Eseistikai Lietuvoje sekėsi prastai. Gal negalima kalbėti apie tai ar tau sekasi ar ne, jei tavęs paties nėra. Bet tai tinka asmeniui, ne literatūros žanrui. Asmuo negali po gabaliuką egzistuoti kitame individe, nors organų persodinimai ir juolab klonavimas teikia vilčių; vis dėlto eseistikai Lietuvoje nebuvo vietos. Ypač – kovos ar priespaudos laikais, o XIX–XX a. viena nuolat keitė kitą. Du amžiai suteikė trisdešimt metų nepriklausomos egzistencijos. O eseistikai reikia tam tikros distancijos, nuotolio, perspektyvos, žaismės, grakštaus neišbaigtumo, ko neleido vidinė įtampa, išorės spaudimas ir visuomenės poreikiai.
Jos vietą visada užėmė publicistika, senas žanras, kaip ir panegirikos, sėkmingai rutuliotos XVI–XVIII a., ir sovietmečiu; publicistika gi buvo vyraujantis žanras XIX–XX a. Publicistas buvo ir Motiejus Valančius, skelbęs blaivybės vajų, ir Simonas Daukantas, ir Vincas Kudirka, – visi aistringai norėjo pakeisti padėtį, tautos būklę ir savimonę, tad pogrindinėje ir vėliau oficialioje spaudoje, kalendoriuose, knygose kelta savos istorijos idėja, savos valstybės tikslas, ir publicistika čia tapo ne tik švietimo, įtikinėjimo įrankiu, ji buvo tautos gelbėjimo įrankis tikrąja žodžio prasme, o ne tautinės savigarbos ir savimonės puoselėtoja estetiniu požiūriu; publicistikai reiktų dėkoti už didžiulį indėlį į Lietuvos valstybingumą, tą galima pasakyti ir apie abiejų amžių – ir XIX, ir XX a. – pabaigas, kai būtent publicistika „Varpe“, „Aušroje“, ar publicistika maždaug 1988–1991 m. Lietuvos spaudoje stipriai prisidėjo prie narsos, susitelkimo, politinio vieningumo, tautinio išskirtinumo sąmonės formavimo. Čia reikia paminėti ir publicistiką pogrindžio spaudoje, tačiau, deja, Lietuvoje savilaida neturėjo tokios įtakos ir skaitomumo kaip Lenkijoje ar Rusijoje ir joje esantys straipsniai būdavo žinomi keliems šimtams, nuolat trukdomų užsienio radijo stočių dėka žinoma didesniam žmonių skaičiui. Tačiau jos trūkumas – intelektualinio lygio stoka.
Publicistiką čia taip miniu todėl, kad ji Lietuvoje laikyta artimiausia esė žanrui, nors žinome, kad esė tai literatūros sritis, publicistika tai taikomoji žurnalistika, atitinkamai publicistika visada daugiausia būdavo suprantama kaip ideologijų susikirtimo, gynimosi ir puolimo, telkimosi priemonė ir geriausiu atveju modifikuodavosi peraugdama į politinį pamfletą. Intelekto piruetai tokioje publicistikoje nebuvo būtini, greičiau atvirkščiai, būtų trukdę, buvo vertinama Lietuvai bei jos valstybingumui palanki istorinė žinija, šmaikštumas, argumentų skaičius, pateikimo forma; tiesa, šmaikštumas dabartinėje Lietuvos žurnalistikoje vertinamas kartais labiau nei pati informacija, tai matyt publicistinės aistros recidyvai. Bet šiaip ar taip Lietuvoje publicistika būtinai turėjo paliudyti savo teisumą, įrodyti viską iki galo, esė dvasiai tai svetima.
Išties modernioje Lietuvoje eseistika susiformavo tarp kelių žanrų – publicistikos, poezijos, novelistikos, kritikos, autobiografijos ir biografijos, atsiminimų. Didžiausią įtaką pastarojo dešimtmečio esė darė vis dėlto publicistika, istorija, poezija, literatūros kritika. Būtent iš šios aplinkos atėjo pirmieji moderniojo dešimtmečio esė autoriai. Rolandas Rastauskas – poetas, Arvydas Juozaitis – filosofas, Sigitas Parulskis, kaip ir Valdas Kukulas poetas ir literatūros kritikas, Sigitas Geda – labai plataus amplua poetas, vertėjas, kritikas, Alfonsas Andriuškevičius – menotyrininkas, poetas; Gintarė Adomaitytė – publicistė, Herkus Kunčius, kaip ir Jurgis Kunčinas – rašytojas, Regimantas Tamošaitis – literatūrologas. Esė kaip literatūros kūrinys vis dėlto didžiąja dalimi išsirutuliojo publicistikos ir poezijos paribyje; keista, bet mažosios prozos meistrai, novelistai esė nerašė arba tai buvo tik reti nukrypimai nuo taisyklės. Vienintelė išimtis, kai autorius debiutuoja esė žanre ir čia išlieka – naujausias moderniosios eseistikos atradimas Giedra Radvilavičiūtė, prieš kelerius metus debiutavusi su savo esė „Šiaurės Atėnuose“ ir už pirmąjį jų ciklą gavusi 2001 m. Kultūros ministerijos premiją. Tai, beje, rodo, ir kylantį eseistikos pripažinimą, ir visuomenės susidomėjimą ja.
Ir vis dėlto esė kaip žanras Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį atgijo ne visai iš pelenų. Tarpukario laikotarpiu, valstybei įsibėgėjus, daugeliui kultūros žmonių gavus išsilavinimą Vokietijoje, Prancūzijoje, atsiradus nuosavam kultūrinam gyvenimui ir atitinkamai jo refleksijoms, atsirado ir eseistika.
Dažniausiai ji buvo skirta vienai ar kitai kultūrinio gyvenimo problemai, civilizaciniam šokui, gyvensenai imant koncentruotis mieste [būtent mieste vienaskaitos forma, tai yra Kaune], atsirado esė kaip grakštus, ironiškas, kandus įvykio, ypač svetimame darželyje, komentaras. Poetai buvo čia priekyje, drauge su žurnalistais, juolab nemaža poetų dirbo ir žurnalisto darbą, – Bronys Raila, Jonas Kossu-Aleksandravičius, kurio straipsnių apie lietuvių rašytojus rinkinys „Dievai ir smūtkeliai“ 1935 m. buvo tikra, klasikinė, reflektyvi eseistika, kurios lygio niekas iš lietuvių esė rašytojų nei šiapus nei anapus nepranoko iki Tomo Venclovos. Prisimintinas ir stipriai lenkiškos kultūros bei okultizmo veikiamas poetas Juozapas Albinas Herbačiauskas, rašęs originalias, aistringas, poetiškas ir sunkiai paskaitomas esė.
Pokaryje persikėlę anapus Atlanto ar likę Europoje bei SSSR okupuotoje teritorijoje likę kultūros žmonės savo darbą tęsė labai skirtingomis sąlygomis. Vakaruose esė rašė A. J. Greimas, tęsė Br. Raila, Jonas Aistis [Kossu-Aleksandravičius], nors JAV sukurtos Milfordo gatvės elegijos vis dėlto nepalyginamai nuobodesnės už Dievus ir smūtkelius, istorines esė rašė Vincas Trumpa. Esė formą galima įžiūrėti atsiminimuose, ypač apie kultūros bei literatūros veikėjus, kuriuose medžiagos fragmentiškumas ir atitrūkimas laike bei požiūris į aprašomą autorių, dažniausiai ne vienos iš rašančiojo stovyklų ir pažiūrų, provokavo tam tikrą literatūrinio škico formą. Esė žanrą kultivavo laisvas ir nuo JAV vidujinių emigracijos piolemikų atitolęs A. J. Greimas, sekęs prancūziška mokykla ir parašęs bene geriausias ir laisviausias esė iš visų emigrantų. Bet to priežastis akivaizdi A. J. Greimo prancūziška inkultūracija ir nuostabus laikas, kada jis rašė, [5–7 XX a. dešimtmečiai, Paryžiaus akademinė literatūrinė filosofinė aplinka, šmaikšti ir būtent eseistinė] dėstytojaudamas Aleksandrijoje ir įsiliejęs į Paryžiaus semiotikų, struktūralistų profesionalų gretas; jam puikiai buvo pažįstamas ir egzistencializmas. JAV įsikūrusi lietuvių emigracija sugebėjo susiskaidyti į sroves, politines linkmes, keikiančias ar ignoruojančias viena kitą, ir vėl užjūrio žurnalistikoje atgimė publicistika, polemika, kurios tikslas buvo ne sužaisti, ne sužibėti mintimi ar paradoksu, o sutriuškinti priešininką, sumalti jį į miltus. Greimas buvo išimtis.
Apie esė žanrą sovietinėje Lietuvoje kita kalba. Pseudomarksistinė ideologija reikalavo aktyvaus naujų tiesų teigimo nususinta ir ideologinių žargonizmų ir štampų prikimšta orveliška naujakalbe.
Jokia eseistika čia nebuvo reikalinga, ir vis dėlto – vadinamojo atšilimo laikotarpiu, chruščioviniais metais tam tikros eseistikos užuomazgų atsirado ir liko iki pat perestroikos. Tai eseistika, skirta gamtos temoms, dažnai sentimentali, dažnai perdėm jausminga, ir – eseistika kaip kritikos rūšis ar esė elementai teatro [ypač, čia pažymėtinas Egmontas Jansonas], dailės recenzijose, parašytose esė artima forma. Tai, beje, nepalietė dažniausiai stipriau ideologizuotų knygų recenzijų.
Atskirai paminėtinas Eduardas Mieželaitis, kuris, gavęs SSSR Lenino vardo premiją, įgijo santykinę laisvę bent jau formos paieškose; stori jo tomai, tarp poezijos ir prozos paribio, eskizai, nuotrupos, buvo ne speciali eseistika, bet vis dėlto arčiausiai esė žanro, kaip ir jo knyga Čia Lietuva, kurioje eseistine forma pasakojama apie XIX-XX a. Lietuvos kultūros veikėjus, gana laisvai traktuojant pačią temą ir sąlygiškai atsiribojus nuo ideologijos. Tomo Sakalausko žurnalistikoje būta esė požymių, bet jis, rašydamas apie kūrėjus, vis dėlto siekė kūrybinio portreto pilnatvės, išbaigtumo.
Vis dėlto eseistika neišsirutuliojo tiek, kad būtų galima tarti, kad vienas ar kitas autorius rašė esė; greičiau – kai kurių autorių, žurnalistų kūriniuose atsirasdavo literatūros elementų, bet tai jau eseistikos paieškos po mikroskopu. Viską gožė poezija, romanai, novelistika, toliau išsyk ėjo ideologizuota žurnalistinė publicistika.
Lietuvių intelektualai buvi gerai susipažinę su Vakarų literatūra, tame tarpe ir eseistine [G. K. Chestertonas buvo lengvai prieinamas rusiškai „samizdate“], prancūzai ir vokiečiai nesunkiai prieinami kalbas mokantiems – per kapitalistinių šalių knygynėlius, bibliotekas, „Draugystės“ knygynų tinklą, kur būdavo galima [sunkiai] rasti Hesse, leistą DDR ar prancūzus, anglosaksus, lotynų amerikiečius, išverstus į lenkų kalbą. 1989 lietuviškai išėjo G. K. Chestertono Esė, 1991 Hermanno Hessės Esė. Vis dėlto tai buvo suprasta ne kaip eseistikos pristatymas, o kaip įdomių autorių pristatymas ar mėgstamo literato periferinė kūryba [Hesses atveju]. Pastaroji knyga populiarumu žymiai nusileido „tikrajam“ Hesse.
1991 išėjo Greimo „Iš toli ir iš arti. Literatūra, kultūra, grožis“. Čia publikuota daug Greimo eseistikos, bet vėl knygos pristatyme ir interpretavime mirgėjo žodžiai „straipsniai“, „tekstai“, kad tai esė nepastebėta. A. J. Greimas buvo svarbus kaip Greimas, o ne savo pasiūlyta forma, kuri net nebuvo išskirta, tik kalbėta apie originalumą, žaižaravimą ir pan.
Svarbiausias veikalas eseistikai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje tapo didelis Tomo Venclovos rinkinys, talpinantis per kelis dešimtmečius Vakaruose rašytus ir publikuotus kūrinius Vilties formos. Eseistika ir publicistika, Lietuvoje pasirodęs 1991 m. Ši knyga įskėlė ir polemikos, nes požiūriai į lenkus, tautines mažumas. Lietuvą ir rusus tada vyravo kitokie, nei Venclovos siūlytieji, galų gale sarkastiškas, kritiškas, originalus bet kokia kaina T. Venclova netruko susilaukti priešų ir garbintojų; tokia dvilypė padėtis, nuo plūdimo iki absoliučios atsidavusios adoracijos liekia iki šiandien, kalbant tiek apie T. Venclovos eseistiką, tiek apie poeziją; naujais savo esė ir veiksmais jis tik nuolat įpila žibalo į ugnį. Tai rodo, kad problemos slypi daugiau asmeniniame, nei objektyvaus vertinimo pobūdyje, antra vertus, intelektualinė provokacija – Venclovos stilius. Specifiškai eseistiškas, ir gal būtent dėlto pirmasis lietuvių eseistas, savo knygoje publikuotas esė ir apibūdinęs kaip esė, buvo Venclova. O tai, kad kaip mes anksčiau teigėme, Lietuvoje eseistika atsirado poezijos ir publicistikos paribyje, liudija ir ši T. Venclovos knyga. Joje publicistika ir eseistika dedamos drauge, žanrus skirti paliekant pačiam skaitytojui, o rašo poetas.
Tad sakyčiau, kad 1989–1991 buvo tarsi paskutiniojo dešimtmečio eseistikos Lietuvoje priešistorės metai – eseistika kaip žanras buvo pristatytas, galimybės „rašyti kaip Chestertonas“, rašyti „kaip Venclova“ teoriškai atsirado, tačiau dar kelis metus esė galimybė nebuvo pastebėta, gal iki to meto, kai galutinai išsisėmė atsiminimai, prarasta, nežinoma literatūra, polemika, o politinė publicistika perėjo į dienraščius.
Kada Lietuvoje atsirado eseistika, rašoma vietinių autorių būtent kaip eseistika? Manau, datavimas sunkus, nes kai kurie apmąstymai, žaidimai, originalūs provokuojantys tekstai atsirado ankstėliau, nei buvo įvardyti esė.
Vis dėlto įtarčiau, kad „savimonę turinčios“ eseistikos iki labai apytiksliai 1995 metų nebuvo. Negaliu, tiesą sakant, nurodyti ir kokios konkrečios esė iš 1996 m., o tarkime 1989–1991 Kaune ėjęs postmodernistinis žurnalas „Keturi vėjai“ turėjo skiltį „Girta išpažintis“, kuri irgi buvo aiški provokuojanti esė. Bet maždaug apie 1995 m. nusistovėjo labai sąlygiška bet rimtis, palengva imta atitolti nuo sukrėtusių įvykių, nors neatitolta nuo vis dar krečiančios dabarties; įgauta distancija; prasidėjo kūryba kitokiomis sąlygomis, ėjo nauji romanai, parašyti laisvės sąlygomis, elėraščiai, žiniasklaida nebepublikavo rašytojų publicistikos, ją ėmė palengva užpildyti patys žurnalistai, išskyrus vieną fenomeną – „Lietuvos ryte“ jau nuo seno šeštadieniais pasirdančią Rolando Rastausko, poeto, esė kultūros ar visiškai net nuo kultūros atsietomis temomis, Rastausko modelis – aristokratizmas, distancija, vertinimas aukščiausiomis kategorijomis, – esė, skirta snobams, bet gera eseistika. Rastauskas ir būtų bene pirmasis „lietuviškas“, „žemyninis“ eseistas [jo esė dvitomis rengiamas išleisti]. Esė raidai Rastauskas pasiūlė galimybę rašyti esė. Jo stilius nepamėgdžiojamas, tad epigonų neatsirado, bet žanro galimybę Rastauskas pademonstravo bene pirmas. Tokio atsieto žanro. Rastauskas apolitiškas, bet nepasakytum, kad neturintis pozicijos – tai greičiau pozicija, kuri net politiką vertina estetinėmis kategorijomis.
Apskritai socialinei, istorinei, kultūrinei apskritai eseistikai reikėjo ne tik tam tikros laiko distancijos, bet ir drąsos. Intelektualų pasisakymai, mėginantys nutrinti „juoda-balta“ kategorijas, kuriomis buvo tikrinama visa spauda ir visi pasisakymai būdavo aršiai puolami. Didžiuoju Vytauto Landsbergio – Algirdo Brazausko priešstatos laikotarpiu ir intelektualų pozicijas vertindavo pagal priešstatą „prorusiškas“ ir „geras“, „mūsiškis“. Labai greitai galėjai atsidurti „tautos priešų“ gretose, iki tol, kol didžioji dalis tautos buvo į ją nurašyta ir galiausiai atsikvošėjo.
1995 data imama daugiau ne iš literatūrinės, o iš politinės pusės. Politiniai įvykiai – ėmė stiprėti jėgos, kurios vėliau „atnešė“ Valdą Adamkų, ir ėmė palengva slūgti pašėlusi intelektualinė ir politinė vidaus politikos įtampa, lydima krizių, ekonominių ir bankinių perversijų etc. Krizės nesibaigė, bet kai Prezidento rinkimuose grūmėsi Artūras Paulauskas ir Valdas Adamkus jau buvo aišku, kad mentalitetas pasikeitė. Žmonės ėmė laisvėti nuo streotipų. Išrinkus Valdą Adamkų visuomenės tolerancija sustiprėjo, be to, visuomenė pasislinko į kairę, o kairė europine prasme visada humaniškesnė ir tolerantiškesnė.
Tie patys procesai vyko ir literatūroje. Susitaikymas su lenkais, tarkime, buvo siūlomas eseistine forma 1993 m. Tai yra, esė žanras buvo tam tikras saugiklis. Jis negalėjo apsaugoti, bet davė tam tikrą „stogą“. Tai, kad vėliau su Lenkija užsimezgė šilti ir nuoširdūs santykiai, politikų nuopelnas, tačiau pirmuosius žodžius kaip ir daugeliu atveju tarė kultūros žmonės, ir dažnai kaip tik esė forma. Esė tapo socialinės kritikos, intelektualinio žaidimo, istorijos stereotipų, tautinių, literatūrinių stereotipų laužymo vieta, vieta, kur dabar beje gyvuoja užuomazginėje stadijoje besanti Lietuvos istoriosofija. Tarkime, už eseistikos ribų istoriosofijos nėra, kaip nėra ir oficialiosios, paradinės Lietuvos istorijos versijos kritikos. Ypač – XX a. istorijos.
Yra dešinioji eseistika, yra kairioji, bet iš esmės intelektualai, kad ir kokias pozicijas beatstovautų, sutinka su vienu dalyku – stereotipų ardymas yra būtinas, o ardant stereotipus ar kairė ar dešinė pozicija – ir tai nieko keisto, randa tuos pačius bendrus humanistinius dalykus.
Eseistika šiandien visiškai pervažiavusi į kultūrinius savaitraščius ir iš dalies žurnalus. „Literatūra ir menas“ skelbė Herkaus Kunčiaus esė [dalis puikių, bet eseistikos Kunčius dabar nerašo], filosofo ir poeto Vytauto Rubavičiaus [„Literatūroje ir mene“ kultūros istorijos, istoriosofijos temomis, dabar Rubavičius tai tęsia „Kultūros baruose“], poetas Vladas Braziūnas [literatūrinės, kultūrinės temos, dabar esė neberašo], literatūrologas Regimantas Tamošaitis [puikūs, originalūs apmąstymai apie modernaus žmogaus santykį su virtualybe, kompiuterijos įsigalėjimu, – dabar „Šiaurės Atėnuose“]. „Literatūroje ir mene“ esė kartkartėm paskelbia poetė Onė Baliukonytė [socialinė kritika, kurltūros padėtis, vertėjas Liudas Giraitis [kelionių įspūdžių pagrindu, bendras kultūros vertinimas] ir kt.
„Metuose“ esė forma rašomi vedamieji, vienas skirsnis „Metų“ skyriuje „Tėvynės varpai“; „Naujajame židinyje“ esė forma rašomas vedamojo vietoje talpinamas „Laiškas redaktoriui“, „Kultūros baruose“ esė rašomi istorinėmis, kultūrinėmis temomis, autoriai skirtingi, tarp jų minėtas V. Rubavičius, kultūrologas Almantas Samalavičius, tačiau ten dažnesnės mokslinio lygio publikacijos. Esė formos kūriniai pasitaiko žurnale „Naujasis dienovidis“, kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“. Kartais žinomesni autoriai esė formos minimalistinius kūrinius rašo moterų žurnalams. Dažniausiai tai būna darbai pagal išankstinį užsakymą. Kitų esė užsakovų nėra, pabrėžiame – iš didžiosios žiniasklaidos pusės irgi; yra tik vienas mohikanas – Rastauskas „Lietuvos ryte“.
Eseistikos banginis šiandien yra kultūros savaitraštis „Šiaurės Atėnai“. Ten eseistiką skelbia Sigitas Parulskis, neseniai iš savo publikuotų esė sudaręs ir išleidęs knygą „Nuogi drabužiai“, kurią apibūdintume kaip aštrų metafizinį fiziologizmą, Gintarė Adomaitytė, rašanti švelnią moterišką eseistiką, Alfonsas Andriuškevičius, egzistencialistinių esė autorius, Jurgi Kunčinas, rašantis nūdienos temomis ir sovietmečio atstumtųjų bohemos reminiscencijas, kupinas humoro, Regimantas Tamošaitis, literatūrinių ir virtualiosios realybės esė meistras, Giedra Radvilavičiūtė, sėkmingai debiutavusi išsyk esė žanre ir tapusi tam tikra galutinės eseistikos emancipacijos liudininke, Sigitas Geda, kurio publikuojami dienoraščiai žanro požiūriu irgi yra aštrios eseistikos paribyje, šių eilučių autorius bei kartais kiti autoriai.
Esė yra įsitvirtinusi, ir dabar ima kilti tiek jos populiarumas, tiek noras tas esė rašyti, ne vienas rašytojas, poetas dabar kuria ar sudarinėja savo eseistikos rinktines.
Prieš dešimtmetį Lietuvoje neegzistavusi, nerašyta, dabar esė patiria tam tikrą renesansą ar piko valandą. Pasak literatūros kritikų, ji paveržia iš trumposios prozos jos vietą, yra aktualesnė, originalesnė, stipriau emociškai ir intelektualiai pakrauta, provokuojanti ir paprasčiausiai įdomi; galiausiai – kompaktiška, kas šiais laikais irgi yra svarbu.
Omni laikas, 2002 m.
