Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004


      Pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, paėmusi Alio Balbieriaus knygą į rankas, buvo ryškus mėlynumas ir keista, gal kiek šiurpoka fotografija su įšalusiais lede drugiais, adatomis ir švirkštais.

Knygos pavadinimas „Strazdo anatomija“*, mano manymu, yra aliuzija į S. Gedos poemą „Strazdas“. Strazdai abiejų autorių kūriniuose yra vyrai-paukščiai-poetai, mėginantys išlaikyti natūralų ir harmoningą ryšį su gamta ir ieškantys gyvenimo pilnatvės net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.


      A. Balbierius tos pilnatvės ne tik ieško, bet ir randa. Jis kaip paukštis stebi pasaulį iš aukštai ir sielos akimis fiksuoja nuostabius vaizdus: kaip „Mėlyno vėjo pirštai / perbėga lapų klavišais“ („Salve“), „tūkstančiai sidabrinių mėnulių / juda dugno danguj“ („Vasaros ežeruos“), kaip paukštį išlydo jūros mėlynas švinas („Paukštį išlydo jūros mėlynas švinas“) ir iš persmeigtos mago širdies išauga pasaulio medis („Melodija apie magą“), kaip ištryškusi šviesa taškosi pakrantėj („Nendrės“), o auksiniai lapai krenta į šaltinio akį („Rudens upėtakis“), kaip ėriukas į žydinčias pievas nusineša nukirstą žynio galvą („Konkistadorai“), žirgas geria rugpjūčio vandenį („Brasta“), pernykštės saulėgrąžos ir senutės sapnuoja žiedo geltonį („Saulėgrąžų pardavėja“), kaip „ištuštėjęs fontanas / verkia per lietų savo jaunystės“ (Trieiliai), ąžuolas kumščiu smogia šiaurės vėjui („Kai debesų flotilijos keliaus...“) ir kaip vilnija kibirų dugne geltonas smėlis („Tyla iš arfos“).


      A. Balbieriaus regimi vaizdai yra paradoksalūs, kontrastingi, bet konkretūs. Kartais atrodo, jog vaizdas yra paimtas iš kokio nors meninio filmo ar nuotraukos.


      Alio eilėraščių fotografijos yra spalvotos ir ryškios, gal kartais kiek impersionistinės: pasaulyje siaučia mėlynas vėjas („Salve“), kažkur griežia raudonas smuikas („Paukštį išlydo jūros mėlynas švinas“), tamsoje šviečia oranžinė žvakės liepsnelė, tolumoje regėti žaliai sidabrinis peizažas („Baltųjų eilių mėnesienoj“), kažkur važiuoja balti vagonai ir balta apleistis („Žiemos pastoralė“), iššauna mėlyna strėlė („Austechia, terra regis Lethovie“) ir sužydi geltonas žiedas... Vis dėlto šviesios spalvos dominuoja tuose eilėraščiuose, kuriuose jaučiamas gamtos ir žmogaus ryšys. Alio eilėraščių vaizdus papildo knygos fotografijos. Visose jose yra gamtos ir civilizacijos elementų. Taip autorius tarsi parodo, jog be dangaus ir žolės nebūtų buvę ir mūsų: „prisirišai daugiau / prie žolės, prie dangaus negu / prie savo gyvybės“.


      Alio pasaulyje nelieka laiko ir erdvės ribų, veikia įvairūs kultūriniai, literatūriniai ir mitiniai skirtingų epochų herojai: atgyja šumerai („Šumerų šviesa“, „Mėnulis“), vilkolakiai marmurinėje salėje lošia iš žmogaus gyvybės („Vilkolakiai marmurinėje salėje...“), akmens amžiaus žalčiai keliauja per dangų („Žalčiai pro rūką“), liūdnas Don Kichotas mechanizuotame pasaulyje ieško prasmės („Don Kichoto elegija“), išprotėjęs Hefaistas daužos danguj („Tas vėjas viešpatie koks vėjas“), pražysta Renesanso spalvota žvaigždutė („Telefonai tylės kaip ikonos“), per pasaulį keliauja kentauras („Refrenas“, „Arkliavagis“, „Kentauras“) ir amžinas žydas** („Žiemos pastoralė“), išprotėjęs Škėmos liftininkas Amazonės džiunglėse ant medžių ieško lifto mygtukų, kad galėtų kilti ir leistis („Škėmos liftininkas“), Bakchas vis augina vynuoges („Vyndarys“), prasmės ieškoti einama į idealiąją Šambalą*** („Aš Himalajų krašto neregėjau“) ar Antiką („Baroko žiedas ant lelijos girių“).

Alio pasaulio vertybės ir problematika įvairios. Pati svarbiausia turbūt yra civilizacijos ir gamtos sandūra. Nors gamta yra kone vienintelis vertybių šaltinis, ji pasmerkta mirčiai („Varlė ant asfalto“, „Kentauras“). Autorius skausmingai išgyvena dėl skriaudos, padarytos gamtai: dėl nutrinto aukso dulkių lopinėlio nuo drugelio sparno („Neatsargumas“), dėl nukirstos žydinčios obelies (Trieiliai)... Alio santykis su gamta yra natūralus ir nuoširdus, gamta jam yra savotiškas autoritetas, nes „nekalba javai / apie gėrį ir blogį – / jie auga visoms burnoms“ (90 p.), nes „debesys gegužio danguj / šiandien daug baltesni / negu mano siela (104 p.), nes „protas šviesėja / kai kalbiesi – su / medžio lapu“ (91 p.)...


      Aliui didelę reikšmę turi ir netikėjimo Dievu problema. Jis parodo šiandieninio žmogaus sustabarėjimą ir visišką dvasios degradaciją („Tau jau skambėjo“, „Tai standartinis kristus...“, „Kur jūs, paskutinės vakarienės broliai...“). Šiuolaikinis žmogus, anot Alio, nebetiki Dievu, nebendrauja su pirmaprade gamta, todėl yra vienas ir vienišas, „apaugęs tūkstančiais kaukių“ („Žvelk anapus savęs“, „Nors mes svetimi“, „Be pavadinimo“). Vienatvė slegia, todėl reikia ir tiesiog būtina susikurti idealą, kad nesijaustum vienišas ir nesuprastas („Pigmalionas“). Alio susvetimėjęs ir nebetikintis pasaulis artėja prie apokalipsės („Pavėlavę laivai“). Išsigelbėjimą gali atnešti tik „rusoistinis“ grįžimas į gamtą, nes „gamtos knyga už bibliją senesnė / senesnė už visas knygas pasaulio“ („Baroko žiedas ant lelijų girių“).


      Vis dėlto nihilizmo Alio eilėraščiuose nė per nago juodymą nerasim. Poetas ragina „nieko nemąstyti – vien tik būti / bent amžinybę, bent minutę...“ („Gamta palyti sielą“), nes žmogaus gyvenimas tėra paprasčiausias žaidimas, o jo likimą valdo kitos būtybės („Pokeris“, „Vilkolakiai marmurinėje salėje“). Šiaip ar taip, žmogaus gyvenimas žemėje yra laikinas („Refrenas“, „Horizontas“), ir poetas su tuo barokiškai susitaiko. Amžinai netrunka nei liūdesys, nei skausmas, nei meilė. Alis žavus tuo, jog praėjusiame laike neieško sentimentų, negraudena ir neverkia. Jis paprasčiausiai priima viską kaip žaidimą, o praėjusius dalykus įprasmina kokiu nors minimalistiniu, bet įdomiu vaizdu: „tavo ašaros perlas / ant mažos grandinėlės – / tai tik tiek beišliko / mano meile tavęs...“ („Šilkas“); arba: „mes taip seniai svetimi / išsaugojom – tik mėnesieną...“ („Nors mes svetimi...“).


      Kiekviename eilėraštyje poetas lieka barokiškai išdidus, spartietiškai ramus ir kantrus bei renesansiškai žmogiškas. Jis pasiryžęs užkimšti indą, iš kurio teka laikas (109 p.), apversti smėlio laikrodį (105 p.), dedikuoti pavasarį, geltoną spindulį virš sniego, kriauklelę mažą, ošiančią visatą, neužmirštuolės žydresį pievoj, sekundžių sniegą ir tai, kas neapčiuopiama...


      Paprastai anatomijos būna neįdomios ir šiek tiek nuobodokos. Alio „Strazdo anatomija“ yra jauki, dvelkianti susikaupimu ir ramybe, kartais lengvu vos juntamu patosu. Geriausia šią knygą skaityti prieš miegą, geriant šiltą pieną su medum ir įsisupus į antklodę, kad pajustum mielą pilnatvę ir jaukią, žodžiais nenusakomą šilumą.

      _______________________
      * Alis Balbierius, Strazdo anatomija. – Vilnius: Vaga, 2004
      ** Amžinas žydas yra aliuzija į Bern. Brazdžionio poezijos rinkinį „Amžinas žydas“.
      *** Šambala. Aliuzija į J. Ivanauskaitės romaną „Kelionė į Šambalą“.

      Nemunas
      2004 07 22