

Portrait de Sappho
nemažas uždavinys
akiai vos
pradedančiai įžiūrėti
spalvos ir linijų žaismą
įtrūkinėjimus veido ovale
knyga kaire ranka
prilaikoma
o dešinėje kažkas panašaus
į šiuolaikinį plunksnakotį
tuoj pat nusakantį šios
antikinės moters ypatingumą

p. 53

Čia per dailę prisitraukiamas antikinės literatūros (poezijos) kontekstas, ir išryškėja viena svarbiausių šiame rinkinyje – menų (literatūros, dailės, muzikos) sintezės idėja.

Dalyje rinkinio tekstų aiškios aliuzijos į muziką. Muzikinės improvizacijos laisvesnės nei dailės. Pavyzdžiui, eilėraštis „Debesuotas Vivaldi“ – tai aliuzija į Vivaldi „Rudenį“ iš kūrinio „Keturi metų laikai“. Tekstas atrodo tarsi sudėliotas iš atskirų kadrų, kurių kiekvienas turi savo specifiką – viename labiau akcentuojamas garsinis lygmuo: „Laibų šakų/laibo liemens pušaitės/ laibai sūpuojasi vėjuje“; kitame vizualinis: „džinsuotas vaikinukas/ nuostabiai smuikuoja/ vėjuotoj Sydney gatvėj...“ Muzikavimo (kūrybos) procesas tarsi apnuoginamas, demonstruojant tiek kūrimo priemones, tiek poveikį: „megztiniuotos mergaičiukės/ dviem altais trečia/ violončele(...) taipogi muzikuoja(...) gausūs praeiviai pašiauštais veidais(...) godžiai gaudo vivaldišką melodiją“ (47).

Pirmąją knygos dalį „Šviesa ir šešėliai painiojasi“ sudaro aštuoni „Blykstelėjimai“ ir du eilėraščiai kitokiais pavadinimais – „Erdvė ir laikas plėtojasi“, „Apmąstymai prieš rašant laišką“. Abu eilėraščiai gerai įsikomponuoja į „Blykstelėjimų“ ciklą, todėl keistai atrodo jų išskyrimas pavadinant kitaip. Šio skyriaus eilėraščiai – sunki poezija, prisodrinta daugybės intertekstų, kultūrinių aliuzijų. Regis, ir daugiausia kritikos ši knyga sulauks būtent dėl šio skyriaus. Šiuose eilėraščiuose žaidžiama asociacijomis – neišplėtojus vienos, jau iškyla kita: „Išgirst reikėtų „Medžių kovą“ – Broniaus Kutavičiaus arba Osvaldo Balakausko „Polilogą“ ir „Meridionale“. Kitus/ ryškesnius skambesius: „Centones meae urbi“ – „Neretai sunku išskirti vieną temą, jungiančią kelis eilėraščio posmus. O kitur intertekstinės aliuzijos labai originalios ir neapsunkusios: „Maištingas Czesławo autoportretas mus persekioja/ savo kiaurai matančiu stebėtojo žvilgsniu siurrealistiniai/ blykstelėjimai pabandymai citatomis iškopt nusikratyt/ (Apie erdvę pasiskaityk)“ – nuoroda į poeto biografiją ir kūrybą apžvelgiančią knygą „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu“.

Ir visgi skyriaus „Šviesa ir šešėliai painiojasi“ eilėraščių kompozicijos originalumas – vienas didžiausių šio rinkinio pliusų. Posmai šiame skyriuje jungiami ne vertikaliai, o horizontaliai, t.y. sudaromos tam tikros teminės linijos, einančios iš vieno eilėraščio į kitą, pvz.: „Lietuva ypač sostinėj Vilniuje ruošiasi Valstybės dienai –/ Mindaugo karūnavimas 6 liepos Ispanijos karalystės/pasveikinimas Lietuvai Francisco Goya graviūrų/ parodos atidarymas...“ („Blykstelėjimai I“) ir „Daina apie žemę“ Gustav Mahler šešių dalių simfonija – kantata tenorui, altui arba baritonui/ tai šiemetinis Vilniaus festivalis/Vilniaus universiteto didžiajame/ kieme dedikuotas Valstybės dienai –“ („Blykstelėjimai III“). Bene ryškiausia, nusitęsianti per visą rinkinio pirmąją dalį, yra debesų linija – nuo grūmojimo iki lietaus.

Ši dalis – kultūrinių reiškinių, vykstančių visų pirma Vilniaus erdvėje, reflektavimas. Siekiama dalyvauti Lietuvos kultūros procese, neiškristi iš jo būnant Australijoje. Dėl to nuolat pabrėžiama komunikacija su Lietuvos rašytojais, jos siekis: „Betgi stebėtinai skirtingų siūlų/ audžia savo audinį kiekvienas/ poetas, sako Kornelijus Platelis./ Aukštojo žodžio menininkas./ O Neringa Abrutytė – Lieknoji/ nendrė atėjusi iš kaži kur nuo Nidos/ visad/ viliojančiai nedasakanti?“ (16–17). Dramatiškas buvimas tarp dviejų erdvių pažymėtas net paraštėje: ne vieno eilėraščio parašymo vieta – Vilnius–Sydney (ankstesniems eilėraščių rinkiniams toks erdvės fiksavimas nebūdingas). Ne kartą nuskamba susirūpinimas kūrybos ateitimi, kūrėjo padėtimi: „o dar kaip išlaikyti šiandien kūrybinį/ tęstinumą – ar poetui tebereikia garsintis?“ (22). Ieškoma savo, o kartu visos Lietuvos, vietos pasaulio kultūroje. Galima sakyti, kad pirmajame skyriuje veikia analizuojanti, kritinė sąmonė, o antrajame – intuityvioji, stebinčioji. Būtent dėl siekio vertinti, analizuoti kultūros situaciją, pasitelkiant autoritetus, jų citatas kaip atramos taškus, apsunksta eilėraščių kalba: „Poeto Sigito Parulskio knygos/ pristatymas Aktorių salėje anuomet/ „ne tiek sprogstamoji medžiaga/ lyginant su ankstesniąja“ sakys/ Liudvikas Jakimavičius/...ir netgi/ Alvydas Šlepikas būtinai tars žodį – tad/ nusiperku ir šiąją“ (26). O pati poezija priartėja prie recenzijų ar esė. Kartu taip išryškėja autorės pažiūrų sistema, kūrybinės įtakos.

Pirmojoje dalyje ne kartą blyksteli naujų, antrosios dalies tipo, eilėraščių užuomazgos: „Ko laukiam? Ko tikimės?/ Vienaragio šuolis/ baltas/ Plasnojanti melodija/ nepasiekė dar/ mūsų kranto“ – Gražiosios moters linija, besidriekianti per pirmąjį skyrių, tęsiama ir antrajame: „Aukštasis profilis gražiosios/ moteriškės mįsles užduodantis?/ Ar tai ne šiuolaikinėj Italijoj?“ (18); „Gražioji moteriškė sodo/ gilumoje/ jau visai skendi lapuose“ (61). O pasirodžiusi berniuko su rakštimi kojoje figūra (33) susieja šį rinkinį su ankstesniais. Pirmoji dalis reikalauja daug pastangų iš skaitytojo, beje, ne bet kokio, o gana intelektualaus ir smalsaus. Bet pati knyga yra orientuota į siaurą skaitytojų ratą: 350 egzempliorių – gan mažas knygos tiražas net Algimanto Mackaus knygų fondui.

Abiejų knygos skyrių pavadinimai – tai eilutės iš eilėraščio „Apmąstymai prieš rašant laišką“, tad ir Veščiūnaitės poezija tampa laiško į Lietuvą metafora.

Rašydamas apie Veščiūnaitės rinkinį „Žodžiai kaip salos“ („Metmenys“, Nr. 33), R. Šilbajoris pažymi, kad poetė „eksploatuoja“ kablelio ženklą. „Blykstelėjimuose...“ jos dėmesio centre – brūkšnys. Brūkšnys jungia žodžius į žodžių grandinę: „Nuolat besikeičiančios debesų/ formos. Sunku pagaut kuria/ kryptim šiandien keliauja – / jie skrenda – plečiasi tamsėjančiais/ plačiais sparnais“ (17). Brūkšniu baigiamas sakinys, eilėraščio posmelis ar net pats eilėraštis: „Tad lietsargis parankus tokiais/ atvejais. Nors ir trumpam, nes/ vasara tebesitęsia“ – (18). Brūkšnys, priešingai nei daugtaškis, nereiškia nusileidžiančios intonacijos, tad baigiant brūkšniu skaitytojas skatinamas ieškoti sąsajų su kitais eilėraščio posmais. Pirmajai rinkinio daliai būdingas sakinio skaidymas į trumpesnes atkarpas; taip sureikšminami atskiri žodžiai, o kalbėjimas išretinamas tylos pauzėmis: „Mūsų koridoriuose pilną japonų./ Daug klasių. Jų veidai derinasi/ tik tarpusavyje“ (16). Kituose eilėraščiuose, atvirkščiai, jokių skyrybos ženklų: „Atsinešu visą krepšį visokiausių popierių iškarpų iš/ laikraščių kai kurios su nuotraukom“ (13).

Veščiūnaitės eilėraščių kalba daiktavardiška, prie daiktavardžio kabinami išplėstiniai pažyminiai: „Knygos viršelyje moters veidas gyvastingus šešėlius/ metantis bareljefas bevardžio skulptoriaus jautriai/ išspręstas jau šimtmečiams įsijungęs į esamą aplinką – / bruožai metų eismo apdailinti“ (11). Vietomis tokia epitetų gausa erzina, vaizdas ima mirgėti, primindamas galybę puošmenų baroko epochoje. O kai kur tai nuskamba išradingai, sukelia netikėtas asociacijas: „čia vis tik ne ežeras o / smėlio jūra – / sausumos karališkai nusitęsiančios/ į nesibaigiančias tolumas/ monotoniškai dainuojančias“ (56).

„Blykstelėjimai…“ – eksperimentinė knyga. Veščiūnaitė eksperimentuoja tiek eilėraščio struktūra, tiek forma. Bet čia slypi pavojus – kur yra poezijos ir prozos riba? Šiame rinkinyje eilutės sunkios, daug kur proziškos, o poezija primena stogo ir kupranugario-debesies rungtynes: „Antai Vienakupris kupranugaris/ šimtmečiais tebekeliauja/ palydimas Francis Poulenc įmantrios/ muzikos žemaisiais tonais – stogas/ tačiau nepajudinamas/ kaminais apsikaišęs“ (57).

Literatūra ir menas, 2004-10-22 nr. 3020