Pamalonintas ir paskatintas gerb. Egmono Teobaldo Schweikerto, pabandysiu, dėl įdomumo, atlikti lietuvių poetų perskyrą pagal senovės keltų sistemą. Ji, žinoma, nepretenduoja į objektyvumą, todėl atspindės tik mano gilius, o gal negilius, įsitikinimus, kitaip sakant - dėl skonio nesiginčijama. Beje, šią sistemą užtikau Skirmanto Valentos knygoje "Lingvistinis pasaulis poezijoje", tad, kad nebūtų pažeistas copy right, reikia paminėti šį mokslininką, užvedusį ant teisingo kelio. Gaila tik, kad ta senovės keltų gradacija aprašyta nepilnai - dėl to gali kilti kai kurių keblumų nustatant kriterijus, bet, manau, ponas S.Valentas susisieks per visatos internetą su druidais ir, jei prireiks, detaliau mums išaiškins šią sistemą. Dabar šiek tiek žvilgtelkime ką jis rašo, kad suprastumėm visą kontekstą:

       "Įsigalint keltuose (konkrečiu atveju - Airijoje) krikščionybei, druidų vardą pakeitė žodis fili "pranašas, aiškiaregys" Tų, kurie vadinosi fili, mokslas trukdavo 12 metų, reikėdavo įveikti 7 klases. Įdomu tai, kad šias 7 klases atitiko ir septynių poezijos metrų klasės. Pavyzdžiui, poetui, pasiekusiam ketvirtąjį laipsnį, vadinamą cano "dainius", būdavo draudžiama kurti aukštesniojo (pvz., penktojo laipsnio cli metru anair). Aukščiausias laipsnis - ollam "vyriausias", jo metro pavadinimas anamain, susijęs su keltų žodžiu anamon "siela", su žodžiais , reiškiančiais įkvėpimą. Poetai, nelygu rangas, privalėjo mokėti nustatytą skaičių pasakojimų. Pavyzdžiui, turintis aukščiausiąjį (ollam) laipsnį turėjo mokėti 250 pagrindinių ir 100 šalutinių pasakojimų. Visi šie pasakojimai sugrupuoti temomis: gyvulių grobimas, piršlybos, plaukiojimas, mirtis ir t.t."
Štai kaip buvo pas senovės keltus, todėl savojo 7 laipsnio pogrupio (V,G,B) neatsisakau. Čia manau kaip pirštu į akį…

       V,G,B moka žymiai daugiau nei 250 pasakojimų. Tai tikri pliurpalogijos meistrai, o be to jie yra neprilygstami mūzų prievartautojai bei žagintojai. Na, gal T. Venclova ne toks darbingas, bet jei jis pavaro - tai pavaro užtikrintai… Manau, kad šie žmonės tinka stovėti ant septinto (aukščiausio) laiptelio. Tik kaip jie ten (ant tokio siauro laiptelio) stovės užpakaliais besistumdydami, bet gal kaip nors…Atlygis - 1karieta arba 1 vergė, arba 10 karvių - užtektinas. Na, karietą galima pakeisti "Mersedesu", vergę - Miss Lietuva (bet, kad vis vien būtų vergė), o karves palikti, nes tai labai naudingas sutvėrimas ir šventas.

       6 laipsnis (pagal senovės keltus) vadinasi anruth, metras nath - honoraras 5 karvės. Čia, galite ir nesutikti, bet aš, pasitaręs su draugais, statau du brolius milžinus - S. Parulskį ir A. Marčėną. Lai jie susikibę rankomis ar apsikabinę (o gal dar kitaip) nūnai stovi kaip statulos neblėstančios šlovės amžinybėje… Sunku pasakyti, ką šie vyrai turėtų mokėti daryti, S. V. tekste nenurodoma, bet manau moka jie daug ir pasakoti, ir gerti.

       5 laipsnyje norėčiau matyti antifilologinės pakraipos poetus D. Kajoką, K. Platelį ir G. Patacką. Antifilologinės čia ta prasme, kad jie nebaigė filologinių mokslų, o lituanistų mafijos laikais tapti įžymiais poetais - tikrai didelis pasiekimas. Prisiminkim, kad D. Kajokas turėjo tapti treneriu, na , bet dabar jis savotiškai treniruoja lietuvių poeziją rytų kovos menų. Šaunuolis! K. Platelį jo tėvai turbūt matė inžinieriumi, kuris konstruoja tiltus, o gal požemines perėjas, bet jis nusprendė užsiimti liaudies švietimu, gaila, jam sutrukdė žvėrys socialistai. G. Patackas atrodo baigė kažkokius mokslus susietus su statybomis. Todėl jis visą gyvenimą tik statė, statė ir statė - neblogai (tarp kitko) statė ir kėlė savo Babelio bokštą. Kaip sekasi jam dabar - nežinau, bet manau puikiai. Na, ir į sveikatą! Už tai ir atlygis - 5 karvės.

       4 laipsnis cano, metras emain, honoraras 2 karvės arba 1 arklys. Na čia (zatrudniajus, tovarišči) nežinau, nesu rimtas lietuvių poezijos specialistas. Siūlyčiau dėti visą A.A.A.A.A. Jonyno kartą ir to pakaktų. Kaip pastebėjote, susidarytų gan didelis ešelonas, bet ko nepadarysi, dėl lietuvių poezijos - išvešim ir juos! Arklį galima pakeisti oranžiniu dviračiu…

       3 laipsnio doss, metro laid, honoraro 1 melžiama karvė - publika galėtų susidaryti iš įvairių generacijų atstovų, kurie dar yra pajutę kaimo tyrumą ir nors kartą gyvenime melžė karvę. Taip kad didelių keblumų čia neturėtų būti. Reikės patikrinti, ar poetas moka melžti karvę, ir kaip mat užkelti ant laiptelio.

       2 laipsnis mac fuirmid, metras setrad - atitektų jaunosios, jau beveik iš miesto kilusios kartos atstovams. Čia tiktų visi, kas jau nemoka melžt, bet jau kažkuo pasižymėjo. Na, pvz., Darekas Šimonis, M. Kvietkauskas, B. Januševičius ir visa likusi jų chebra. Atlygis - veršinga karvė…
O štai ant pirmo laipsnio laiptelio trypčiotų visi, kurie bent kartą kur nors iš-sis-paus-di-no! Jiems, kaip ir dera, įteiksim vieną telyčią. Štai ir viskas…

       O dabar šiek tie nuo savęs pridėsiu post-skriptumo. Išskirtinę vertinimo gradaciją (kaip ir siūlo E. T. Schwejkertas) reikėtų sukurti visiems L.T.S.R ar T.S.R.S nusipelnusiems literatūros artistams. Gal kada nors bus ir koks ES nusipelnusio kulturarbeiterio vardas, tačiau dabar, pasitelkus kompetetingą komisiją, minėtos šutvės darbus reikia akylai stebėt ir cenzūruoti. O už praėjusių laikų simbolių naudojimą siųsti reguliariai į Norilską tvarkyti tremtinių kapų. Šiems kultūros darbininkams kaip atlygį siūlyčiau tik vieną dalyką - kiaulę.

       Labai tiktų Lietuvos poezijos labui sugalvoti poetinę lentelę a la Mendelejev ir mirusiom sielom - nuo pat Mažvydo laikų. Tokia metodinė priemonė pasitarnautų ir mokyklose, ir universitetuose.
Manau, kad moterys neįtilps į mūsų kuriamą laiptinę, tad reikės joms sukurti atskirą gradaciją. Esu numatęs vieną sistemą, bet ją bandysiu panaudoti, jei sąžinė leis, recenzuodamas tokios ponios knygą. Tačiau kadangi esate labai smalsūs, tyliai, tyliai prasitarsiu - paimkit, broliai, Henrio Milerio "Ožiaragio atogrąžą" ir paskaitykit 145 puslapį. Tada suprasit, pagal kokias ir kieno savybes reikėtų klasifikuoti Lietuvos poečių kūrybą. Tuo ir baigiu. Siūlykite savo ešelonus…

       MAKSAS KEMPINSKIS