Tomas_Venclova_2009       2009-ųjų Tolerancijos žmogaus titulas atiteko poetui, publicistui, vertėjui bei literatūros tyrinėtojui Tomui Venclovai. Šią nominaciją Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdyba skiria asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

 

       Pirmąjį, 2001-ųjų metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimą gavo Tomas Šernas. Vėliau metų Tolerancijos žmogaus titulas atiteko profesorei Irenai Veisaitei, žurnalistui Algimantui Čekuoliui, režisieriui Sauliui Beržiniui, pranciškonų vienuoliui, kunigui Arūnui Peškaičiui, psichologui Robertui Povilaičiui, atlikėjai Jurgai Šeduikytei bei žurnalistui Mykolui Drungai.

 

       Šiais metais gauti garbingą apdovanojimą be T. Venclovos pretendavo dar du žinomi visuomenės veikėjai: Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas Dainius Pūras ir apžvalgininkas, portalo „bernardinai.lt“ redaktorius Andrius Navickas.

 

       Duodamas interviu žiniasklaidos atstovams T.Venclova minėjo, jog yra „alergiškas“ kai kuriems reiškiniams. „Aš alergiškas šovinizmui, įskaitant ir antisemitizmą, bet toli gražu ne tik jį. Tai pat esu alergiškas šovinistiniams antilenkiškiems ir antirusiškiems pasisakymams. O jeigu būtų antiangliškų ar antivokiškų pasisakymų, kurių šiuo metu Lietuvoje nėra, būčiau alergiškas ir jiems“,–  kalbėjo T. Venclova. Poetas pripažino neseniai sulaukęs klausimo ką darytų, jeigu sūnus prisipažintų turintis vyrą partnerį, su kuriuo ketina gyventi kartu.

 

       „Tokia patirtis mane aplenkė, turiu sūnų bei dukrą, kurie sukūrę tradicines šeimas. Jeigu taip atsitiktų, savo sūnui pasakyčiau: vienintelis dalykas, kuris mane truputį liūdina, yra tai, kad aš, ko gero, neturėsiu anūkų. Bet šiaip niekas nepasikeitė, kaip buvai mano mylimas sūnus, tokiu ir lieki. Esi laisvas žmogus, tavo privatus gyvenimas yra tavo reikalas. Norėčiau susipažinti su tavo partneriu, pažiūrėti, kas tai per žmogus. Tai viskas, ką civilizuotas žmogus tokioje situacijoje gali ir turi pasakyti“, – sakė T. Venclova.

 

       Paprašytas paaiškinti, koks turi būti tolerantiškas žmogus, T. Venclova minėjo, jog svarbiausia yra mokėjimas save pastatyti į kito žmogaus poziciją. „Kaip turi jaustis žydas, kai aplinkui skamba antisemitiniai posakiai? Kaip turi jaustis rusas, kai aplinkui kalbama „rusai okupantai“, „rusai prasigėrę ir niekam netikę“? Kaip turi jaustis rusas, jeigu jo senelis ar tėvas yra žuvęs II-jame pasauliniame kare, o jis pats nieko bloga Lietuvai nėra padaręs. O tokių nieko bloga nepadariusių rusų yra žymi dauguma. Kaip turi jaustis lenkas, kai prasideda beprasmiški, anachroniški įrodinėjimai, kad Vilnius yra mūsų, visada buvo ir bus mūsų. Be abejo, juokinga, kai žmonės sėdi Vilniuje ir šaukia „Mes be Vilniaus nenurimsim“.

 

       Kaip turi jaustis homoseksualistas, kai iš jo tyčiojamasi? Kada gali, išmoksti save pastatyti į kito žmogaus poziciją ir pasijusti taip, kaip jis gali pasijusti, tada pajunti užuojautą ir tam tikrą supratimą bei gali vadintis tolerantišku žmogumi. O šiuo metu Lietuvoje trūksta žmonių, kurie mokėtų suprasti kitą poziciją. Ne tik savo, savo tautiečio, savo bendraminčio, bet ir kito žmogaus poziciją“, – sakė T.Venclova.

 

       Nerijus Povilaitis, lrytas.lt, 201 01 30