valenta_varpininkasAlvydas Valenta. Varpininkas: eilėraščiai. –
Pirmosiomis šių metų dienomis poezijos gerbėjai nudžiugo knygynų lentynose išvydę ketvirtą neregio poeto Alvydo Valentos poezijos rinkinį "Varpininkas". Ši knyga - prieš tai išėjusių dviejų poezijos rinkinių savotiška tąsa. "Varpininko" autorius sutiko papasakoti apie šią knygą.
Henrikas Stukas. Tai tavo ketvirtoji poezijos knyga. Kiek laiko ją brandinai?
Alvydas Valenta. Trečioji mano knyga išėjo 2000 metų pabaigoje. Ketvirtoji – paskutinėmis 2005 metų dienomis. Vieną nuo kitos skiria penkeri metai. Tai ir būtų tasai knygos "brandinimo" laikas. Tiesa, patį rankraštį "Vagos" leidyklai pateikiau 2004-ųjų pabaigoje – dar metus jis "brendo" leidykloje, bet, manau, kad tai išėjo tik į naudą. Beveik paskutiniu metu, prieš išleidžiant knygą, atsirado dar keletas naujų eilėraščių, šiek tiek pertvarkiau rinkinio struktūrą.
H. S. Tu likai ištikimas improvizacijai. Tavo eilėraščiai - lyg gero muzikanto ekspromtu pagrotas kūrinėlis. Ar spontaniškumas tau būdingas tik poezijoje?
A. V. Nežinau, ar tarp spontaniškumo ir improvizacijos galima dėti lygybės ženklą. Spontaniškumą siečiau su ūmumu, staigumu, improvizaciją – su tam tikra kūrybine laisve, sąmoningu įprastų žaidimo taisyklių atsisakymu. Be abejo, improvizuojama dažniausiai spontaniškai, tik yra vienas bet... Kad galėtų improvizuoti, žmogus turi nuveikti didelį, dažniausiai iš šalies nematomą darbą. Čia aš ne apie savo poeziją, bet apie improvizavimą ir improvizatorius apskritai. Ar spontaniškumas man būdingas gyvenime? Kas žmogui būdinga, kas ne, iš šalies kartais matyti geriau. Manau, kad gyvenime esu pakankamai racionalus ir logiškas. Žinoma, kokiam nors tiksliųjų mokslų atstovui ar žmogui, visada viską blaiviai apskaičiuojančiam, tasai mano racionalumas tikriausiai atrodo pernelyg "poetiškas", bet tai jau vertinimo reikalas. Gyvenime nutinka įvairiai, bet poezijoje mėgstu (bent iki šiol mėgau) improvizuoti. Kodėl improvizacija? Kažkur esu skaitęs tokį palyginimą: yra du muzikantai - vienas gerai groja iš natų, kitas meistriškai improvizuoja. Koks tarp jų skirtumas? Toks, kad antrasis nesunkiai gali padaryti tai, ką daro pirmasis, t. y. groti iš natų, o pirmasis to, ką daro antrasis, - improvizuoti negali. Nežinau, ar tai teisybė, - tesprendžia muzikantai, bet man šis palyginimas patiko. Žinoma, "žaidimas pagal griežtas taisykles" taip pat turi savo grožį, o improvizuojant labai nesunku nusiimprovizuoti. Bet pavojus "nusivažiuoti į lankas" tyko kiekvieno rašančiojo.
H. S. "Varpininkas" - lyg nuosekli anksčiau pasirodžiusių tavo rinkinių tąsa. Čia vėl dominuoja antikos motyvai. Kodėl prie jų sugrįžti?
A. V. Pirmiausia nesakyčiau, kad "Varpininke" dominuoja antika. Aš pats manyčiau, kad šitame rinkinyje dominuoja Alberas Camus, jo deklaruotas egzistencializmas, žmogaus galimybė rinktis bet kokioje situacijoje. To egzistencializmo gal net per daug, bet yra, kaip yra. Antikos motyvų rinkinyje irgi nemažai, ypač jo pradžioje.
Antika man nėra (bent pats taip norėčiau manyti) koks nors sandėlis, iš kurio skolinuosi įvaizdžius, siužetus, motyvus ir pan. Kaip sandėlis antika yra neišsemiama, bet pats jos siužetų ar motyvų kartojimas, mechaniškas jų pasisavinimas nieko neduoda. Savo poezijoje aš dažnai kalbu užsidėjęs antikos žmogaus kaukę, bet kalbu apie savo egzistencinę patirtį. Ar toks kalbėjimas vaisingas - jau ne man spręsti. Kitas dalykas: antikoje užsimezgę įtampos, konfliktai niekur neišnyko. Jie universalūs, egzistuoja iki šiol. Iki šiol egzistuoja meilė ir neapykanta, ištikimybė ir išdavystė. Pagaliau konfliktas tarp antikinės kultūros ir krikščioniškojo pasaulio supratimo: intelektualus skeptiškas graikas ir, mūsų akimis žiūrint, tamsus, bet nuoširdžiai savuoju Dievu tikintis ir visada visur juo pasikliaujantis žydas. Tai irgi iš antikinės kultūros - ne iš Graikijos, Romos, bet vis tiek iš antikos.
H. S. Kokių motyvų "Varpininke" dar galima rasti?
A. V. Apie antiką jau kalbėjau. Minėjau ir Alberą Camus su jo egzistencializmu. Man pačiam buvo gerokai netikėti eilėraščiai, kuriuose atsigręžiu į vaikystę, joje skaitytas knygas, apmąstau jų patirtį. Tačiau kažin ar tuos tekstus galima vadinti eilėraščiais apie vaikystę. Tai bandymas vaikystėje ieškoti to, kas vienaip ar kitaip lėmė ar nulėmė tolesnį mano gyvenimą. Dar yra tekstų, kuriuose bandau reflektuoti pačią poezijos rašymo prasmę. Pirmiausia tai skyrius "Antipoezija arba kodėl nereikia rašyti poezijos", bet prie poezijos rašymo, prie to rašymo prasmės ir tikslingumo kartais grįžtu ir kituose tekstuose. Yra dar alkoholio tema - viena kolegė jau sakė, kad ji (taip pat ir kai kurios kitos temos) mano kūryboje jau pradeda kartotis. Bet apie tai kiek vėliau. Šiaip jau baisiai bjaurus dalykas kalbėti apie savo poezijos motyvus, stilistiką ir pan. dalykus. Geriau apie tai tegu kalba (arba nekalba) kiti.
H. S. Skaitant "Varpinininką" mane persekiojo viena įkyri mintis - tu lyg patekai į tam tikrą gyvenimo labirintą. Karštligiškai ieškai išėjimo, bet... Tai ar pačiam nors per žingsnį pavyko priartėti prie žmogaus prigimties ir gelmės supratimo?
A. V. Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Niekur ir prie nieko priartėti nepavyko ir vargu ar kada nors pavyks. Bet, atrodo, tos "nesėkmės" neišvengsiu ne tik aš vienas: daktaras Faustas Gėtės lūpomis kažkur guodžiasi, kad prie žmogiškosios prigimties paslapties jam taip ir nepavykę priartėti. Tikrai talentingas poetas Vytautas Mačernis daugiau nei prieš šešiasdešimt metų rašė:
Aš klausiau kunigų ir filosofų -
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa,
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?
Tikrai nesijaučiu patekęs į kokį nors ypatingą labirintą arba, jeigu kokiame labirinte ir klaidžioju, per tuos metus jis netapo nei painesnis, nei raizgesnis. Žinoma, iš šalies dažnai būna matyti geriau, bet kartais galima ir "prašauti pro šalį". Čia prisimenu vieną istoriją: 2003 metų spalio mėn. viename "Literatūros ir meno" numeryje buvo išspausdintas daug diskusijų sukėlęs mano eilėraštis apie Eifelio bokštą (šiame rinkinyje jis irgi yra). Viename iš interneto komentarų tada buvo rašoma, kad, iš šio eilėraščio sprendžiant, jo autorius arba serga gilia depresija, arba netrukus turėtų susirgti.
H. S. Tavo poezijoje daug kultūros ženklų. Kaip suvoki kultūrą, ar ji nėra savotiškas skydas, apsaugantis tavo "aš" nuo smalsių skaitytojų žvilgsnių?
A. V. Kažkur skaičiau, kad yra apie 200 kultūros apibrėžimų ir kiekvienas jų, reikia manyti, teisingas, nes nusako kokį nors išskirtinį kultūros bruožą, jos savybę ar tų savybių sankaupą. Kultūros, kaip fenomeno, samprata - jau nebe poetų ir šiaip rašeivų, o rimtų galvų - filosofų ir kultūrologų - reikalas. Bijau, kad diskusijos apie ją galėtų mus nuvesti gerokai į šalį. Įdomesnė antroji klausimo dalis: ar kultūra man nėra skydas, už kurio slepiuosi ar bent stengiuosi paslėpti savo "aš"? Sąmoningai nuo nieko nesislepiu, bet teisybė ir ta, kad nesu iš tų žmonių, kurių vidinio pasaulio durys visada atviros, kurie tik ir laukia, kad į tas duris kas nors pasibelstų ir jas atidarytų. Gali būti, kad šiek tiek slepiuosi, gali būti, kad tai darau nesąmoningai. Kitas dalykas, kad dabartinėje poezijoje galima rasti visko, tačiau joje vis sunkiau
H. S. Visuomenė tave pažįsta kaip neregį poetą, dažnai lyginamą su Antanu Jonynu. Ta fizinė neregystė tave žeidžia, o gal daro išskirtinį?
A. V. Aš pats esu girdėjęs gal kokį kartą ar du, kai mus lygino ar bandė lyginti. Pirmiausia esame nesulyginami
H. S. Gyvenime esi racionalus ir logiškas. Minties seką įžvelgiu ir prieš tai pasirodžiusiose poezijos rinkiniuose: iš "Lazdynų žydėjimo" gimė "Bliuzas", kurį saugo "Žodžiai - sarginiai šunys", o kas į jų nasrus papuola, neapsieina be "Varpininko". Kita poezijos knyga pratęsi mintį, o gal padėsi tašką?
A. V. Kai išleidžiu poezijos knygą, esu šventai įsitikinęs, kad ji bus tikrai paskutinė.
H. S. Ačiū už pokalbį.
Kalbino Henrikas STUKAS
Mūsų žodis, 2006 m. vasaris