Tautvyda Marcinkevičiūtė. Dėkoju už alyvas. Eilėraščiai. K.: Nemunas, 2005.


      Be jokios abejonės, galima pasakyti, kad T. Marcinkevičiūtė priklauso tam negausiam būriui Lietuvos poetų, kurie yra tikri savo amato žinovai. Jos profesionalus įdirbis lenkia gal net daugelį kur kas garsesnių kolegų, jos poetinis skonis ir formos pajauta leistų ją priskirti ne tik prie elito, bet ir prie visiškai originalių poetų.


      Tačiau ji, būdama kukli asmenybė ir gyvendama Kaune, ne visuomet ir ne visai išgali atrasti savo vietą arba tiesiog įrodyti savo reikšmingumą vyrų užgožtame poezijos pasaulyje.

Matyt, dėl to kalti tie patys vyrai pipirai.


      Apskritai reiktų savęs paklausti, ar T. Marcinkevičiūtė turi kokias nors silpnas vietas, ar ji, kaip moteris ir kaip kūrėja, yra šiuolaikinės poetės idealas? (Graži, gimdanti vaikus, rašanti tikrus eilėraščius.)


      Deja. Ir ji turi savo silpnybių: rašo daug, rašo dažniausiai rimuotus eilėraščius, nebando keistis ir, kas svarbiausia (o siaube!), rašo lyg su Patacko varpa. O tai yra pats baisiausias dalykas, kuris ją numeta iš poetinio Parnaso aukštybių į epigonų kloaką. Matyt, Gintaras vis dėlto kai ką paliko savo sutuoktinei amžiams. Ir dabar dėl to tampa vis dvasingesnis ir dvasingesnis.

Kartu būtų neteisinga, jei pasaulis labai vertintų tokius poetus kaip T. Marcinkevičiūtė. Tuos, kurie yra tik gabūs mokiniai, baigę kursus pas meistrą, tuos, kurie vėliau išsivaduoja iš kūrybinės priespaudos ir užsiima privačia praktika.


      Deja, dažniausiai yra kitaip. Nors ką gali žinot - Lietuvoje viskas apvirtę aukštyn kojom. Dažniausiai sėkmė lydi kur kas mažesnio polėkio poetus, labai paviršutiniško amato, tačiau pasižyminčius rafinuota, originalia estetika, stiliumi ir energija. Tuos, kurių poezija kažką reiškia. Tuos, kurie nekopijuoja svetimų formų ir sakinio konstrukcijų.

      2006 01 28