Pastaruosius metus lietuvių prozoje tebebuvo ryški konfesinės arba autobiografinės linkmės kūryba. Šis aspektas būdingas pirmiems trims autoriams, kurių knygas apžvelgsiu – Juozui Šikšneliui, Renatai Šerelytei ir Markui Zingeriui. Visai kitokio pobūdžio knygas, kuriose kuriamas įsivaizduotas pasaulis, parašė Saulius Spurga ir Herkus Kunčius. Užbaigsiu šią apžvalgą vyresnio amžiaus, jau anksčiau pripažintais rašytojais – Romualdu Granausku ir Leonardu Gutausku.

       J. Šikšnelio ir R. Šerelytės romanams būdinga tai, kad abiejų pagrindinis veikėjas yra gimęs ir užaugęs kaime, o vėliau persikėlęs į Vilnių – tai gana būdingas lietuvių migracijos kelias per pastarąjį pusę šimto metų. Bet abu šie autoriai kaimą, kurį romantizavo ištisos lietuvių rašytojų kartos, vaizduoja ypač nepatrauklų – kaip atsilikimo, tamsumo, juodo pavydo ir žlugdančio alkoholizmo terpę.

       Juozas Šikšnelis (g. 1950 m.) anksčiau su slapyvardžiu buvo išleidęs keletą detektyvų; o 2000-aisiais pasirodė jo autobiografinis romanas Kryžiau žalio medžio ir buvo gana teigiamai įvertintas kritikos. Čia vaizduojamas likimo nuskriaustas vienarankis vaikinas, kuris atkakliai skinasi gyvenimo kelią per nepalankią aplinką. Spalvingai aprašomas maždaug šeštojo dešimtmečio kaimas, kuriame gyvuoja archajiški prietarai ir įsiviešpatauja žmonių likimus draskanti žiauri naujoji santvarka. Vėliau, romano herojui patekus į Vilnių, pasakojama apie jo sunkų pritapimą svetimame mieste, vienatvę ir kančias bei nesėkmes siekiant meilės bei erotinių santykių. Romanas buvo giriamas už nuoširdumą, autentiškumą ir literatūrinį vaizdingumą.

       Jaunos rašytojos Renatos Šerelytės (g. 1970 m.) romanas Ledynmečio žvaigždės (1999 m.) kai kuo panašus į Šikšnelio knygą, bet stilius čia gyvesnis, žvalesnis, dinamiškesnis; nors pirmoje romano dalyje vaizduojamas kaimas kur kas daugiau pagrindo teikia nevilčiai negu džiaugsmui. Autorės stiprybė yra groteskas, derinamas su ironija, taip pat ir su švelnia autoironija. Antroje dalyje, iš kaimo ištrūkusi jaunoji herojė dirba žurnaliste Vilniuje ir išbando boheminio gyvenimo viliones. Užeiga, kurios pavadinimas čia yra „Andalūzijos šuo“, nesunkiai atpažįstama kaip Rašytojų sąjungos kavinė, jau kone legendinis „Suokalbis“, garsėjantis ūžaujančiu girtavimu. Kitą dieną herojei darbinę nuotaiką padeda palaikyti įstaigos stalčiuje pasidėta pirštinė, į kurios pirštus prikaišiota mažyčių „Finlandijos“ ir „Metaxos“ buteliukų. Leidinio redaktorius duoda jai aplanką su ištęstu, nuobodžiu ir kvailoku rašiniu, kurį reikia parengti spaudai. Bet vėliau, vis atsiversdama tą aplanką, žurnalistė apstulbdama randa ten parašytus atsakymus į savo mintis, reakciją į savo rūpesčius. Šių magiškų elementų pasakojime gausėja, ir jis įgyja sapningą pobūdį, kai kuo primenantį Bulgakovo Meistrą ir Margaritą, nors, žinoma, kuklesnio užmojo.

       R. Šerelytės novelių knygoje O ji tepasakė miau (2001) taip pat pinasi kaimo ir miesto, sovietinių laikų ir dabarties motyvai. Novelių personažės daugiausia nelaimingos, į gyvenimo paraštę likimo nusviestos moterys, jų nyki egzistencija kartais dominuojama prisiminimų apie neišsipildžiusias svajones. O ir tos svajonės būna kuklios, pavyzdžiui, kaimietei didelė laimė būtų ištekėti už kolūkio pirmininko, panašiai kaimietei, atsidūrusiai mieste – įveikti žurnalo korektorės darbo ribotumą ir pradėti rašyti straipsnius pačiai. Gresiančią teksto monotoniją praskaidrina ironija, tam tikras žaismingumas.

       Novelėse nesiekiama tradicinio realistinio solidumo, tai veikiau impresionistiniai potėpiai, perteikti lakia kalba. Vis dėlto kartais lieka eskizinio neišbaigtumo įspūdis. Kritikė Jūratė Sprindytė, šiaip jau gana teigiamai įvertinusi šią R. Šerelytės knygą, paskutiniame „Metų“ numeryje rašė: „Pagrindinė silpnybė yra ta, kad atskiram kūrinėliui stinga integracinio vyksmo. Regis, galima sukeitinėti kai kurių novelių pastraipas, fragmentus“.

       Kauniečio Marko Zingerio (g. 1947 m.) apsakymų knygoje Iliuzionas (2000 m.) punktyriškai vaizduojami Lietuvos žydų likimai – prieškario, taip pat sovietinių ir dabartinių laikų. Čia taip pat esama autobiografinių elementų. Pasakojama žvaliu, lengvo šmaikštavimo tonu. Daugiausia vaizduojamas lyg ir uždaras pasaulis, bet kartu tai labai plati erdvė, kurioje giminės ryšiai nusidriekia ir į Izraelį, ir į Rusiją, Ameriką bei kitus kraštus. Knygos pavadinimas sako, kad čia kalbama apie iliuzijų ir vilčių muziejų – iliuzioną, nes Lietuvos žydų bendruomenės beveik nebėra. Tragizmas čia dera su farso intonacijomis. Apsakyme Didžioji vakarienė 1939 metų rugsėjo viduryje iš Lenkijos pasitraukęs aukštuomenės garbstomas poetas žydų pobūvyje Kauno restorane „Versalis“ pareiškia: „Aš atvežiau jums tokią naujieną. Mūsų, ponai, jau nebėra!“ Bet vėliau vakare, kaip čia rašoma, „poetas išlenkė vienu stikleliu daugiau, negu derėtų“, ir, pasak „šleikščių kalbelių“, „gyvasis klasikas, užsilipęs ant stalo, ėmė ir nusičiurškė tiesiog ant krištolo vazų“. „Po to nugriaudėjo jau ir viešas skandalas, apie kurį parašė laikraščiai – ir kairieji, ir dešinieji. Jaunoji jidišistė Paola pabėgo su poetu į raudonąjį Birobidžaną!“

       Kitame apsakyme, Repatriantai, atspindima, kad politiniai nesutarimai tarp žydų, pavyzdžiui, jidišistų ir sionistų, savaip reiškėsi ir po karo. Pasakotojo tėvas nė už ką nenori vykti į Izraelį, kurį laiko „krautuvininkų ir sinagogos tarnų sumanymu“. „Netikėjo ten būsiąs laisvas – papsėsiąs pypkę, tapysiąs vazą su obuoliais; beje, ten nebūtų ir stamantrių Žemaitijos mergų, apsitempusių kartūno suknelėmis“. Tačiau dėdė Mendelis su šeima išvyksta į Izraelį. Čia vėlgi autorius grakščiai supina rimtąją ir komiškąją plotmę: „Migdolines Mendelio akis prieš išvykstant apgaubė liūdesys. Jos jau buvo regėjusios protėvių mirtį, Dachau dūmus ir, rodos, visą biblinės tautos ištrėmimą nuo Saliamono laikų, nors galimas daiktas, kad šitą „amžiną žydišką benamio liūdesį“, kurį įsidėmėjo Rembrandtas ir Europos romantikai, kartkartėmis sukeldavo ir gyvenimiškos smulkmenos: kivirčas su ūsuota žmona Chackele dėl kapeikos arba ne itin sveikas ir patvarus po lagerių dėdės skrandis“.

       Dabar apie du naujus rašytojus, kurių romanuose konfesiniai ir autobiografiniai motyvai neturi jokio svarbesnio vaidmens, tuo jie gerokai išsiskiria iš vyraujančio lietuvių prozos fono, bet vienas į kitą jiedu irgi nė kiek nepanašūs.

       Sauliaus Spurgos (g. 1961 m.) kol kas vienintelis romanas Pasaulio vidurys (2000 m.) yra didelės apimties ir didelio užmojo kūrinys. Tai yra iš dalies alegorija, aprėpianti didžiulį įsivaizduojamą erdvėlaikį, kuriuo siekiama įsismelkti į kai kuriuos žmonijos raidos, ypač XX amžiaus, dėsningumus. Laiko tėkmė čia autoriaus valia reliatyviai suspausta, todėl tie patys personažai išgyvena skirtingas epochas. Didinga laimės ir lygybės žemėje kūrimo programa išvirsta į bjaurų totalitarinį režimą. Juntami antiutopinės literatūros tradicijos atgarsiai, o literatūrinės gyvybės įliejama tuo, kad ne tik abstrakčiai nusakomos sistemos savybės, bet ir natūraliai įterpiama gausybė buitinių smulkmenų, ypač materialaus nuosmukio ir visuotinio apleistumo, neatskiriamai lydėjusio komunistinio totalitarizmo praktiką. Tai yra viešpataujančios unifikuotos propagandos, mases užvaldžiusių iliuzijų, beprotiškų grandiozinių projektų ir visuotinio sekimo bei baimės pasaulis.

       Pagrindiniam veikėjui pavyksta pabėgti į laisvąjį pasaulį, bet pradinį tobulos santvarkos įspūdį palengva pakeičia suvokimas, kad liberaliai demokratijai, kaip ir žmogaus būklei apskritai, būdingos esminės skaudžios problemos ir trūkumai. Pavadinimas Pasaulio vidurys yra nuoroda į esminę egzistencinę dominantę: kiekvieno žmogaus psichinė sandara yra tokia, kad pasaulį jis gali įsivaizduoti tik su savimi jo viduryje. Vis dėlto reikia paminėti, kad tekstas vietomis perkrautas polemiškais samprotavimais apie žmonijos kelius ir klystkelius, stokojantis meniško spontaniškumo.

       Spontaniškas kūrybiškumas ir šėlstanti fantazija yra bruožai, kurių tikrai netrūksta Herkaus Kunčiaus (g. 1964 m.) prozoje. Šis eseistas, dramaturgas ir prozininkas, be abejo, yra vienas originaliausių pastarojo meto lietuvių rašytojų, bet jo kūryba, žinoma, gana kontroversiška, nes kai kam atrodo, kad tai tėra provokacinių nesąmonių rinkinys, kuriuo siekiama šokiruoti.
H. Kunčius yra gana produktyvus autorius, bet šioje trumpoje apžvalgoje reikia apsiriboti dviem jo romanais, kurie pasirodė 2001 m. pabaigoje knygoje, apimančioje tris autoriaus romanus. Romano Pelenai asilo kanopoje pagrindinis veikėjas yra jaunas, savimi patenkintas budelis. Laiko ir vietos ašimi čia turbūt galima laikyti gana sąlyginę XVIII amžiaus Prancūziją, bet romano erdvė ir laikas išsiplėtoja įvairiomis kryptimis: vaizduojamas pasaulis be ribų. Iš dalies kūrinys primena Alisą stebuklų šalyje (Alice in Wonderland), užlietą postmodernistinio reliatyvizmo, grotesko ir sadizmo padažu. Stebukliniai ir pikareskiniai elementai čia perkošiami absurdo sietu: pasakotojas miške prisirenka pakaruoklių, kurie pasakoja keistas ir absurdiškas istorijas; mieste jis nešasi užantyje šventąją, o ji uždeda jam nimbą ant galvos, kad neperkaistų saulėje; „gimtadienis“ yra gimdymo diena – einama į svečius žiūrėti, kaip gimdys.

       Vertybių požiūriu matome apverstą pasaulį, o vaizdavimo požiūriu – iškreiptą pasaulį. Iškreipimo priemonė yra groteskas, kurio pagrinde glūdi didelė dozė ironijos, žaismingumo, manipuliavimo trafaretinėmis frazėmis, apsimestinio naivumo. Dėl viso to sadistinių kankinimų aprašymai čia iš esmės nei žiaurūs, nei vulgarūs – jie vaizduojami ne natūralistiškai.
Kitame romane – Ekskursija: casa matta – dominuoja montažinė kompozicija ir absurdo estetika. Kaip ir dera postmodernistiniame montaže, čia prikaišiota su pagrindiniu pasakojimu nuosekliai nesusijusių intarpų, pavyzdžiui, apie kavos gaminimo būdus, pieštukų drožimą, kapelionų pentinų formas. Pentinai svarbūs, nes veiksmas sukasi apie kavalerijos pulką tarpukario Lenkijoje. Tiesiogiai vieta ir laikas neminimi, bet skaitant tai palengva aiškėja. Dar nuostabiau, kai iš šalutinių detalių paaiškėja, kad tas neįvardytas tarpukario Lenkijos miestas, kuriame įsikūręs kavaleristų garnizonas, yra ne koks kitas, o Vilnius.

       Viena esminių pasakojimo linijų yra pompastiškos maršalo kumelės Kaštonės laidotuvės ir jos paminklo kūrimas. Kitaip nei ankstesniame romane, čia esama nors ir punktyriškai nužymėtų, bet jau portretinio sodrumo priaugusių komiškų personažų. Čia gausu dialogų, tarsi atėjusių iš absurdo dramaturgijos klasikos. Bet į romaną jie įsipina organiškai ir pavyzdingai tarnauja neskubiai veiksmo plėtotei arba tiesiog komiško efekto kaupimui. Apie šį ir kitus autoriaus romanus pasakytina, kad skaitytojo apetitas kyla juos beskaitant – pradinį atsitiktinio chaoso įspūdį, tekstui įsibėgėjant, ima keisti savitų, iš pirmo žvilgsnio alogiškų jungčių pajautimas, ir visas komizmo efektas kartais atsiskleidžia tik bendrame romano kontekste.

       Romualdo Granausko (g. 1939 m.) knygą Raudonas ant balto (2000 m.) sudaro dvi apysakos. Po antrosios apysakos Švento Lozoriaus diena antrašte skliausteliuose parašyta „Gali būti dienoraštis“. Taigi čia susipina literatūrinės išmonės ir autobiografijos elementai, ir viršų ima išgyventa autentika. Autorius rašo: Užplūdo prisiminimai, ir visai ne apie jaunystę, ne apie pirmąją ar antrąją meilę, o iš dar toliau, iš vaikystės ir kūdikystės. Aš vėl tartum matau save iš šono, – ne, ne iš šono, bet iš aukštai. Iš nelabai aukštai, tartum iš kiemo žvirblio skrydžio, nes gerai įžiūriu purvinus savo medpadžių galus ir ant siūlo besitabaluojančią išaugto švarkelio sagą.

       Abi apysakos pasakoja šiek tiek beletrizuotus autoriaus vaikystės prisiminimus. Išbaigtesnė, literatūriškai darnesnė yra pirmoji apysaka Raudonas ant balto, kur ypač įtaigiai atskleista pirmųjų pokario metų ir netgi pirmųjų mėnesių frontui pasitraukus į vakarus atmosfera šiaurės Žemaitijos kaime. Taigi pasakotojas grįžta į savo vaikystę, kai jis atsiduria svetimoje sodyboje kaime, šeimai pabėgus iš miesto, nes patėvis per vokiečių okupaciją tarnavo policininku ir dabar stengiasi nuslėpti šį faktą. Čia yra gniuždančio skurdo vaizdų, vaiko aistros skaityti ir mokytis. Abi apysakos daugiausia vertingos autentiška to meto atmosfera, perteikta sklandžia įtaigia literatūrine forma. Vaiko akimis matome nukautus partizanus, kurie miestelio aikštėje visada būdavo suguldomi nurengti beveik nuogai. Pasakotojas rašo: „Tada dar negalėjau suprasti, kodėl miestelio stribų švarkai ir megztiniai visuomet su užadytomis skylutėmis, – tai ant nugarų, tai ant krūtinių“.

       Leonardas Gutauskas (g. 1938 m.) jau keletą dešimtmečių žinomas kaip dailininkas ir poetas, o praėjusiame dešimtmetyje  sėkmingai įsiveržė į Lietuvos prozininkų tarpą su pusiau autobiografiniu romanų ciklu Vilko dantų karoliai. Šis įspūdingas sumanymas išsiplėtė į nepabaigiamą srautą, ir daugelis labiausiai vertina jo pirmąją dalį arba du kitus, kompaktiškus, išbaigtos struktūros romanus, už kuriuos šiemet jam buvo įteikta Nacionalinė premija.

       Knygą Laiškai iš Viešvilės (2001 m.) daugiausia sudaro fiktyvūs laiškai iš psichiatrinės įstaigos mažoje Lietuvos gyvenvietėje. Laiškų autorius yra talentingas dailininkas ir poetas, labai prieštaringa, sužeistos sielos asmenybė, pasidavusi alkoholizmui ir kartais – nevaldomiems įsiūčio priepuoliams. Laiškuose gausu biblinių įvaizdžių, tiesioginių nuorodų į Šventąjį Raštą arba jo citatų, taip pat vizijų ir sapnų. Be to, čia esama apmąstymų apie žmogaus trapumą, nepastovumą ir tuštybę bei įspūdingų ilgaamžio gamtos pasaulio vaizdų, įterptų prisiminimų apie audringą ankstesnį personažo gyvenimą, taip pat laiškus gaunančio pasakotojo pastabų.
 Romane Šešėliai (2001 m.) taip pat vyrauja liūdesio tonacija su skausmo ir kančios momentais, su poetiškais prieskambiais ir desperatiško intensyvumo gaidomis. Kompozicijos pagrindą sudaro melancholiškas dialogas tarp lietuvio valstiečio ir mirusio ruso kareivio. Šį kareivį lietuvis nužudė savo kaime prieš trisdešimt penkerius metus, kai jis bandė išprievartauti vietinę merginą. Žudikas buvo nuteistas ir nusiųstas į lagerį Sibire, prie tos pačios Jenisiejaus upės, prie kurios gimė ir užaugo nužudytasis rusas.

       Nužudytojo balsas pasigirsta tada, kai jo žudikas jau sugrįžęs į savo kaimą guli mirties patale, pakirstas plaučių ligos, kurią gavo Sibire. Jie kalba apie atgailą ir atleidimą, bet taip pat pasakoja vienas kitam apie seniai praėjusį gyvenimą savo kaime, prisimena pagavias žūklės, medžioklės istorijas. Rusas sako: „Būtų mums Dievas tą naktį protą ir širdis apšvietęs, tai gal šiandien aš prie Jenisiejaus sėdėčiau ir anūkams pasakočiau apie vakarų kraštą, kur girios permatomos kaip popierius prieš saulę, o žmonės ramūs ir jų kalba panaši į paukščių...“

       booksfromlihuania.lt