Audronė Urbonaitė. Posūkyje - neišlėk. Novelių romanas. V.: Tyto alba, 2005.

       Taip, gerbiamieji, kartais tikrai tenka krimstis ir kentėti dėl naujojo lietuviško romano. Kentėti taip, kaip tik gali kentėti doras, patriotiškai nusiteikęs skaitytojas, neabejingas tautinės literatūros problemoms.

       Gal, mąstau, reiktų atmesti požiūrį, kad romanas yra meno kūrinys? Nes paskaičius daugumą šio žanro naujosios lietuviškos produkcijos ima atrodyti, kad norint sukurpti romaną tereikia mokėti rašyti ir šiek tiek nugyventi pašlemėkiško gyvenimo.

       Tad gal vis dėlto užteks tokių romanų - pagiringų išpažinčių, gleivėtos hormoninės memuaristikos, vos ne likimo scenarijų, kurie neduoda pasimėgauti nei stiliumi, nei išmintimi? Kiekgi galima kentėti tuos bobiškus pirdalus, tokius kaip A. Urbonaitės "Posūkyje - neišlėk"? Lietuva - nelaimingų moterų šalis ir tokioms turbūt (gal?) patiks šis drastiškas, gan beviltiškas veikalas, nes problemos, kurios sukūrė mūsų pasaulį, visada liks tos pačios.

       Bėda ta, kad, nesant fiktyvios literatūrinės erdvės, distancijos tarp rašytojo ir vaizduojamo gyvenimo, visi atvirumai - skepsis, sarkazmas, žiaurumas - tėra nevilties priedanga. O tai išduoda autorės neapykantą sau pačiai.

       Skaitydamas tam tikras vietas jautiesi taip, tarsi kas nors kėsintųsi paliesti tau atvirą akį. Taip autorė apibūdina nekaltybės atėmimą. Bet vargu ar išsigimęs mūsų skaitytojas lieka sukrėstas ir nucielkintas. Jis greičiausiai laukia seksualinių perversijų, ir tiek. Ir nesulaukia. Keista, bet kuriančios moterys nejaučia ribos. Nejaučia, kur prasideda "neskanu". Jos sugeba tik gaminti stilizuotą kičą arba kristi tiesiai į antimeno bedugnę. Tačiau toks vaginalinis gargaliavimas turi ir vieną gerą bruožą - visokie pikantiški vaizdeliai ar iškrypimų laukimas nesveikai traukia knygą užbaigti skaityti.

       Kitas knygos bruožas - egzistencialistinis žavesys, kartais stiprus ir stebinantis savo įžvalgomis, vis vien lieka tik, anot autorės, virtuvės lygmens filosofija. Tad šis iš savęs išvemtas gyvenimo gaivalas vargiai išsilaikys mūsų literatūroje, taip nutolusioje nuo pornografijos.

       Ką gi - puiku! Reikia ir tokių drąsių knygų, nes jų dar nėra per daug. Belieka toliau linksmai stebėti, kaip Lietuvą apnikę visokie svoločiai (žurnalistai, verslininkai, kompiuterastai, nekilnojamojo turto agentai) toliau terš nebrandžią mūsų prozą.

       2006 01 21