antanas venclova 2006 m. balandžio 3 d. Vilniuje vykusi rašytojui ir kultūros veikėjui Antanui Venclovai skirta mokslinė konferencija jo 100-ųjų metinių proga, manyčiau, buvo dar viena proga pažvelgti tiek į Venclovos asmenybę, tiek į anuometinį laikotarpį. Konferencija vyko gana jaukioje aplinkoje, Venclovų namuose-muziejuje. Nedideliame kambaryje, senų baldų ir knygų apsuptyje susirinkę keliasdešimt žmonių mėgino suprasti ne tiek ano laiko ypatumus, kiek šiandienį požiūrį į sovietinę tikrovę ir į patį Antaną Venclovą. Iš karto galima pasakyti, kad šis renginys nesusilaukė tiek dėmesio, kiek Antanui Sniečkui skirta konferencija, vykusi prieš trejus metus. Suprantama, Venclova nėra tokia radikaliai visuomenę poliarizuojanti asmenybė. Tačiau Venclova priklausė aukščiausiam sovietinės nomenklatūros sluoksniui, buvo svarbi kultūrinio elito dalis, nuo jo sprendimo priklausė tam tikri sovietinės Lietuvos kultūrinio gyvenimo judesiai.
Tačiau pati konferencijos dvasia parodė, kad ir ši, ir ateityje vyksiančios konferencijos negalės apsieiti be vertybinių akcentų, be tam tikrų pozicijų pristatymo, be įsigilinimo į ano meto kontekstą, kuris pamažu apauga mitais ir išsigalvojimais. Česlovo Laurinavičiaus pranešimas, manyčiau, tapo tuo būtinu konferencijos istoriniu akcentu. Prieškarinės Lietuvos inteligentijos kairėjime jis įžvelgė ir tam tikras Lietuvos Respublikos vadovybės klaidas. Pasak pranešėjo, į kairę tokius žmones stūmė neapgalvota Lietuvos politika, per didelė klerikalizacija, ryškus dešinėjimas,
Daug pasisakymų konferencijojebuvo skirta literatūrinei Venclovos veiklai (kritikai, poezijai, prozai), estetinėms ištakoms, sąlyčiams su vokiškąja ir prancūziškąja literatūra, vertimams. Tie vertinimai objektyviai nusakė Venclovos literatūrinio palikimo padėtį dabar. Joks vertinimas negali prikelti sovietinės ideologijos štampų prisodrintos kūrybos – ji lieka „gyva“ tik tame pačiame sovietiniame kontekste. Pasak Tomo Venclovos, iš literatūrinio jo tėvo palikimo išliks keliolika eilėraščių, keli apsakymai ir kelios recenzijos. Antanas Venclova tarsi norėjo pasakyti kažką daugiau, ir kartu stengėsi neperžengti ideologinių draudimų ribų.
Antano Venclovos asmenybę ir jo laiką atspindi jo dienoraštis, pradėtas 1956 m. ir rašytas iki pat mirties. Dienoraštis yra iš dalies paskelbtas ir visi norintys gali su juo susipažinti. Sunku pasakyti, kur čia regime kaukę, o kur tikrą žmogų. Autorius džiaugiasi sovietiniais laimėjimais ir puikiai naudojasi jam suteiktomis privilegijomis, pavyzdžiui, galimybe keliauti po visą pasaulį. Jis prisipažįsta, kad savo didžiąją sovietinę tėvynę pažįsta blogiau negu užsienio šalis, o Europa jam net atsibodusi, išskyrus gal Prancūziją ir Italiją. Kartu dienoraštyje atsiskleidžia gniuždanti kūrybinė atmosfera, nuolatinis kišimasis net į tokių autorių kaip Vinco Mykolaičio-Putino ir Kazio Borutos kūrybos procesą. Venclova nuolatos skundžiasi pervargimu, išsekimu, depresija, nori būti tik paprastu rašytoju. Manau, tokio pobūdžio tekstai gerai parodo nykią sovietinę postalininę kultūrinę atmosferą, persunktą ne vien socrealistinių chimerų, bet kartu nykaus miesčioniškumo, provincialios dvasios ir veidmainystės. Neabejotina, kad autorius buvo kultūros, knygos žmogus. Ne vienoje vietoje Venclova stebisi savo plunksnos bičiulių intelektualiniu ribotumu, nesidomėjimu naująja literatūra. Nuo vietos intrigų autorius nuolatos bėga į Maskvą ir džiaugiasi čia galįs kurti ir bendrauti su garsiais sovietiniais rašytojais, pirkti tuo metu sunkiai gaunamas retesnes knygas. Tam tikras atsargumas ir apsidraudimas vertinant sovietinę tikrovę buvo nulemtas ne vien autoriaus pažiūrų, bet ir rūpesčio
Savotiška konferencijos užbaiga buvo žvilgsnis į Juozo Keliuočio ir Venclovos santykių istoriją, parodanti,kad praeitį ir žmones vis dėlto reikia vertinti atsargiai. Keliuočio atsiminimuose Venclova vaizduojamas kaip sovietinio blogio įsikūnijimas. Tačiau skaitant Keliuočio dienoraščius, aiškėja, jog jis buvo egzaltuota asmenybė, labiau pasitikėjusi savo susikurtais vaizdiniais ir sapnais, negu realiai vykstančiais dalykais. Šis Venclovos hiperbolizuotas paveikslas nulemtas keistokų paties Keliuočio charakterio bruožų. Turbūt neapykantos priežastimi tapo Venclovos šaipymasis iš grafomaniškų Keliuočio pastangų.
Tomas Venclova atidžiai sekė kiekvieno pasisakiusiojo pranešimą, papildė jį savais, gyvais komentarais ir prisiminimais. Jo manymu, į tėvo gyvenimą ir kūrybą buvo pažvelgta objektyviai. Kur buvo galima, jis stengėsi būti tėvo advokatu. Nebuvo siekiama tėvo veiklą kaip nors pagražinti. Sovietinis laikotarpis buvęs patologiškas. Ir pateisinti tokius žmones kaip jo tėvas galima tik atsižvelgus į elgesį. Venclova iš tiesų buvo ne sovietinio blogio įsikūnijimas, o veikiau savotiškas „minkštosios linijos“ šalininkas, kitaip negu tokios odiozinės asmenybės kaip Teofilis Tilvytis ar Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Sunku pasakyti, kiek tokios konferencijos prisideda prie praeities įvertinimo. Manyčiau, negalima paslėpti tos slogios sovietmečio atmosferos, intelektualinės ir kultūrinės pilkumos. Be abejo, kai kurių dalyvių užuominose vis dėlto buvo galima įžvelgti tam tikras pastangas kairuoliškumą, net sovietinę sistemą laikyti šiek tiek geresne ar humaniškesne, negu fašistinių valstybiųvaldžią (nors pagal aukų skaičių to tikrai nepasakytum).
Tam tikras ištikimybės tėvui ženklas buvo Tomo Venclovos prisipažinimas, kad jeigu gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, jis būtų buvęs ne dešiniosios, o kairiosios inteligentijosgretose. Negalima pritarti ir tai nuomonei, kad kai kurių menininkų tarnavimas sovietinei ir komunistinei ideologijai tarsi pateisinamas tais kilniais idealais, kuriuos pastaroji skelbė, tuo tarpu dešinieji ir ypač fašizmą pasirinkę kūrėjai jau iš karto žinojo, kad susideda su blogiu. Jeigu ne 1940 m. okupacija, tokie autoriai kaip Venclova būtų pasirinkę kairuolišką liberalizmą. Tačiau laisvame krašte būti kairiuoju ar dešiniuoju – joks nusikaltimas.
Naujasis židinys-Aidai 2006 / 4–5