Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.


       Vasarą kur kas mieliau skaityti poeziją nei kitokiu laiku. Saulės šviesos perteklius ir šiluma labiau tinka neilgų eilėraščių gurkšnojimui. Jų vaizdingai išminčiai.

Štai anądien liepos mėnesio saulėtą popietę praleidau su Eugenijaus Ališankos poezijos knyga "Iš neparašytų istorijų". Ne svetainės minkštasuolyje, bet Santa Monikos pakrantėje, keliasdešimt metrų nuo verslingo būsto "Rentals-Bike. Skate. Surf", nuomojančio dviračius, riedučius, banglentes ir kitką. Šalia mėlynas keturkampis kioskas su plevėsuojančiomis virš stogo Amerikos, D.Britanijos, Meksikos vėliavomis. Sienos ir fasadas išdažyti puslankio stiliaus langų arkomis. Užrašas - "Juice. Bar. Cafe". Pašonės kieme po skėčiais daug geltonų, žalių, raudonų stalų, apsuptų baltos plastmasės kėdėmis. Atvirame kiosko priekyje parduodama užkanda. Iš garsiakalbių girdisi netriukšminga roko muzika. Protarpiais skelbiami valgių užsakovų eilės numeriai.


       Čia pat smėlį kerta dviračių takas, besidriekiantis per kelis šios Vakarų pakrantės miesto paplūdimius. Tik dumk šiaurės ar pietų linkme, jei turi tvirtas kojas. O tokių jaunų, dailiai įdegusių raumeningų kojų čia nestinga.


       Taigi sėdėjau globaline jaunatve trykštančioje aplinkoje. Atokiau, virš skardžio, matėsi didžiulis baltas pastatas, pravardžiuojamas Šaldytuvu dėl jo baltumo ir keturkampiškumo.

Esu tikras, šią išgyvenamą tikrovę kur kas taikliau būtų aprašęs mano skaitomos knygos poetas. Jo eilėraščiuose tiek gyvastingo įvairumo, įdomių įžvalgų, kelionės reginių, praeities išgyvenimų, išminties. Tai judri, turininga poezija. Tekstas vietomis ima panėšėti į šią manosios visokybės aplinką. Vis kitoks individas prazvimbia taku. Akiratyje pasirodo Lermontovo burlaivis. Nuo melsvų Malibu kalvų atplerpia sraigtasparnis. Staiga pasigirsta tinklinį žaidžiančių laimėtojų bendras šauksmas.

O štai keliaujantis E.Ališanka eilėraštyje "europos šmėkla" rašo: "keičiasi klimatas išvaizda vėjas pro traukinio langus / sumaišo kortas pašiaušia plaukus suvelia barzdą / stotyje esu jau ir visas rasputinas / vienas moteris išrengiu kitas matau kiaurai / nusispjaut man į mano europietišką kilmę / akytas oras prisigėręs įsiūčio ir aistros / atiduočiau visą šiaurės europą / už vieną pasiautėjimą, rosijos viešbuty".

Tai bent temperamentas. Iš šios citatos matyti, kokia šiuolaikiška jausena pagrįstas Ališankos rašymas. Tame eilėraštyje prisipažįstama: "protas nebespėja paskui kūną / gal pats kūnas ėmė mąstyti".

      
Manyčiau, kūniškas mąstymas Ališankos kūrybai nė kiek nekenkia. Kaip tik tuo jis įdomus. Išpažintys su skepsio, ironijos, švelnios pašaipos ir erotikos gaidomis yra mielos šiuolaikiniam skaitytojui. Juo mažiau prasmės ieškojimų, simbolizmų, juo mažiau likimo dramatizavimo, tuo geriau. Jis galynėjasi su "tapatybės krize" (knygos skyriuje "pagal celsijų nulis"), kai imama galvoti, koks būtum, jei nebūtum toks, koks esi. Savistaba tol meniškai įtaigi, kol netampa savinieka ar net saviplaka. Šitokio negatyvaus dovio knygoje pasitaiko. Man kur kas geriau patinka, kai stebėjimo lyrizmas pasipuošia valiūkiška šypsena. Tiesiog pavydėdamas skaitau kad ir tokį palyginimą: "imanueli kantai / tavo grynojo proto formos tokios pat tobulos kaip madonos krūtinė". Sužavi ir breigeliškas paveikslas eilėraštyje "baltas kuilys juodomis vagomis", primenantis T.Venclovos tapybiškumą, kad ir nesename kūrinyje "natura naturata" ("Kultūros barai", 2000, Nr. 8/9).


       Eugenijus Ališanka yra poetas filosofas. Prieš gerą pusmetį skaičiau jo giliamintę knygą "Dioniso sugrįžimas - chtoniškumas postmodernizmas tyla". Knyga gabiai sudaryta iš plačios lektūros minčių, su jo paties išvadom. Ji praverčia siekiant pažinti mūsų laikų kultūros bei literatūros sampratas.

Ir "neparašytose istorijose" surandu kaupą poetiškai įžvalgių pasakymų. "Iš kavinės istorijos", turėdamas minty kai kurių poetų egoizmą rašo: "maniau kad bičiuliai / visi už vieną pasirodo poetai / kiekvienas už savo pomirtinio gyvenimo viziją". Kartais anekdotiško įvykio paminėjimas paprastais sakiniais tampa "švelniu išminties masažu", būtent: "sausio pabaiga jokios ironijos / paslydęs nusikeikiu / nusikeikęs pasijuntu geriau". Tačiau abejoju metafora, jog "gyvenimas ir mirtis yra susisiekiantys indai". Gražiai skamba, bet nelinksti manyti, jog mirtis yra indas. Ji juk niekad nedūžta.


       Norėtųsi šį bei tą pasakyti ir apie rinkinio satyriškai kritišką ciklą "16 būdų kaip nužudyti poeziją". Čia gan negailestingais pjūviais paliečiamos dažnos nūdienio poezijos rašymo ydos. Pavyzdžiui, "glostyti kaip pudeliui galvą / ir sakyti kokia gerutė / netgi tavo išmatos / turi vietą literatūros istorijoje". Arba: "rašyti į ašarom sumirkusias pagalves".


       Dėl visa ko rimtai prikišiu: neretai verlibrinės poezijos skaitymą žudo ir kablelio nevartojimas ten, kur jis būtinas (minties ar melodinės slinkties, juolab tylos labui). Tai patvirtina ir viena kita mano panaudota citata. Eilėraštis kai kada pavirsta lyg trikdžių kamuojamu radiju, gyvai aprašytu eilėraštyje "trikdžiai" skyriuje "šitiek vietos". Negaliu pasakyti, kad dėl tų kelių stilistinių skyrybos vengimo "trikdžių" (nūdien poezijos Parnase tapusių konvencija) nukenčia E.Ališankos knygos vertė. Anaiptol. Ji pakartotinai skaitytina. Ne tik vasaros laiku. Joje atsiveria poeto glaudi pažintis su pirmaeiliais mūsų epochos Europos poetais. Vyrauja maždaug toks pat nevaržomas, laisvas, atviras, antiherojiškas balsas, nevengiąs nei žaismingumo, nei jautriai žmogiško požiūrio į save ir į pasaulį. Ališanka konstatuoja: "pagaliau pasijutau žmogumi / kuriam nesvetimas skausmas".


       Be abejo, E.Ališankos poezija prašosi gabių kritikų apsvarstymo. Man, kaip nuolat atostogaujančiam tinginiui, vien tik atgaivai gurkšnojančiam dabartinę Lietuvos poeziją, gal bus atleista už visus čia pasitaikančius prašovimus.

       Literatūra ir menas
       2002 09 06