Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai savo kailiu: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

    Nesuprasi, koks tas kailis ir ką su tuo kailiu veikti. Dėl kailio galima drebėti, savo kailiu daug ką išbandyti, galima nešti savo kailį iš daug kur: iš eilėraščių, knygų, namų, dar gali gauti į kailį, čia taip pat už daug ką: už eilėraštį, už naktį, gali išlipt iš savo kailio ir įlipt į kitą kailį, gali nertis iš kailio – dėl daug ko, pavyzdžiui, dėl eilėraščio, o sekmadieniais kailį gali išsivalyti, dezinfekuoti, kad ir nuo eilėraščių. Tiesa, ant kailio dar galima ką nors auginti. Saugokis, kad niekas nenudurtų tavo kailio, nes gali tapti apykakle ant medžiotojo žmonos kaklo arba apykakle.


       „Eilėraščiai su kailiu“ šaštasis poeto Gintaro Grajausko poezijos rinkinys. Kas užmigdavo po atverstom G. Grajausko knygom, pažįsta oranžinį nerimo angelą, žino, kam priklauso suskilęs puodelis, kam nesuskilęs, kas taip tyčia įsimyli ir susipyksta. Žino, kiek daug autorius sutiko balandžių, žiovaujančių kačių, ir vyno pakankamai. Ir dažnai įsirėmęs į sieną. Kokie balandžiai? Neatsimenu, pūstaakiai ar pūstažandžiai. Atsakymo ne knygose ieškojau, o su pačiu G. Grajausku panorau pasikalbėti „Kačių ir balandžių klausimais“. Pasirodo, jog ir pats autorius nebeatmena, atrodo, kad pūstaakiai, nebepamena – jau tiek balandžių ir kačių pasikeitė, dabartiniai jau anų proprovaikaičiai.


       Galime drąsiai kalbėti apie visą knygą vienijantį siužetą, tam tikrą kūrybinę programą. Pirmasis „Eilėraščiai savo kailiu“ eilėraštis „Nebylys“ – į pirmąjį eilėraštį visada pravartu pasižiūrėti atidžiau, nes tai pradžia, pirmosios spalvos, kuriomis prasideda knyga. Pirmajame eilėraštyje pastebime, jog jame visame, išskyrus paskutines eilutes, vaizduojamas žmogus, kuris yra netekęs ar neįgavęs kalbos. Greičiausiai praradęs, pats atsisakęs kalbos po nesėkmingų bandymų kalbėti, susikalbėti (bandė ne kartą:/ baisiai pražiodavo burną/ įtempdavo balso stygas/ nelyg lanką/ ir sssviesdavo žodį: švokštimą/ geriausiu atveju sužeisto/ gyvulio riksmą/ todėl nutilo visai.). Noriu atkreipti dėmesį į trigubą „sss“ (sssviesdavo) – turbūt neatsitiktinai pirmajame eilėraštyje naudojama ši magiška „sss“ kombinacija. Kodėl magiška? Jau Picasso pasirinkęs savo slapyvardį su dviguba „ss“ pastebėjo, jog „S“ tarp visų raidžių gracingiausia ir nėra geresnės kitos formos, kaip perteikti „S“ linijas. Ši estetiškai patraukli forma buvo pastebėta daugelio menininkų, kaip ir G. Grajausko, atrasta, arba pavartota prisiminus akstesniuosius menininkus. Jau nuo pat pirmojo eilėraščio matome, jog poetas ieško geriausios, įtaigiausios formos, kaip susikalbėti. Eilėraščio, o gal ir visos knygos kulminacija yra pirmojo eilėraščio paskutinės eilutės „jis pradėjo/ kalbėti“. Nuo čia pradedamas pokalbis su skaitytoju. Pokalbis pabaigiamas paskutiniu eilėraščiu „Vidinė švarko pusė ir yra geresnioji“ – paskutinės eilutės „mirdamas būtinai pasakysiu:/ ačiū, buvo gražu.“ Dabar aiškiai galime pamatyti šio paveikslo rėmus, visa knyga lyg žmogaus gyvenimo metafora: iš pradžių nekalba, paskui pradeda kalbėti, paskui nutyla, paskui pradeda mokytis kalbėti iš naujo ir galiausiai žvelgimas į praeitį, apibendrinimas (buvo gražu). Tik skaitant nesuprasi, kam tas apibendrinimas ir toks staigus baigimas mirtimi. Ši knyga lyg dar ne antkapinis paminklas, nors jau ir užrašas sugalvotas ant paminklo: „Nebenorėk, ir galėsi.“ („Manojo antkapio užrašas“).

       Skaitant G. Grajausko eilėraščius, norisi aptarti literatūros ir fotografijos ryšį. Keista, ne su muzika, artimiausia poezijai šaka, bet fotografija. Daug autoriaus eilėraščių primena žvilgčiojimą pro vaizdo ieškiklio akutę. Šalia daiktų žmonės, ryškūs jų portretai, ne vienas eilėraštis žadina smalsumą, norą pamatyti tą eilėraščio žmogaus veidą, ar veidą aprašytos žurnalistės, ar artisto, ikonų tapytojo veidą, veidą, kuris visad „tik tuos savo/ dantis kad iššieps“ (iš eil. „Fotoateljė“). Visus veidus norisi pamatyti nuotraukose ir tada klausti, kuri čia žurnalistė, kur ta nuotrauka, kai žmogus sau koja ant kojos sėdi aukštos įtampos linijoj, kur ta nuotrauka, kur žmogus lietui lyjant prisimena ją nuogą? Galima pasiūlyti padaryti parodą – pavyzdžiui, pagal eilėraštį „Tadam tadam“ (dainelė pagal neišsipildymą), pagal Editą Piaf. Išeitų visas nuotraukų ciklas, įrėminantis visą žmogaus gyvenimą: tada ir tada gimiau/ tada ir tada užaugau/ tada ir tada vedžiau/ tada pradėjau rašyti/ tada dirbau laikrašty/ tada nerašiau/ tada ėmiau nervintis/ tada išsiskyriau/ gėriau tada/ tada nebegėriau/ tada vėl pradėjau rašyti/ tada vėl ėmiau nervintis/ tada ėjau per mergas/ tada pasenau ir/ tada baigiau/ tada vėl nervinausi-/kada, po velnių,/ tas tada?/ tadam tadam aš mečiau rašyti/ tadam tadam aš ėmiau gyvent/ ir tada– tadadam – išsipildžiau. Šitas eilėraštis primena pasaką be galo, sukimasis ratu, nors ir eilėraščio pabaigos žodžiai nesutampa su pradžios žodžiais, sunku patikėti išsipildymo pabaiga. Norisi ir toliau skaityti, grįžus į pradžią: Ir tada – tadadam – išsipildžiau – tada ir tada gimiau, tada nerašiau...

       Apie nufotografuotųjų nuotaikas ir mintis būtų galima kalbėti taip pat įžvalgiai, kaip apie eilėraščiuose pavaizduotus žmonių veidus, nuotaikas, būsenas, nes ši eilėraščių knyga, kaip ir aptariama portretų paroda, kurios nėra, primena memuarus.

Paėmę G. Grajausko eilėraštį apie jį mąstom kaip apie nuotrauką, pavyzdžiui, kas čia nufotografuota, kada, kokiomis sąlygomis. Šįkart ypatingą dėmesį skiriame eilėraščio laikui, ne charakteriui ar dar kažkam, laikas tapo dar svarbiau po šių portretinių eilėraščių, vaizdai, veidai ryškesni, kai kalbama esamuoju laiku.

       Jaučiamas kalbėtojo bendrumas su vaizduojamais žmonėmis. Eilėraštis „Žurnalistė“ – kad padarytum tokį ryškų portretą, reikia artimų ryšių, būti to žmogaus aplinkoje. Pirmose trijose eilėraščio strofose eilėraščio žmogus yra stebėtojo pozicijoje, matome gebėjimą pastebėti detales, visą eigą (rašymas trečiuoju asmeniu). Iš pradžių žurnalistė vaizduojama tik kaip kokio nors mechanizmo sraigtelis, robotiškas darbas. Tai galime pastebėti pasibraukdami visus eilėraštyje rastus veiksmažodžius: dirba, kalbina, šifruoja, šlifuoja, brauko, keičia, išklauso, bėgioja, skambina, patikslina, ištaiso, atiduoda, dirba, kalbina, išspausdina, susinervina, paverkia. Matome apsisukusius du ratus, pirmas ratas baigiasi vėl prasidėjus antrajam „Dirba“. Vėl sukimasis ratu. Tik antrajame rate atsiranda žmogaus psichologinė būsena: susinervina, paverkia. Būsena tikra, bet netrunkanti ilgai, nes žurnalistė tik „paverkia“ (priešdėlis pa susilpnina verkimą). Paskutinėje strofoje, po „paverkimo“ atsiranda ir kalbėtojas, tik jis atsiranda –mes – asmeniu taip išlaikant dalykišką bendravimą. („Pasiteiravome mūsų herojės: –Kodėl jūs pasirinkote būtent/ žurnalisto profesiją?/– Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, – paaiškino ji.“). Ir čia galime taikyti pasakos be galo discipliną ir skaityti toliau, nuo pabaigos į pradžią, ir taip tik išsisuk iš eilėraščio, kurį pavertei be galo.

       Šioje knygoje galime rasti ir tiesiog lietuvio veidą. G. Grajauskas sugeba į lietuvį pažvelgti, kaip į poetą (eil. „Kuo gali būti poetai“). Šiame kalbėjime yra ironijos. Perfrazuojant eilėraštį, vaizduojami lietuviai poetai šioje poetų šalyje, kurie gali būti viskuo: profesionaliais girtuokliais, geltonosios spaudos žurnalistais, ūkininkais, alfonsais, vienišais tėvais, buities technikos instrukcijų vertėjais iš vokiečių kalbos, jūreiviais, netgi santechnikais. O gal tik slepiamasi po ironijos kauke? Galbūt ir slepiamasi, taip išlaikant distanciją su autoriui rūpimu, svarbiu klausimu.

       Kad geriau suprastum autoriaus raišką, pravartu būtų išgirsti, kokia intonacija autorius skaito vieną ar kitą eilėraštį. Dalyvaujant autoriaus eilėraščių skaitymuose įdomi pasirodė eilėraščio „Poetas“ intonacija – ji rami, ir užlūžtanti paskutinėse trijose eilutėse („Ir niekieno!/ Ir pasiuskit:/ Savo.“). Tiesa, tam tikrą intonaciją paskui pastebėjau ne tik sakytinėj, bet ir rašytinėj raiškoj – dideli tarpai tarp eilučių kalba, jog šio eilėraščio intonacijai turim būti itin dėmesingi ir jautrūs.

       Tai gal nufotografuok man, kaip tris paras nemiegojęs, susišiaušęs barakų angelas, kuoktelėjęs nuo saulės šviesos eina su maximos maišeliu? Padarytum menų sintezę. „Eilėraščiai savo kailiu“ meninė vertė neabejotina – visoje knygoje išlaikoma ta pati tematika, stilius. Čia kaip su juvelyrika aptariant knygos meninę vertę, jei tematika, stilius vienetinis, vertė neabejotina.

       Bernardinai.lt
       2008.09.09