Vardai

       Viduriniosios poetų kartos centrą sudarytų maždaug 1947–1955 metų gimimo poetai: Arvydas Ambrasas, Almis Grybauskas, Dalia Jazukevičiūtė, Onė Baliukonytė, Vytautas Brencius, Danutė Paulauskaitė, Regina Biržinytė, Dalia Ramoškaitė, Nijolė Miliauskaitė, Eglė Juodvalkė, Marius Glinskas, Rimantas Kasparas, Rimantas Vanagas, Dalia Saukaitytė, Aldona Ruseckaitė, Česlova Jakštytė, Kęstutis Rastenis, Daina Pranskietytė, Petras Balčiūnas, Kornelijus Platelis, Alis Balbierius, Antanas Gailius, Živilė Bilaišytė, Romas Daugirdas, Gintaras Patackas, Gražina Cieškaitė, Zita Lukošiūtė, Vladas Braziūnas, Vytautas Rubavičius, Angelė Jankauskytė, Zita Mažeikaitė, Raimondas Jonutis, Alma Karosaitė, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, Stasys Stacevičius, Rolandas Rastauskas, Henrikas Bakanas, Jonas Liniauskas, Justinas Kubilius, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Violeta Šoblinskaitė, Juozas Erlickas, Edmondas Kelmickas. Iš dalies šiai kartai priklausytų kiek vyresni Antanas Kalanavičius bei Algirdas Verba. Prie šios kartos priskirtinas dėl ankstyvo debiuto – Valdemaras Kukulas; iš dalies ir Vaidotas Daunys.

       Žvelgiant iš šiandienos, kartos kūryba telpa į gerus du dešimtmečius: devintąjį ir dešimtąjį. Aiškios dvi kūrėjų bangos.

 

       Pirmoji kartos banga

       Pirmoji 1950-ųjų kartos banga debiutuoja apie 1975–1980 metus. Tai – angažavęsi avangardui, orientavęsi į XX a. pirmosios pusės užsienio ar XX a. pradžios rusų modernizmą, visuomeniški, o kartu maištingi poetai, į poeziją atėję su jaunatvišku užmoju (Grybauskas, Baliukonytė, Cieškaitė, Jonynas, Patackas, Kukulas, Rubavičius, Platelis). Per dešimt metų (1980–1990) jie suformuoja ryškų savo poezijos įvaizdį.

       Siauras kultūros laukas. Tad bandymai jį išplėsti – labai svarbi ir gal net pagrindinė to meto jaunųjų poetų kūrybinių ieškojimų kryptis.
„Dauguma jaunesniųjų poetų daug kur rėmėsi, daug mokėsi iš Tomo Venclovos atliktų Vakarų poetų vertimų“, – sako V.Kukulas (1). Pirmosios bangos formavimuisi nemažą reikšmę turėjo antologija XX a. Vakarų poetai (1969), pažadinusi dėmesį Ezrai Poundui, Thomui Stearnsui Eliotui, Federico'ui Garcijai Lorcai, Charles'iui Baudelaire'ui, Raineriui Marijai Rilkei, Dylanui Thomas'ui; po Johanneso Bobrovvskio vertimų – ir šio poeto poezijai. Įspūdį darė Franzas Kafka, Lotynų Amerikos romanai, Jeromas Davidas Salingeris, Michailas Bulgakovas. Jaunųjų poetų starto aikštelė ir išbandymų vieta tapo vakarietiškas eilėraštis. Galima sakyti, kad už kiekvieno jaunojo poeto nugaros stovi Vakarų poetas ar eilėraščio modeliai: Rilke, Hermannas Hesse, Wystanas Hugh Audenas, Eliotas, Bobrowskis, Baudelaire'as, André Mischaw, Williamas Carlosas Williamsas.

       Didelį įspūdį darė ir sovietinėje Lietuvoje išspausdintos emigracijos poetų knygos: Jono Meko Poezija (1971), Algimanto Mackaus Neornamentuotos kalbos generacija (1972), Henriko Radausko Lyrika (1980). XX a. klasikinis modernizmas (atpažįstamas užsieniečių ir lietuvių išeivių poetų kūryboje) tapo jaunosios kartos poetinių ieškojimų pagrindu. Greta vakarietiško eilėraščio tam tikru orientyru laikyta ir lietuvių vyresniosios kartos poetų Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Jono Juškaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Vytauto P. Bložės poezija. Nuo jų atsispirta be atmetimo, be kitoniškų programų – tarsi iš po sparno...

       Ypač didelis atradimas poetams 1970 m. tampa Elioto kūryba. Ji atveria visiškai naują tikrovės integravimo būdą (užuominas į kitus kūrinius, mitus) – akivaizdžiai intelektualųjį poezijos variantą. Istorinė ar kultūrinė vaizduotė (antika, literatūra, teatras, klasikinė ar estradinė muzika, dailė) kartos kūrybinio darbo pradžioje tapo pagrindine eilėraščio medžiaga. Siekta rašyti ne iš gamtos, o iš kultūros.

       Maištingieji kūrėjai, būdami jauni ir turėdami geros pasaulinės literatūros pavyzdžius, drąsiai ir laisvai plėtojo erotinę vaizduotę. Skleidžiama ji labai skirtingai: Jonyno – per liūdnus ir trapius gamtos pavidalus, Platelio – per antikos siužetus, Patacko – atvirai aprašant kasdienio žmogaus patyrimą.

       Į poeziją įtraukiami kasdienybės paveikslai, kasdienio žmogaus būvis, besiskleidžiąs miestiškoje aplinkoje. Ryškėja konkrečių vietų kontūrai (Jonyno – Vilniaus Užupis, Verbos – to paties miesto Žvėrynas, Patacko – Kauno senamiestis). Kūryboje gyva visuomenės bei žmogaus egzistencijos absurdo tema išsakoma pasitelkus užuominų, kodų, parabolinę poetiką. Minties slinktis nuo erotinės vaizduotės iki egzistencijos absurdo parabolių ypač akivaizdi Jonyno, Patacko, Platelio poezijos rinktinėse.

       Poetai labai sąmoningai formavo kultūros kontekstų poezijos kryptį. Užsikrėsta kultūros kontekstų plėtros ar pertvarkymo idėja. Daugelis poetų palinko į šiuolaikines kultūros vaizdinių interpretacijas, naudojo deformacijos, nužeminimo principą. Nelengvai buvo balansuojama tarp racionalumo, konstruktyvumo ir poezijos prigimties. Svarbi šiame literatūriniame patyrime abstrakcijos ir daiktiškumo sandūra (Patackas, Rubavičius, Daunys, Kelmickas), buities dugno ir idealybės švytėjimo sankryžos.

       Įtikėjus, kad moderniajai poezijai kalbos ir minties užtamsinimas yra būtinas, bandyta kurti nesuprantamą, „užtamsintą“ poetinį kalbėjimą. Būtent kalbėjimą. Jo mokomasi iš XX a. pirmosios pusės anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų eilėraščio. Tai – sakymo (ne pasakymo) poezija. Formuojasi modernios eilėraščio struktūros. Komplikuotu sakymu pagrįsta, kontekstais kalbanti, hermetinė poezija lietuvių literatūroje gana sunkiai skinasi kelią.

       Daug lengviau į visuotinį vartojimą įsiliejo Patacko, Jonyno avangardiniai eksperimentai: sentimentalus eilėraštis, šokiravimo poetika, paradoksai, emocinės hiperbolės, svyravimai tarp populiariosios ir elitinės literatūros.

       Patackas, Grybauskas kuria ekspresyvaus vaizdo eilėraštį. Jonynas ieško naujų ar primirštų strofikos formų. Šių poetų kūryba tuo laiku gausiai analizuojama, reflektuojama. Devintojo dešimtmečio ryškiausi poetai aptariami Valentino Sventicko monografijoje Keturi portretai (1991). Valdemaras Kukulas eseistinėje kritikos knygoje Eilėraščio namai (1992) apima plačią visos kartos panoramą.

 

       Persigrupavimas

       Aktyviai rašiusieji ir dalyvavusieji literatūriniame gyvenime Sąjūdžio laiku patiria tam tikrą lūžį, ribą. Pertvarkų laikas sutampa su kartos jėgų persigrupavimu. Dešimtajame dešimtmetyje, pasikeitus visuomeninei ir literatūrinei konjunktūrai, pajutę išsisėmimo požymių, aktyviai reiškęsi poetai pasuka į vertimus (Jonynas, Grybauskas, Platelis), į publicistiką (Baliukonytė, Rubavičius), į populiariąją literatūrą (Patackas), ilgam nutyla (Kukulas) ar pasitraukia į dar kitas veiklos sritis.

       Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių ribą žymi šios kartos poetų publicistikos proveržis. Esė, pamąstymus visuomenės socialinio, politinio, kultūrinio, literatūrinio gyvenimo klausimais spausdina Platelis (Būstas prie Nemuno, 1989); Rubavičius (Neįvardijamos laisvės ženklas, 1997), Kajokas (Komentarai, 1990; Dykinėjimai, 1999), Baliukonytė (straipsniai Literatūroje ir mene. Dialoge, Metuose, Dienovidyje).

       Dešimtajame dešimtmetyje darosi pastebima antroji šios kartos banga (Kajokas, Miliauskaitė, Marcinkevičiūtė, Kelmickas, Gailius, Jonauskas, Biržinytė, Kalanavičius). Ilgai tylėję, dabar jie tvirtai įžengia į poezijos teritoriją. Antrajai bangai iš dalies priklausytų ir vėlyvi debiutai (Bakanas, Paulauskaitė, Kubilius, Stacevičius). Tarp pirmosios ir antrosios bangos įsiterpę netikėti reiškiniai – sugrįžtantys emigracijos poetai, didžiulis popkultūros srautas – dar labiau pagilina kartos „skilimą“.
       Iš „dviejų bangų“ schemos iškrinta Baliukonytė, Cieškaitė, Kukulas, Braziūnas, Platelis, publikuojantys knygas vienodai intensyviai, išlaikantys gana vientisą saviraiškos kryptį; „lūžį“ paženklinę Sąjūdžio metais sukurtais aktualijų eilėraščiais.

       Kartos branduolį sudaro turintieji rinktines: Kalanavičius (Ne akmenys guli, 1994), Platelis (Prakalbos upei, 1995), Patackas (Jazmino žiedas vakarą prakalbina, 1997), Jonynas (Krioklys po ledu, 1997), Kajokas (Meditacijos, 1997), Miliauskaitė (Sielos labirintas, 1999), Daunys (Kelio ženklai V, 1999). Rinktinės žymi ir tam tikrą ribą, etapo pabaigą. Kajokas, po rinktinės išleisdamas dar vieną rinkinį, ketvirtame jo viršelio puslapyje užrašo: „jaučiu, kad baigiasi vienas mano kūrybos tarpsnis“. Tą rodo ir pomirtinės rinktinės (Kalanavičiaus, Daunio), – jos nebėra tokios aktualios; dabartinių jaunųjų poezija suka visai kitokiu keliu.

 

       ten ateinantys

       Poetinio kalbėjimo strategijos, galiojusios devintajame dešimtmetyje, dabar praranda aktualumą. Antai Gintaras Patackas (g. 1951) dar ir dešimtajame dešimtmetyje (Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas, 1991; Meilės ir vyno dainos, 1993; Kurtizanija, 1995) laikosi sau įprasto avangardiško šokiravimo poetikos, ironizuoja, parodijuoja ar imituoja žemąją popkultūrą. Nuosekliai tęsia bohemos temas, tačiau jo kūryba jau nebeturi ankstesnio šokiruojančio poveikio – ūžtelėjusi popkultūros banga užgožia paties Patacko poetinius ieškojimus ir jo maištinguosius, bohemiškuosius amplua; juo labiau kad šiuose rinkiniuose eksplotuojama beveik išimtinai girtuoklystės tema.

       Svarbiausia šio dešimtmečio Patacko knyga būtų, be abejo, rinktinė Jazmino žiedas vakarą prakalbina (1997) ir rinkinys Jauni patrakėliai petrarkos (1998). Sukėlęs audrą (Atleisk už audrą, 1976), išvarytas iš rojaus (Išvarymas iš rojaus, 1981), ieškojęs danguje duobių ( Duobės danguje, 1983), poetas jautėsi jaunųjų maištininkų vadas. Jo rinktinė Jazmino žiedas vakarą prakalbina sugrąžina skaitytoją į aštuntojo–devintojo dešimtmečio laiką. Įsirėžusi į atmintį antipozityvi nuogos ir dirglios gyvybės programa: „Ištuštėjusio nekenčiu ploto / ir vienatvės šiltų kambarių. / Nebesiūlykit grįžti į protą, – / nei jėgų, nei jausmų neturiu“ (39); „Keičiu / tris kambarius į vieną urvą“ (46). Kūrėjas maištininkas, rašąs iš kasdienybės, iš vidinės jėgos, iš desperacijos. Stengiamasi išsaugoti gyvą jutimą, gaivalą. Stipri neigimo, maišto ir skepsio jėga.

       Patacko poezija perima Vlado Šimkaus rimtumo ir ironijos dermę, Algimanto Mikutos intonacinę įtampą ir lūžius, rusų poetų dėmesį konkretybei. Vaizduojamos netikėčiausios gyvenimo sferos: spiritualistų vakarėlis, dervišas su nematoma kepuraite, nusidėjėliai, šokoladinės mergaitės rotušėje. Eilėraštyje konkretybė pinama su abstrakcija („Bendrabuty gyvena nebūtis – / Smagi, inteligentiška panelė – / Jos rožinis veidelis nuolat kyšo / Tai kilpoje, tai po tramvajaus ratais“, 125), kryžiuojasi skirtingų plotmių vaizdai („O rokforo sūris, / Gulėjęs ant sumuštinio, / Pradėjo nežmoniškai gesti, /<...>/ O cikutos medis, / Pasodintas Sokratui, / Perdavinėjo Morzės abėcėle /Šifruotą pranešimą / Į artimiausią žvagždyną“, 161). Konkretybė ar literatūrinis poetinis vaizdas deformuojamas – iš dalies kaip magiškojo realizmo prozoje – iki fantasmagorijų („Nutapęs Viešpaties portretą, / Jisai apleido kabaretą / Ir nužygiavo į svečius / Pas savo motiną drakone, / Kuri jam mojo iš balkono, / Pašildžius valgio likučius“, 269). Sukuriami neįprasti poezijos žanriniai variantai: karikatūros, kupletai, socialiniai groteskai (Sventickas), parabolės. Juose – sovietinio režimo aktualijų fragmentai („Radiatorius pasakoja anekdotus / Ir kad nekiltų įtarimo policijai <...>“, 64). Patackas – kultūros kontekstų poetas, vartoja juos žaismingai, ironiškai transformuoja, pritaiko šiandienio žmogaus situacijai, („galėčiau jums papasakot, gentainiai, / ir tau, sūnau, – neplaukite į jūrą... // nėra Kolchidės amžiuje šitam“, 309), prisiima įvairias kaukes – vaidmenis.

       Knygoje Jauni patrakėliai petrarkos orientuojamasi į lengvą kupleto žanrą („Oras stringa, oras smaugia, / Oras pilnas pažadų“, 7), – į dekadansą ir romansą – į nužemintą gyvybę ir nužemintą dainą. Iš principo nuosekliai aprašoma „dugno“ kultūra, niekingi dalykai: cigaretė, nikotinas, peleninė, laikrodukas... Tęsiama Baudelaire'o poezijos tradicija: kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų („dangūs – aksominiai ir gėlėti“; devyni pragaro ratai, siera), siekiama šokiruoti erotinėmis temomis, plačiai vartojamas erotinis kodas. Miesto kasdienybė įteisinama kaip pagrindinis išgyvenimų fonas ir turinys, abstrakcija verčiama konkrečia figūra („ponas Kičas, mano senas bičas“). Gyvas parabolinis mąstymas. Baudelaire'as – Patacko orientyras, kurio poetas ištikimai laikosi.

       Poetas – tamsybių vaikas, bohemos žmogus („Dar liko striukė, batai, cigaretė / Ir į pasaulį atviri keliai“, 135). Kaukės principas – pagrindinė kalbėjimo strategija. Šiame lauke išsitenka ir poeto, Orfėjo, Adomo, Odisėjo, valdovo temos. Išsisakymą lydi skaudi ironija, išraiškingas ironiškas gestas („Išeinu iš ratelio. Pabodo / Lietuvos minusinė trauka, / Kaip kadaise Adomas iš sodo / Pamojavęs Kūrėjui ranka“, 27). Patackas tęsia žodingos poezijos (poetinio kalbėjimo kaip kalbos srauto, intonacijų žaismės) tradiciją; puikiai derina montažo ir siužetinio vyksmo principą.

       Išpažintinį, dainingąjį eilėraštį plėtoja Antanas A. Jonynas (g. 1953). Jo meilės eilėraščių rinktinė Krioklys po ledu (1997), į kurią sudėti ir ankstesniųjų rinkinių, ir nauji eilėraščiai, leidžia matyti poeto kūrybą kaip šio dešimtmečio turtą. Poetas sugrąžina į lyriką asmeniškas ir tarsi nesvarbias temas (jaunystė, meilė, klajonės, susitikimai, išsiskyrimai, ilgesys, jausmais pasaulį apimančio individo laikysena). Žmogus jo poezijoje jautrus, atviras aplinkai, apglėbtas jausmų. Jausmai skaidrūs, bet ir neaiškūs, sumišę, nevienalypiai. Lengvas jausmų sąmyšis, svaigulys kyla iš jų perviršio, nepažinumo („Vėl atplaukia diena rudeninė / abejonių pilna įtarimų“, 54; –Kaip liūdna Viešpatie kaip linksma kaip neaišku“ <...> „ mane išgelbėt nuo nelaimės stengies / o negali išgelbėti nuo meilės / balandi mėlynas gražus balandi“, 55; ,.Ir mumyse lietus kažką pažadins“, 11). Intymumo fragmentai, įsimylėjusios širdies būsena pateikiama supinant juos su aplinkos fragmentais („Plaukų peleninė gija voratinklis liūdnas / ruduo ilgesys užvaldys sustojam ant kranto“, 22). Gamtos reiškiniais nurodoma į meilės raišką – švelnumą („Ir paukščiai plunksnomis vos liečia dangų“, 13). Žmogiškoji situacija vos vos išryškinama: palyginimu (tarsi, tarytum), abejone (rodos), paskiru atviru meilės gestu („kol mūsų tokios švelnios rankos“, 13). Nuo aplinkos staiga nušokama į vidujiškumą („ir niekur ir niekur įeiti / nakty negali nes visos akys užvertos“, 119). Meilės situacijoms būdingas švelnus gestas, atsargūs prisilietimai. Intymias situacijas nurodo miego („Naktie miegok ant mano kelių“, 23), sapno, rankų, budėjimo prie miegančiosios, lietaus, paukščio sparnų figūros („neramumo pritvinko ramybė / tie motyvai tos nardančios kregždės / tie sparnai tamsoje susipynę“, 52).

       Rinktinės viduryje svaigių ir neaiškių meilės jausmų banga slūgsta – darosi ryškesnis paskiro jausmo kontūras, netikėtai iškyla jausmo dvilypumas („jau ruduo nuspalvino gražiai / tuos lapus kuriuos tu man nešei // jie dabar ir puošnūs ir margi / Viešpatie, nejaugi tu verki?“,128; „nepajėgus mylėt bet pajėgus sužeist“, 124; „O nuoskauda! kokia tu netikėta“, 135; „tokia šviesi gamta ir taip tamsu“, 130; „myliu tave / tikiuosi kad tai pavojinga“, 253; „ruduo bet nesiguosk mes žiūrime atgal / drauge drauge drauge o esam atitirpę / vienas nuo kito, ten žiema ir pabaiga“, 113). Jonyno poezija tuomet iškėlė į poetinį diskursą slapčiausius sielos gyvenimo užutekius.

       Poeto lyrika intymi ir kartu neatviraujanti, sentimentali ir kartu kiek ironiška (tokią lyrizmo stygą buvo užkabinęs J. Aistis). Šį dvilypį būvį lemia nuolatinis literatūros kūrinių, motyvų parafrazavimas. Rodos, tokioje asmeniškoje Jonyno poezijoje itin svarbus literatūrinis išmanymas, literatūrinės asociacijos: rilkiškai bandoma sučiuopti gyvenimo esmę kaip tėkmę („Man neramu / vis kitaip aš dienas sudėstau“. 179), mąstyti soneto žanru; Paulio Verlaine'o eiles primintų sąskambių gausa ir lietaus motyvas; vyno motyvas sietųsi ir su Francois Villono poezija (kaip ir bohemos žmogaus laikysena), ir su Ray'aus Bradbury'io Pienių vynu (Dandelion Wine). Lengvai ir linksmai parafrazuojama Baudelaire'o poezija (meilužės katinas, miesto kasdiena, garso ir spalvos atitikmenų žaismas).

       Poetas puikiai jaučia kultūros daugiasluoksniškumą, dviprasmiškumą, plačiai atveria duris popkultūrai (estradinė muzika, šokiai parke, kasetinė muzika, bliuzas, sentimentalumas). Netgi garsioji Kalėdų eglutė Jonyno poezijoje yra popkultūros dalis. Gyvenama kičo kultūroje ir kartu ši kičo kultūra ne tik cituojama, bet ir parodijuojama („mažytė mano mylimoji / made in paradise“, 212).

       Aštuntojo–devintojo dešimtmečių jaunimas svaiginasi Jonyno poezija dar ir dėl to, kad jis ištobulina poetinę kalbą, poetinio žodžio girdėjimą, rašymą – kaip muzikavimą iš klausos. Poetas įteisina skyrybos ženklų neskaidomą jausmingą kalbėjimo srautą, kuriame žodis prisikviečia žodį. Ypač išradingas komponavimas (pasikartojančios eilutės, eilėraščio žiedo variantai, refrenų variantai), strofika.

       Išleidęs rinktinę, Jonynas susikaupė prie vieno sunkiausių (dėl kalbos nelygumų) kūrinių – Johanno Wolfgango Goethe's Fausto vertimo, kuriame kuo gyviausiai perteikė įvairius literatūrinės ir šnekamosios kalbos stilius, viduramžių giesmių bei kalambūrų poetiką, maskarado, avantiūros, viduramžių kultūros stilizavimą. Žinomas kūrinys nušvito netikėtai naujai. Dvikalbės poezijos knygos Aguonų pelenai / Mohnasche (lietuvių ir vokiečių; 2002) ir Laiko inkliuzai / Inclusions in Time (lietuvių ir anglų; 2002) atitinka šiuolaikinę Lietuvos rašytojų kūrybinės komunikacijos kryptį – siekį pristatyti save Europai ir pasauliui.

 

       Antroji kartos banga: bendrosios ypatybės

       Pastaruoju dešimtmečiu iškilusių poetų kūryboje lyrinio subjekto aš forma nustoja reikšti asmeniškumą, atskirą asmenybę su jos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros problemomis. Aš figūra tampa itin abstrahuota, redukuota. Siekiama asmens patirtį pridengti, kalbėti ne iš asmeniškojo aš, o kurti universalias žmogaus situacijas. Vietoj aš atsiranda tu (Miliauskaitė). Į mąstymo centrą keliama nušvintančios išminties akimirka (Kajokas), gamtos (Jonauskas, Kalanavičius) ar daiktų (Miliauskaitė) stebėjimas, kalbinė ir figūratyvioji baltų kultūros būtis (Braziūnas). Atvirai egocentriškoji saviraiška traukiasi į paraštes, bet išlieka kaip svarbus lyrinės tradicijos pėdsakas.

       Pagrindinė šio dešimtmečio poezijos tendencija, perimta iš vyriausiosios kartos (Gedos, Martinaičio, Juškaičio, Vaičiūnaitės) poetinių ieškojimų ir eksperimentų, – susikaupimas ties d a i k t o  e s t e t i k a. Dailėje šią kryptį realizavo vyresniosios kartos atstovo Algimanto Švėgždos drobės, kur daiktas pateikiamas tyloj, baltame lape, vienas.... Daikto vaizdu Kajokas, Miliauskatė, Gailius, Bakanas siekia absoliutaus meninio konkretumo, pačios daikto būties atvėrimo. Daiktas svarbus toks, koks yra: konkretus, „hiperrealistinis“ (tačiau neapkrautas smulkmenomis), egzistenciškas. Daiktas nėra idėjos mediumas, bet objektas, savyje sukaupęs ir išreiškiąs būties sąrangą, visumos ir atskirybės grožį. Taip konkretus vaizdas tampa parabole.

       Dešimtajame dešimtmetyje poveikį turi Gedos nurodyta poetinio mąstymo kryptis, sugrąžinusi dėmesį Rytų kultūrai: kinų, japonų poezijai, išminčiai, Senojo bei Naujojo Testamento parabolėms. Pastarosios knygos itin išpopuliarėja kaip mąstymo šaltinis. Gyvenimiškuoju požiūriu aktualus tampa Biblijos tiesų permąstymas. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesniųjų dešimtmečių poezija prisimindavo populiariausias Biblijos tiesas ir epizodus, o dešimtuoju dešimtmečiu Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas skaitomi individualios poetinės sistemos lauke, ieškoma naujų, literatūroje mažiau vartotų epizodų.

       Antrosios poetų bangos etinės nuostatos, meditacinė laikysena lemia bendrą viso dešimtmečio poezijos tendenciją – itin lakonišką, pauzių išretintą kalbėjimą (tam pasiduoda ir vyresnieji (Just. Marcinkevičius, Carmina minora, 2000). Atsiribojama nuo eilėraščio–dainos žanro. Kalbos ar formos eksperimentų poetai nebeiškelia į eilėraščio paviršių, – didelę prasmės dalį suteikia pauzėms, tylai, nepasakymui iki galo (Kajokas, Bakanas, Gailius, Miliauskaitė). Apskritai dešimtojo dešimtmečio kuriančiųjų tekstuose juntamas nepaprastas dėmesys intonavimui.

       Būdinga tai, kad grynoji ontinė laikysena iškyla „periferijos“ rašytojų (Miliauskaitės, Cieškaitės, Kalanavičiaus, Jonausko, Kajoko) poezijoje. Tyloje, be „centro“ triukšmo išgyvenama asmens, gamtos, žodžio ir daikto būtis. Susikaupiama ties individualaus patyrimo fenomenais.

 

       Atviros saviraiškos poetai

       Baliukonytės, Kukulo poezijoje einama tradicine lietuvių psichologizuotos lyrikos kryptimi. Jų poezijoje sakymas orientuotas į supratimą, susikalbėjimą. Žodis sako tai, ką sako. Eilėraščio šerdis – psichologinė situacija, konkreti patirtis.

       Onė Baliukonytė (g. 1948) į šį laikotarpį ateina kaip viena ryškiausių devintojo dešimtmečio kūrėjų. Visai jos lyrikai būdingas kiek pakeltas balsas, retušuotas dramatizmas, paryškintos opozicijos. Poetė seka Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio metaforų poetika, apimančia idealo (metafizikos) ir šiurkščiausios buities lygmenis.

       Pastarojo dešimtmečio poetės kūryboje įvyksta keli lūžiai. Rinkinyje Vaduok (1992) Lietuvos atgimimui skirtuoe eilėraščiuose daug entuziazmo, pykčio, satyros, publicistikos. Eilėraščio pavadinimu „Kai kam“ orientuojamasi į Maironį. Literatūrinių atramų vis dėlto nėra daug; akivaizdesnė asmeniška pranašės, teisuolės pozicija („Ir atleiski nežinėliams...“, 9). Lyrinis subjektas – visuomenės, bendruomenės (tautos, minios) žmogus, ne visada gebąs prisitaikyti, bet norįs būti visų, su visais, jaustis visumos dalimi. Vienatvė – labiau minties teritorija: kitoniškumo jutimas, perkertamas privalomybės gyventi subendrintą („bendrabučių“) gyvenimą.

       Aktualijas autorė sucentruoja į krikščionišką pasaulėjautą. Biblijos aliuzijos (Alyvų sodas, Morta ir Marija, Saulius, atsivertimas) – atskaitos taškas realybei vertinti. Dažno eilėraščio turinį sudaro išsipildžiusiu / neišsipildžiusio moters gyvenimo refleksija („Šalia / Unkščia kalė atstumta – / tavo siela skundikė. / Bėk, palakstyk debesynų rasota žole – / Būsi dar Eglė, Ofelija ar Euridikė...“, 97). Nuolat veržiamasi už buities, virš buities. Išmoktas putiniškasis dualizmas, tapęs pasaulėjautos dominante, leidžia iškloti emocijų įtampą ir pasiūlo sprendimus („O mes – kūnų karceriuos – turime dvasios žibintą. / Mes augame – nors ir apnuodyti žemės valgiu – – / Nusimesk buitį lyg purviną dvokiantį bintą – / Ir tavo, vardadienio angele, įkėptą veidą regiu!“, 48).

       Rinkiniui būdingas atviras, intensyvus kalbėjimas (eilėraščiai ilgoki, 6–8 posmų), intonacijų monotoniją atsveriančios antinomijos, opozicijos, ironiškos sandūros. Tai tipiškas atgimimo metų poezijos rinkinys.

       Rinkinyje Bokštai (1996) visuomeninės problemos traukiasi, svarbus tampa asmens santykis su sava būtimi. Plėtojamos temos: moters būtis tarp gimdymo ir mirties, namų ieškojimas žemėje. Daugėja solidarumo su aplinka (broliu, sese vadinamas paukštis, žolė). Atrandama naujų raiškos būdų: didžiosios raidės, išryškinti žodžiai, eilėraščiai proza.

       Stipriausias dešimtojo dešimtmečio poetės rinkinys – Elgetaujanti saulė (1998). Jame išsiskleidžia žmogaus gyvenimo branda. Pasaulėjautos šerdis lieka ta pati: kasdienė buitis (gyvenimo mugė, turgus, purvas, kūno kokonas) – ir dvasios laisvė, sielos neįspėjamos erdvės: („Kuprota bei raiša – // Tačiau sparnus patyrus“, 18). Siela nuolat, net kiek primygtinai, nardinama į purvą („Tai mano siela. / Ji mėtosi purve, ji skyla // Ant grindinio kaštonu“, 81). Bandoma atskirti, kas yra tuštybė, o kas žmogų išveda į dvasios aukštumas. Bet šiame pasaulyje visa yra kartu, ir kiekvieno žmogaus dvasioje taip pat. Žmogaus siela nėra savaime išgelbėta nuo purvo, tuštybės, skausmo, ligos, benamystės, atstumtumo, o kaip tik nuolat tai patiria, juose yra. Bet juos nugali. Baliukonytės poezija teigia galėjimą iš šios „dugno“ savijautos pakilti. Skurdžios gyvenimo dovanos vis dėlto yra jo dovanos – ir pusaklis šuo, ir senas paltas („Tave, priklydęs pusaklis šunie, / Veduos namo lyg paskutinį svečią“, 38). Pagrindinis šio rinkinio klausimas galbūt būtų šis: kodėl siela ilgisi šitos purvinos buities, kodėl šitas sunkus ir skaudus gyvenimas vis dėlto yra saldus...

       Patirties dalykai (liga, kūno senėjimas, gyvybės išsibaigimas) interpretuojami kaip nedalia, kurią privalu pasitikti išdidžiai („Laimė pasenti, džiaugsmas daugiau negimdyti! / Vandenys įsčių sugrįžta į tyrą Šaltinį... // <.... > / Visa nusimesta, visa kitiems atiduota... <...>//<...> Kelkis ir eiki, iškėlus ramumo žibintą“, 20). Silpstant kūnui vis labiau įsitikinama, kad siela yra nesužeidžiama, nesunaikinama, vis labiau nusišviečianti. Viena vertus, išėjmas bandomas prijaukinti, kita vertus, siekiama atsiriboti nuo atskylančio, tolstančio pasaulio, – kad nebežeistų. Įtaigaujama sau.

       Poetė išlaiko įprastą simbolistų žodyną, aukšto ir žemo, išaukštinančio ir pažeminančio, didžio ir menko antinomijas. Buitis, šiapusybė prižeminama, sušiurkštinama; baltrušaitiškas žemiškojo gyvenimo simbolis „žemės laiptai“ (dvasinio tobulėjimo kelias, gyvenimo etapai...) čia tampa ironišku ženklu („– Ak, valdove, per daug ilgai, / Nuolankiai žemės laiptus plovei – / Gyvuliams paliki jų lovį“, 16). Eilėraštis trumpėja, mintis intensyvėja, išlaikomos emocingos, sujaudintos intonacijos.

       Rinkinyje Neregio sodai (2001) poetei rūpi materialumo potvynis šių dienų pasaulyje. Poetės eilėraštis darosi panašus į XX a. pirmosios pusės klasikinio modernizmo poetų tekstus: „Turto vertintojai / Agentai ir vadybininkai / Sandėrių su lengva mirtimi sudarinėtojai / Nuolat be perstojo čia ir dabar / Dabar ir čia“, 67). Su klasikinio modernizmo poetais (E. Pound, W. H. Auden) susiliečiama ne tiek per tekstus, kiek per gyvenimą: mūsų „civilizuotas“ gyvenimas tampa akivaizdžiai grėsmingas savo materialumu taip, kaip XX a. pradžios Vakaruose. Poetei svarbi moterų bendrystė, artimumo pajutimas, bendras likimas.

       Šiame rinkinyje bandoma išsivaduoti iš tiesioginės saviraiškos ir klasikinės poetikos, išbandomi vaidmenys, montažo principas, grafinis eilėraštis; dingsta mąstymo turinį opoziciškai skaidanti juodo–balto paradigma.

       Valdemaro Kukulo (g. 1959) pagrindinės šio dešimtmečio poezijos knygos Knyga netyčia (1990), Aštuoni gėli vakarai (1999) apima laikotarpio kraštines. Gyvenimo sūri patirtis ir šios patirties jutimo jėga yra jo poezijos pagrindas. Kalbėjimo atvirumu, psichologiškumu, intensyvumu artimas Baliukonytei, Juodvalkei. Iš kitų poetų išsiskiria biografiškumu, emocinga meilės lyrika, rašymu „iš savo tamsybės, iš savo menkybės / Iš nervų, kuriuos sunaikina eilėraščiai, spiritas, meilė“ (57). Jo poezijai tiktų apibūdinimas „širdies“ poezija.

       Kukulas, devintajame dešimtmetyje tituluotas jaunuoju poetu, rinkinyje Aštuoni gėli vakarai demonstruoja pakitusią pasaulėjautą („Ir šis eilėraštis yra mano priešas. Jis išduoda, koks esu senamadiškas“, 6). Ir išties: plėtojami tradiciniai praradimo, išsiskyrimo motyvai; postuluojama jausmo vertė, – ji prilygsta gyvenimui, užsigrūdinimui, ištvermei.

       Poezijoje daug vietos skiriama dirgliai realybei (sirenos, dūžtančios mašinos, girti paaugliai, varganas būstas, armija musių ir tarakonų) ir žmogui, joje gyvenančiam savo laiką, mąstančiam apie gyvenimą, likimą, mirtį. Fiksuojama, ką jame keičia laikas, galynėjamasi su savo gyvybe. Reflektuojama patirtis, psichikos gelmė, žmogaus dalia, kurią galima tik nujausti, nes ji – „kažkas, / Ko net eilėraštis neprisiliečia“ (76). Vis labiau gręžiamasi į buvusį laiką: ilgimasi vaikystės skurdumo („Amžinas bendrabučių vaikas, / Po antklode pasislėpęs / Su lempele ir knyga“, 23), artimųjų; o per juos, išėjusius, juntamas ir žemės artumas.

       Rinkinio skyrius vienija savęs „negero“ savivoka, atsižadėjimo, neigimo gestas. Prisiimama nuodėmingo, provokuojančio mirtį, ardančio save žmogaus pozicija (34). Lyrinis subjektas savyje atpažįsta ir Kainą, ir Abelį; su Dievu kalbasi taip, tarsi ir Dievas (Kristus, Mozė) būtų jo brolis dvynys. Dvynystėje balansuojama ties savęs įvertinimo / nuvertinimo riba. Kalbančioji instancija (Aš) Kukulo poezijoje tampa kiek abstraktoka: iš dalies supanašėja su visam dešimtmečiui būdinga poetinės saviraiškos kryptimi, iš dalies priartėja prie Bernardo Brazdžionio poezijos žmogaus sampratos (Dievo vaiko – nuodėmingojo; kuriančiojo–griaunančiojo; 53). Cikle „Žmogus be Dievo“ netiesiai atsigręžiama į emigracijos filosofinę ir poetinę mintį – į Juozo Girniaus knygą Žmogus be Dievo ir Algimanto Mackaus poeziją, kuriai būdinga neigimo ir atsižadėjimo pozicija, mirties adoracija, desperatiškas Dievo neradimo postulavimas. Iš dalies tęsiamas ir Patacko, Jonyno devintajame dešimtmetyje sukurtas bohemos žmogaus amplua.

       Kukulo poezijos subjektas – vienas iš ryškiausiai tebenešiojančių Poeto aureolę, įsijautęs į poeto vaidmenį (likimą, užduotį, pasmerktumą, išskirtinumą), mąstantis apie Poeto–Nepoeto gyvenimo prasmę ir vertę. Poeto paradigma ryškiai iškyla XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Vakarų modernizmo ir lietuvių lyrikos tradicijoje (Maironis, Putinas, Aistis); savaip ji aktualinama sovietiniais metais. Postmoderniais laikais ji praranda aktualumą. Kukulo eilėse ši paradigma ryški: viena vertus, išlaikoma tradicinė Poeto ir visuomenės skirtis, Poetas išskiriamas iš minios; kita vertus, vis labiau kalbama ne iš Poeto, o iš poeto – visomis gyvenimo šaknimis lygaus visiems – pozicijų.

       Atvira saviraiška drausminama griežta eilėraščio ir viso rinkinio architektonika, dainingai Kukulo poezijai netikėtu prozinio pasakojimo būdu.

 

       Kalba ir gamta būties meditacijose

       Šiai grupei priklausytų poetai, išaugę iš aštuntojo ir devintojo dešimtmečių poetikos programų, kur daugiausiai dėmesio skiriama poetinio žodžio fonetinėms, semantinėms galimybėms.

       Antanas Kalanavičius (1945–1992) – Antano Masionio, Broniaus Radzevičiaus, Vido Marcinkevičiaus (anksti pasitraukusių iš gyvenimo) bendraamžis. Poetas ilgus metus gyveno absoliučios izoliacijos zonoje – nuošaliame Dzūkijos miškų vienkiemyje. Jam gyvam esant neišleistas nė vienas eilėraščių rinkinys. Poezijos rinktinė Ne akmenys guli (1994), sudaryta po poeto mirties, surankiota iš paskirų lapelių, skiautelių, tapo dešimtojo dešimtmečio vidurio literatūros įvykiu. Knygai išėjus, trumpam buvo pakilusi susidomėjimo ir susižavėjimo banga, pasirodė recenzijų, straipsnių. Tačiau dėmesys gana greitai nuslūgo. Visuotinio „vartojimo“ objektu Kalanavičiaus poezija netapo. Kodėl?

       Ši poezija išaugusi atskirame, hermetiškame lauke, devintajame dešimtmetyje nesusilietusiame su valdžios institucijų globojamu literatūriniu lauku, nei prisiderinusi prie viduriniosios kartos poezijos tendencijų. Absoliučiai autentiška poezija, atsiradusi toli nuo literatūrinio gyvenimo šurmulio, iš totalaus vienišumo, iš kalbėjimo sau. Ji rodo nepaprastai intensyvų vieno žmogaus santykį su būtimi. Justi, kaip sunkų gyvenimą nušviečia save auginanti siela, kaip vyksta nuolatinis žvilgsnio ir minčių skaidrėjimas; kaip formuojasi itin savitas poetinis kalbėjimas.

       Ankstyvojoje Kalanavičiaus poezijoje (pirmasis, antrasis, trečiasis rinktinės skyriai, kuriuos sudaro neišleisti rinkiniai, parengti apie 1968–1980 m.) atpažįstame maksimalistinę lyrinio subjekto laikyseną, etinėmis nuostatomis, gamtojautos ir folkloro jungtimi artimą tuo laiku populiariai Janinos Degutytės, Pauliaus Širvio lyrikai; etninės kultūros betarpišku jutimu – Marcelijaus Martinaičio, o istorinėmis vizijomis – Juditos Vaičiūnaitės poezijai. Šios pozicijos lieka svarbios ir vėliau, tačiau iš jų išauginamas itin savarankiškas poetinis pasaulis.

       Kalanavičiaus poezijoje nėra moderniai poezijai būdingo keleriopų kultūrų klodo, – mąstymo, pajautimo erdvėje vertę turi ta aplinka, kuri yra čia pat: miškų balandžiai, tošies švilpynė, už užuolaidų brėkštantis rytas, krosnyje traškančios malkos, motinos sapnas, volungės giesmė, stirnino guolis. Skaidrus poetinis vaizdas kuriamas iš pirminių gamtos elementų: akmens, žvyrynų ir smėlynų, kryžkelės peizažų, griaumedynų, laukų ir vilkduobių girių, augalijos, žaibo, tamsos. Siekiama parodyti ne tiek poetinio vaizdo estetiškumą, kiek šiuo vaizdu – savaip pamatytos aplinkos realija – nusakyti būties pajautimą. Kalanavičiaus poetiniame pasaulyje svarbus akmuo. Jis išreiškia amžinumą, skurdumą, atkaklumą, žemiškos būties vietą: akmenuotas vanduo, žemė akmeningoji, žaibuojantis akmuo („Kur žoliautojos / Kalbasi proverksmiais / Tarp dangaus / Ir titnago briaunų“, 155). Žalvaris, rūda – tai, kas ateina iš senovės ir išlaiko pirmykštiškumo dvasią. Vienišų namų daiktai, kaip ir gamta, turi panašaus pirmykštiškumo, „laukiniškumo“. Žiburiuota tamsa kieme ar laukuose, ar medinės trobos vidus – naktinių meditacijų erdvės („Žaibai senieji, / Sulėkit obelin laukinėn / Virš manęs“, 32). Vienas svarbiausių pasaulėjautoje – aštrumo, dygumo, dūrio pojūtis („O užsmailintos iki gailesčio mintys / Gyslom tarsi adatos / Eina į širdį, gilyn“, 144). Jis išsakomas atitinkamais daiktais: adatinga rožė, aštri bitė, dalgis, peilis, saulės adatos, erškėtis....

       Ryški lyrinio aš instancija paprastai yra eilėraščio centras. Eilėraštis – lyg pasakojimas, lyg pokalbio su daiktais nuotrupa. Iš gamtos, daiktų ir žmogaus širdies paslapties kyla visuminė būties pajauta ( „Vien gulbė iš gulbės, / Naktis iš nakties, / Vien šiurpas kaip skruzdė/Po gyslas. //Vien gulbė iš gulbės, / Akmuo iš akmens. //Ir ko taip sulauksi, / Širdie tu išbalus, / Verpete painus / Vienatystės gylėj“, 162).

       Svarbus Kalanavičiaus poezijoje motinos ir tėvo (ir giminių) įrašymas į bendrąją žmogaus būties jauseną, netgi tam tikras jų totemiškumas („Iš sutrintų kiaukutų / Nulipdžiau tavo veidą / Ir išdeginau krosny. // <...> // Iš sužaibuoto krūmo / Tave išpyniau. / Dabar mane saugosi“, 24). Svarbus genties jutimas. Laikas mąstomas ne tiek žmogaus gyvenimo tėkmės požiūriu, – jis yra daiktų būties matmuo, tūkstantmečių srautas (senieji žaibai, praeinanti obelis, vėlus žmogus, prokalbė). Poetas nefilosofuoja, bet bando ypač savitu žodžiu nusakyti išjaustą gyvenimo akimirką, vidinę patirtį.

       Kalanavičius netikėtas pasirodė kaip tik dėl nuoseklios poetikos programos. Jo poetikos ieškojimai orientuoti ir į archaizuotą, ir į avangardišką kalbėseną. Žodis Kalanavičiui yra pirminė stichija, tokia pati kaip rupi žemė, kaip gimtinės šilų smėlis. Žodis ir grūdinamas taip, kaip grūdinama metalo geležtė: ieškoma naujų formų, senųjų tarminių lyčių, hibridinių darinių („Ateina motina / Ir kalba man – <...> / Ji šitaip gegutuoja“, 141), netikėtų būdvardžių (šviesa gelžinga, 276; sumelsvas erškėtis, 288; perluotoji šaltinio vilgatis, 289; miegas nuovargingas, 175; paukštingas ilgesys, 143; žiburiuota tamsa, 33; sužalsva gūdastis, 157; lemtis skeveldringa, 144) ir netikėtų veiksmažodžių bei jų formų (kai prieblandėja mano atmintis, 175; valandos naktijančios, 180).

       Įsiklausoma į prokalbę, į „išsinešto balso skeveldras“ („Esi, kai erškėčiai / Iš praėjusios žmogiškos šnektos, / Virpančios gyly, / Pražysta“, 34). Į poeto eiles ateina Pietų Lietuvoje gajus žodis s u v i s a i , s u v i s  (visai, visiškai), žodis s u l i g  (kol), kartojimąsi laike rodanti priesaga –i n ė t i  (p a e i d i n ė j a n t i ,  n u v e s d i n ė j o ), reti žodžiai: s v i d i n t a s  s a u s k e l i s ,  d r o b i n i s  a p r i š a l a s ,  d r ū t m e d i s ,  a r m u o . Poezijai būdinga netikėta konkretaus daiktiškumo ir laisvo metaforiškumo sandūra (p i l n a t i e s  k r e š u l y s ,  l i ū n ų  s ū p u o k l ė s ,  53). Ypač įspūdingas vaizdo formavimasis, jo metaforizacijos kelias, pagrįstas vaizduotės ir žodžio jėga.

       Jei Kalanavičius būtų kūręs prieš keletą amžių, galėjo būti ir vienas iš liaudies dainos kūrėjų, – jis turėjo prigimtinę senųjų dzūkų dainų (karo dainų, raudų, epo) struktūros pajautą, mokėjo improvizuoti vaizdu, žodžiu, intonacija. Moderniųjų poetikos ieškojimų lauke kūrėjo poezijos archajiškos intonacijos, labai iš tolo menančios raudos poetiką, derinamos su laisvųjų eilių architektonika (verlibru, laisva vaizdine metafora). Specifiški trumpi rytietiški „Fragmentai“ ir tylią rečitaciją primenantys „Progiesmiai“.

       Vladas Braziūnas (g. 1952) visą devintąjį dešimtmetį rašė derindamasis prie bendrųjų kartos poetinių ieškojimų (ekologinė, agrarinės kultūros, istorinės atminties tematika, ideologiniu perkūnsargiu tarnaujanti karo tema, kalbos eksperimentai). Rinkinyje Suopiai gręžia dangų (1988) deklaratyviai atsisveikino su ezopiniu kalbėjimu: „Iš tarties ezopinės – / iš gyvatės išnarų / aš su savo sopėmis / nedvejopai išneriu. // Jau reikės iš naujo / skiemenuoti mokytis“ (138). Sąjūdžio aktualijų inspiruota knyga – Užkalbėti juodą sraują (1989). Savęs ir visuomenės apmąstymai matyti rinkiniuose Alkanoji linksniuotė (1993) bei ilgai leidyklose užsigulėjusiame Ant balto dugno (1999; čia sudėti 1994–1996 m. eilėraščiai). Viena svarbiausių figūrų Braziūno poezijoje – paukštis (gandras, suopis, strazdas, vanagas), išreiškiąs ir senovišką baltiškąją, ir šiuolaikinę kasdienio žmogaus pasaulėjautą, susiejąs su literatūrine tradicija: nuo folkloro, Kristijono Donelaičio iki žygeivių dainų („vėjas nupūtė lizdą / vanago aštrianagėlio // nebus vanagiukų, sese / eiki kavoliuosna žirklių / pakirpk tą aukso sidabro / dagtį, kol neužgeso“, Ant balto dugno, 29).

       Stipriausias aptariamojo laikotarpio rinkinys, aiškiausiai atveriantis poeto savitumą – Užkalinėti (1998, iš tiesų – 1999). Braziūno poezijai būdingas Šiaurės Lietuvos kultūros įspaudas („molis esu ir ąsotis Lėvenio vandeniui nešti“, Ant balto dugno, 76). Baltų kultūros rekonstrukcija, užsimezgusi kartos debiutų laiku kartu su etnografinių judėjimų mada, su istorinės temos išpopuliarėjimu prozoje ir poezijoje, pamažu tampa Braziūno kūrybinių ieškojimų centru. Buityje užčiuopiamos pagoniškų (jaučio aukojimas) ir krikščioniškų (Velyknaktis) ritualų atplaišos, gamta personifikuojama laikantis pasakos, sakmės, mito tradicijos („vėjų močia, suklupus šalnoj, šnabžda šermukšnių rožančių /<...>// vėjų močia, pakėlusi kuodą, beuodžia// lyg baltą, lyg pilką kažką, tik nežino / druską ar rūgštį, sniegą ar šviną / šerkšną ar šarmą, šilką ar peleną“, 13).

       Baltų kultūros gyvybės labiausiai ieškoma kalboje („aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia / aukso sidabro dainų deimantinian aruodan / pelės tik trinas ant aukšto“, 18). Žodis suvokiamas filologiškai, kaip reikšminių dalių (priešdėlių, šaknų, priesagų) junginys, ir poetiškai, kaip ošiantis, gyvas (arba jau nukirstas) kalbos medis (kamienas, šaknis, šakos): „pasakyk savo šaknį išgirsiu kamieną kirsiu / galūnę dirbdinsiu lopšį lai ošia <...> / <...> dulkės nugula spurdantį / jau tik spurdėjusį kraują šaknim ir kamienu jau rauja kelmą / nuo kalno rita skaldo pjausto jau neria plaustą per upę kelia“ (14). Būtent kalbos archeologijoje Braziūnas suranda saviraiškos erdvę. Poetas individualus tuo, kad jo poezijoje išlaikoma kalbos komplikavimo pastanga. Eilėraštyje slepiama temos slinktis, varijuojama keliais „siužetais“. Atsisakoma tiesaus minties formulavimo, išbaigto pasakymo. Sakinyje pritrūksta tai vienos, tai kitos jo dalies, arba ji nutolusi taip, kad sunku atsekti ryšius, arba nepaisoma linksnių valdymo dėsnių. Tai ne sakinio, o žodžio (jo fonetinių, etimologinių galimybių) poezija. Ieškoma senųjų žodžio formų (g i e s m ė s  g l i e j a s ,  m o l i s  r a u d a s ,  p l ū k s n a ,  d r i e ž l a s ,  s u l p t i ), įtvirtinama nepilnoji įvardžiuotinė forma (i š p l a s n o j u s i e  b r o l i a i ).

       Braziūnas – „kalbos dailidė“ ( Užkalinėti, 138). Ypač pasineriama į žodžio skambėjimą. Jo poezijos sąskambiai nėra sklandūs, melodingi, nesilieja per visą eilėraštį, o vartomi kaip sunkūs grumstai. Panašiai skambantys žodžiai susiejami daug anksčiau, nei pristatomas turiningasis siejimo pagrindas („žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga“, 81). Eilėraščiai kuriami kaip rebusai, minklės, mįslės. Eilėraštis rašomas kruopščiai, kaip kruopščiai mezgamas mezginys, kur privalu sukabinti kiekvieną akį, kad gautume ir raštą, ir visumą. Nuoroda į tokį eilėraščio „numezgimą“ yra šio rinkinio iliustracijos. Daugelio poetikos principų veikimas: sąskambiai, sakinio „karpymas“, metaforos, paslėptas minties tekėjimas, išorinio siužeto komplikavimas apsunkina kūrinio vientisumo įspūdį. Kalbos komplikacijomis Braziūnas tęsia devintojo dešimtmečio (ikisąjūdinio laiko) poetinių ieškojimų kryptį. Čia atradęs savo poezijos žemę, jis yra priešingybė tiems, kurie kuria skaidraus vaizdo, išgryninto žodyno eilėraštį.

       Avangardiniai (menantys XX a. pradžios dadaizmą) kalbos eksperimentai poeto eilėse derinami su archajišką kalbėseną imituojančia intonacija. Kalba poeto eilėraštyje iškyla kaip savarankiška kultūros būtis: kaip dainos frazė, kalambūras, priežodis („duris atidaro // berankis, vaikeli, gulk ne pasieny / ne katės pieni, negulk prie krašto / ant Dievo rašto, lig dienai /pačiam vidury, alaus kubily“, 125). Žodinės kultūros girdėjimas yra svarbi eilėraščio prielaida ir jo šerdis. Su žodžio archeologija siejasi ir žodžio, kalbos bei rašymo tema.

       Rinkinys lėmeilėmeilė (2001) žavi ypač vientisu poetiniu „jodleriavimu“.

       Stasys Jonauskas (g. 1948) kaip stiprus savitas poetas iškyla būtent pastaruoju dešimtmečiu. Rinkiniuose Spaliai (1986), Šiuolaikiniai rugiai (1990) pasiūlęs netikėto žvilgsnio galimybę, nuosekliai jos laikosi ir rinkinyje Širdis plaka delčią (1998).

       Gamtos reiškinių apmąstymas čia turi intenciją apmąstyti žmogaus būtį: ko gali ar negali, ką žino ar nežino gamta arba žmogus. Iš skirtumų pasimato gamtos ir žmogaus bendrumas, bendra būtis, buvimas kartu. Gamtos reiškiniai nesubendrinami iki visuotinių jos egzistavimo dėsningumų, atvirkščiai, į kiekvieną reiškinį (į birželio gaisus, į durpynų vandenį) įdėmiai įsižiūrima. Sukuriama netikėta žvilgsnio pozicija. Į gamtą žiūrima akcentuojant sąmonės dimensiją: gamtos gyvenimas matomas žmogaus, visuomenės gyvenimo dėsnių požiūriu („Šokinėjo žiogai iš idėjos – / Niekas jiems nemokėjo už tai“, 11; „Tai ir buvo birželio ugnis, / Kuri degė gyvenimą savo“, 8). Žvilgsnis į gamtą yra iš esmės veidrodinis: kaip žiūrėdami į veidrodį matome ne veidrodį, o save jame, taip gamtos veidrodyje atsispindi į ją žiūrinti sąmonė. Žvilgsnis per gamtą į žmonių pasaulį yra lyg antrinis, išvestinis, atsirandąs skaitytojo supratimo lygmenyje. Gamta ne psichologinama, kaip buvo įprasta lietuvių poezijoje, o tiesiog veikia gamtos dėsnių ir sąmonės reflektuojamų klausimų sankryžoje (birželis yra žalias, nes „neturi kitos išeities“; „Krinta lapai, kur dėsis“, 61). Gamta laisva ir nuo socialinių determinizmų, ir nuo prasmės rūpesčio, jos būtis yra kitoniška („Laikas lėkė pro šalį, ir vėjas / Neturėjo jokios reikšmės“, 27). Bet gamta nėra laisva nuo ją apmąstančio žmogaus sąmonės.

       Kita vertus, nei sąmonė, nei kalbantysis nėra nukreipti į save. Pati sąmonė redukuojama tiek, kad gamtišką būtį pajuntame tarsi iš vidaus, kaip pačią savaime: į gamtos reiškinius žiūrima ne iš išorės, o tarsi įeinama į jų vidų („Medžiai vėl ėmė sukti metus/Apie šerdis“, 29; „Kas galėjo, supuvo save“, 65). Šviesa ne apšviečia daiktus, o laša iš jų pačių, ne laikrodį dulkės apkrinta, o laikrodis tiksi po dulkę. Bandoma pajusti gamtiškosios būties, gaivalų absoliutų gryną buvimą – be žmogaus. Tačiau sąmonė nuolat budi klausdama: iš kur visa imasi? Kaip gyvoji gamta yra? Kas teikia jai gyvybės, kaip prasideda ir baigiasi gamtos gaivalų būtis? Ar ji turi kitus gyvavimo dėsnius? („Lauke skaisti mėnesiena / Pati iš savęs // Byra per amžius į kiemą“, 10). Ar ji siejasi su žmogaus būtimi, ar tik mums taip atrodo? Ar įmanoma gamta be žmogaus sąmonės apskritai? Substancija bandoma atskirti nuo daiktų, kuriais ji reiškiasi, bandoma klausti, kaip ji yra tokia, kokia yra savaime: iš kur randasi laikas, kaip jis eina, kaip jis eina be laikrodžių, ar jis darosi geresnis, ar taip galvojam tik mes, ar laikas turi savo esmę, ar ją jam sukuriame mes, kur laikas nueina, kai jis praeina, kur dingsta likimas, kai gyvenimas dega kaip šiaudas, ar supranta pats, kur veda žmogų, ką jis duoda gyvenimui („Ką jis duoda gyvenimui tavo, / Neturėdamas nieko patsai“, 79) ir t. t. Tariamai naivūs klausimai netikėtai pristabdo inertiškos sąmonės automatizmą, išskleidžiamas sąmonės intencionalumas. Rutuliojama klausimų, teiginių, dėsnių aiškinimo poetika išskleidusi poeto savitumą jau ir ankstesniuose rinkiniuose (metai: „Ar jie eina po vieną pro žmones, / Ar tik žmonės – pulkais – pro juos?“, Šiuolaikiniai rugiai, 77).

       Jonausko poetinio pasaulio gamtiškumas – tarsi savaime aiškus, bet kartu ir netikėtai keistas, egzotiškas: reiškiniai tai priartėja prie žmogaus būties dėsnių, tai į juos netelpa, tai primena žmogui jo paties būtį. Tariamai mimetiško, gamtiško eilėraščio rėmuose sukurtas netikėtas nusprūdimas iš vieno egzistencijos lygmens į kitą, tam tikra žmogiškojo ir gamtiškojo pasaulių sandūros nelogika kaip tik ir leidžia rastis poezijai. „Niekas“ šiuo požiūriu nėra jokia modernybės kategorija, o pirmapradis gaivalas, sukurtojo pasaulio lyg ir dalis, lyg ir antipodas.

       Tradicinė eilėraščio forma – penki šeši ketureiliai – kiek užtęsia netikėtą klausimą, nutolina įžvalgą. Nustembančioji instancija nukonkuruojama išmintingosios instancijos. Tik „naivus“ paradoksalus klausimas, išsilukštenantis iš gamtos stebėjimų, leidžia atpažinti originaliai mąstantį autorių – žemės, žolės, šaknų, pelkių, miškų poetą; metafiziką jam natūraliai iškalba gamtos daiktai.

       Rimavimo, eiliavimo ir intonacijų monotoniją kompensuoja ir netikėta žodžio būvio įžvalga. Kaip gamtai neleidžiama likti vien jos susikurtoje būtyje, taip ir kalbai neleidžiama likti įkaustytai į nejudrias frazes – automatizuoto suvokimo frazėje perprasminamas kuris nors ją sudarantis žodis („Gyvenimas ėjo ten būti, / Beeidamas ir praėjo“, 22; „Bėgo šiurpas per nendres į pelkes“, 58). S. Jonauskas savaip tęsia mūsų poezijoje įsitvirtinančią tendenciją – filosofuoti iš naivuolio ir iš kalbos pozicijų.

       Eglė Juodvalkė (g. 1950) iki epochos pervartų mažai pažinta Lietuvoje. JAV išleidusi kelis rinkinius, poetė gyvai įsilieja į Lietuvos literatūrinį gyvenimą. Lietuvoje išėjo eilėraščių rinkinys Mnemosinės vėrinys (1996), autobiografinė knyga Cukraus kalnas (2000) bei dvikalbė (lietuvių ir anglų) poezijos knyga Veidrodis ir tuštuma / The mirror and the void (2002).

       Poezijoje postuluojamas moteriškumo matmuo susiliečia su J. Vaičiūnaitės poezija (identiškavimasis su Kasandra, cirko vaizdinys), Degutytės ar Liūnės Sutemos lyrikos temomis (Antigonės tema, laidojamų brolių ar mylimojo motyvas, išdavystės prisiėmimas, meilės ir neapykantos kontroversijos), Miliauskaitės eilėm (senelių portretavimas, genties atminties tema, iš moters buities detalių sukuriamas gyvenimas). Žodžio ir pasakojimo rupumas, pasakojime atsiveriančio paradokso jėga perimama iš Martinaičio.

       Stipriausia lyrikoje (rink. Mnemosinės vėrinys) – estetine forma išreikšta autentiška patirtis, moteriškumo raiška: nuo paauglystės kompleksų („nenešiojimą apatinio už nepasirinkimą tikybos / už nykščio čiulpimą už nemokėjimą tylėti už kitų / tyčiojimąsi už slaptą savęs nekentimą“, 7) iki sudėtingų moters patirčių ir išgyvenimų. Atvirai išskleidžiama kūno, kūniškos patirties tema, fiziškumo matmuo. Kalbančiosios autoironijoje ir „negatyviame“ savęs suvokime („aš esu / nepastovi / ir netinkanti“, 99) slypi linksmas valiūkavimas ir koketavimas. Panašus šiuo požiūriu būtų Birutės Pūkelevičiūtės 1952 m. Kanadoje išleistas eilių rinkinys Metūgės.

       Jutiminė patirtis išsakoma netiesiai (tarsi atsitiktiniais kelionės įspūdžiais, pasakos nuotrupomis, baleto judesių fragmentais), dažnai priešgyniaujant, nuneigiant: „baltoje saulės tyloje / senelio pirštai skaičiuoja / ant plonos grandinės suvertas / likusias vasaras // jis niekada nebuvo jaunas /negeidė ir nemylėjo“ (45). Patirčiai nusakyti įtraukiami mito ir apeigų likučiai („vaikštau per tavo nebuvimą / šaukiu ir šnabždu / tavo vardą / nešioju tavo marškinius // tavo odos spalvos tyloje / perstatinėju totemus / pasirinktom kryptim / ar rasi kelią / į namus“, 24). Asmeniškas moteriškumas bandomas suvokti pasaulio mituose ir archetipuose.

       Juodvalkės poezija sutvirtina daiktiškosios poetinės stilistikos pakraipą. Bendrasis santykis su aplinka, likimas nusakomi itin konkrečiomis situacijomis, daiktiškai („baimė įsigijo mane / nusipirko parišo ant virvutės vedė / pasivaikščioti šėrė mane prausė mane / gydė apdrabstė mėšlu išromijo padarė / nevaisinga“, 8); arba atvirkščiai, jutiminis santykis nusakomas jutiminio matmens neturinčiais matematiniais metodais: „skaičiuoju nusivylimus // sudedu riešutus ir laukimo minutes / padaliju iš dviejų seserų ir valkatos su gitara / padauginu iš plieninių stygų spiegimo / begalinio garsų skaičiaus / beprotės krykštavimo / atimu save“, 78). Saviraiška derinama su atvirumą pridengiančiu abstrahavimu.
       ____________________________
       1 Valdas Kukulas, Eilėraščio namai, Vilnius: Vaga 1992, 82–83.
  

       Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002) / Sudarytojas Giedrius Viliūnas. – Vilnius:Alma littera, 2003