valionis skrendantvalionis skrendantValionis A. SKRENDANT NELIEKA PĖDSAKŲ. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

 

Jau senų senovėje (1) pirmykščiai žmonės (2) naudojosi kodais. Įvairiais magiškais, tik genties magui ar burtininkui suprantamais (3) ritualais jie mokėjo prišaukti lietų, gydyti ligas, atimti iš priešų jėgą bei drąsą. Prieš mirtį šias žinias ir sugebėjimus (4) jie perduodavo savo palikuonims. Kad būsimos kartos geriau įsimintų tokių ritualų esmę, juos užkoduodavo (5) tam tikrais rašytiniais ženklais. Taip gimė raštas.

 

Senolių išmintis kartais būdavo ir užmirštama (6). Iki šiol dar niekam nepavyko iššifruoti senovės etruskų ar majų rašmenų. Kabalistai bando išsiaiškinti, kokia tiesa (7) slypi religiniuose žydų mokymuose. Netgi Jėzus, paklaustas, kodėl kalba taip sunkiai suprantamomis metaforomis (8), atsakė: „Jums atiduota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie

regėti regėtų, bet nematytų,
girdėti girdėtų, bet nesuprastų,
kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista“.
Mk 4, 11-12

 

Šiuolaikiniame žmonių pasaulyje kodų yra visur. Tai raidės ir skaičiai, žodžiai (9) ir matematinės formulės, geometrinės figūros ir kelio ženklai, brūkšniniai prekių kodai ir kompiuterio slaptažodžiai.

 

Senovės magai ir burtininkai virto šių dienų rašytojais, inžinieriais, programuotojais, poetais (10), kunigais. Kiekvieną dieną jie stengiasi (11) iššifruoti savo tėvų, senelių bei prosenelių gyvenimo patirtį, panaudoti ją, spręsdami šiandienos problemas (12), stengiasi įgyti patirties patys, užšifruoti ją ir perteikti savo vaikams, anūkams bei proanūkiams.

 

Ratas sukasi (13). Mechanizmas veikia. Jis veiks dar ilgai (14), svarbu nepamiršti kodų, atskleidžiančių šio mechanizmo veikimo paslaptis (15).

_________________________

 

1 Artūras Valionis, literatūrinės spaudos skaitytojams žinomas nuo 1994-ųjų, 2003 m. rudenį išleido pirmąją poezijos knygą „Skrendant nelieka pėdsakų“.

 

2 Autorius yra žmogus, turintis vardą, pavardę, pravardę, el. paštą, tam tikrą amžių, gimimo vietą, lytį, vaikystę, jaunystę, pilietybę, išsilavinimą, darbo ir kūrybinės veiklos patirtį, privalumų. Visa tai nurodyta knygos gale.

 

3 Šios knygos skyriuje „Bendratys“, kurią sudaro dešimt eilėraščių, pateikta septyniolika paaiškinimų, autoriaus vadinamų išnašomis.

 

4 Eilėraštis „Prisitaikyti“ užrašytas keturiais žodžiais: „stalas vidury kambario, musė“. Toliau eina šio eilėraščio paaiškinimas, užrašytas šimtu dvidešimt trimis žodžiais.

 

5 Neseniai perskaičiau knygą, sudarytą vien iš paaiškinimų. Pačios knygos lyg ir nėra („išplėšti“ visi puslapiai!), tad skaitytojui siūloma pačiam atkurti siužetą pagal išnašas, išlikusias jos gale.

 

6

belieka tik skristi, vidurdieniui ryškėjant,

kad ir nemokant, lėtai, nesusikaupus,

o

baimę, taip, nėra ko čia slėpti,

aukščio baimę uždengti kita, daug

didesne,

bet vis rečiau prisimenama

„Prisitaikyti“, p. 46

 

7

Pasakyti visą tiesą -

išstatyti pajuokai visus

norinčius sužinoti, kas laukia

„Sužinoti“, p. 47

 

8 A.Valionio eilėraščiai labai „filologiški“, kalba ornamentuota, kupina daugiaaukščių metaforų bei netikėtų palyginimų.

 

9 Trisdešimt devyniuose eilėraščiuose yra du tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni žodžiai. Beje, dviejų eilėraščių žodžiai beveik sutampa.

 

10 „Miesto žmogaus įdėmus žvilgsnis, kultūringa meninė išraiška, saviti kompoziciniai sprendimai – tai daugiau negu debiutiniai pažadai“.

 

11 Daugelyje A.Valionio eilėraščių – daugybė veiksmažodžių.

 

12

Nebijokit, viskas nepasikeis,

nesusitvarkys savaime;

kiekvienam savo

„Pamatyti“, p. 52

 

13 Pirmojo knygos skyriaus pavadinimas – „Sankirtų įpjovos“, antrojo – „Įpjovų sankirtos“.

 

14

Todėl kartais geriau prisiverst,

apsimesti,

kitaip tariant, meluoti, sau ir kitiems,

skrendant nelieka pėdsakų,

o oro srovės greit išsisklaido,

ilgai nesipriešina

„Prisitaikyti“, p. 46

 

15 Kaip pažiūrėsi: turgelyje gėlės sodinimui, puokštės, eglišakių vainikai su lelijom ir bulvės ant svarstyklių – o gal sveriamos gėlės. „Užpilti“, p. 56

 

Literatūra ir menas, 2004-03-12