Gintaras Patackas. Didysis širdžių mūšis. Eilėraščiai. V.: Vaga, 2005.

 


      Vaikystės ir paauglystės metais žmonės labai skiriasi. Vieni jų vadinami mergaitėmis, kiti - berniukais.


      Visos buvusios mergaitės turbūt puikiai prisimena geriausią suolo draugę, motinos pamokymus prasidėjus pirmosioms ir mokyklinį atminimų albumą su gražiais eilėraščiais apie meilę, gyvenimą ir kažkur išskrendančius paukščius. O kitokių žmonių - buvusių berniukų - atmintyje giliai įsirėžęs tas rugsėjis, kai po vasaros jie išvydo už save daug aukštesnes ir putnesnes bendraklases, kai su draugais bėgo parūkyti į tualetą, ten svaidė nešvankius juokelius taip pasikeitusių "bobų" adresu ir sienoje iš keršto išbraižė trieilį su mįslingais bei draudžiamais ištarti žodžiais.


      Taigi šie skirtingi žmonės labiausiai skyrėsi savo eilėraščiais - jų turiniu ir užrašymo vieta.  Tvarkingame rožiniame albume mergaitės dailiai išvinguriuodavo rimuotą ketureilį, pavyzdžiui, tokį:


      Gyvenimas - tai rožė,

      Bet skink ją atsargiai,

      Nes po jos lapeliais

      Slepiasi dygliai.


      O berniukai vinimi ant tualeto durų negrabiai išrėždavo štai tokio turinio opusą:


      Susitiko trys draugai,

      b...bis, p...zda ir plaukai.


      Taip užvirdavo "didysis širdžių mūšis". Vieniems duždavo širdys ir liedavosi ašaros. Kitiems liedavosi keiksmai ir duždavo dantys. Ir viskas dėl tos nelemtos poetikos...


      Beje, daugeliui žmonių šis "didysis širdžių mūšis" tęsiasi iki šiol.

      2005 12 10