Valdas Daškevičius. MISTERIJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

       Valdas Daškevičius atsiminė, kad jis yra poetas, ir po nemažos pertraukos išleido naują poezijos rinkinį „Misterija“, kuris atveria nemažai galimybių aiškintis, kas atsitiko šiuolaikinei lietuvių poezijai ir jos kūrėjams? Kaip ir daugelį dabartinių lietuvių poetų, taip ir V.Daškevičių jaudina poetinės kūrybos esmė, taip pat ir giluminės būties problemos, savęs ir pasaulio suvokimo mįslės, kurios, anot poeto, kaip „karšta bulvė“ nesiduoda lengvai paimamos ir kurių apskritai neįmanoma išspręsti sielos sąmyšio ir „Didžiosios rinkos“ akivaizdoje. Ypač kai poetas tai daro būdamas vienišas. Kūryboje kitaip nebūna: „Kvepia liepos. / Tyliai prisėdu / ant suolelio Didžiosios rinkos. / Mano pėdos, užmirštos pėdos, / ir kuosų būrys pasitinka“ (32). Kas yra poezija? Poetas neturi kategoriško atsakymo. Kūryba, pasak jo, yra kaip alsavimas margame sielų okeane, kaip lenktynės su savimi, atsitiktinumas. Eilėraštis – visiškai nestabili substancija, pasirodanti ir išnykstanti: „Eilėraštis – tai slapta / pažvelgiančio Visaregio / žvilgsnis, pagautas / nejučiomis...“ (65). Jis saugo slaptas svajones ir mintis. Net nežinia, iš kur eilėraštis atsiranda. Jis kaip „voras ant nematomo siūlo“.

       V.Daškevičiaus dažnas eilėraštis yra su dvigubu dugnu: labai realiai, nuosekliai, nepažeidžiant sintaksės taisyklių, nupieštas „siužetas“, vaizdas iš natūros („Per šimtąją dalį sekundės / tave suvaidino siužetas“, 113), o po šiuo pirmuoju išoriniu piešiniu slypi imli potekstė, mįslingi rebusai, vaizduotės žaismas, iš pasąmonės atsiradę vaizdiniai – somnambuliški, o logika ir saviraida yra grynai poetinė. Pavyzdžiui, eilėraštis „Žirgas virš traukinio“. Parašytas tradicinio eiliavimo forma, bet turinys – fantastinis:

Keleivių akys vartos, šokinėja it guminės,
ir atsidaro stoglangiai – ten erdvės begalinės...

Viršum linguojančių galvų ir traukinio vagonų
šuoliuoja žirgas, žeriantis kanopomis aguonas.
..

(105)

       Eilėraštis neturi kokios nors etinės, pilietinės ar kitokios prasmės. Šiais laikais tokių neberašoma. Jis neišreiškia kokio nors gilesnio emocinio išgyvenimo, asmeniško susijaudinimo. Visoje dabartinėje poezijoje būdingas emocinis nusišalinimas. Eilėraštis yra pats sau vertė ir prasmė. O kūrybinis polėkis – džiaugsmas, pasitenkinimas ir daugiau nieko. Skaitytojui sukuriama interpretacijos laisvė. Antai galima manyti, jog pusiaunaktyje lekiantis ant oro pagalvių ekspresas, nepaisantis semaforo ženklų, jokioje stotyje nesustojantis, yra dabartinės dinamiškos civilizacijos metafora. Civilizacijos, kuri lekia iš Niekur į Nieką. Daugelyje eilėraščių tikrai už fantastinių siužetų slypi didaktika. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Didelis, geras žmogus“ vaizduojamas gigantiškas žmogus, skaitytojui primenantis kažkokį antžmogį, supermeną, o greičiau diktatorių, kuris paglosto, atsargiai žengia, kad nesutraiškytų apačioje šmirinėjančių, cypiančių, kandžiojančių vienas kitą kruvinais vampyrų snukučiais liliputiškų žmogelių. Didaktinė potekstė yra labai akivaizdi. Tai XX ir XXI amžiaus žmonių visuomenė, kurioje pilna egoizmo, demagogijos, populizmo, pataikavimo, susmulkėjimo, taip pat valdžios, garbės ir garbinimo troškimo. Toks didaktizmas yra originalus, įdomus vien dėl to, jog jis atvirai nemoralizuoja, nemoko, nepriekaištauja, nes tai būtų beprasmiška šitam chaotiškame, pasiklydusiame pasaulyje. Galima tik žaismingai apie tai kalbėti: „Aš netriukšmauju, tik alsuoju, / ir tuo alsavimu džiaugiuosi“ (121).

       Taigi V.Daškevičius kuria eilėraščius, kurie yra patys sau vertė. Tokiuose eilėraščiuose yra stipresnis meninis elementas, tam tikra ritmo muzika, fonikos spalvos. Fonika neforsuojama, ji beveik nepastebima: „Po dušo srove / atitirpsta galūnės, / dėliojasi išsibarsčius dėlionė“ (113). Poetas nenori konfliktuoti su sakinio natūralumu. Laikas uždaro laikrodžio ratą ir „sakinio siūlo nepaleidžia“. Pasitaiko įdomių palyginimų. Pavyzdžiui, migla palyginama su šilku: „Per šilką besisklaidančios miglos / pasaulis tobulesnis prasivers truputį“ (47).

       Pasirinktas kelias tariamai nesikišti į poetinės fantazijos žaismą („esu tik liudininkas reginio spalvingo --/ jisai mirgėjo ką tik, bet staiga pradingo...“), kuris kartais primena netramdomą naivią vaikų fantaziją, jų išmones, teatro butaforiją, groteską, šaržišką ironiją, parodiją ar karnavališkus persirenginėjimus, tačiau ta žaisminga fantazijos laisvė neretai atsitrenkia į pernelyg racionalius, apnuogintus „grynosios“ sąmonės pagimdytus siužetus. Tai tokie eilėraščiai, kuriuose stinga kūrybiškumo, kuriuose tik referuojama apie kokį nors neturintį jokios imlesnės potekstės buities vaizdelį („Radijo bangos“) arba paprasčiausiai aprašomas veiksmas, psichologinė būsena („Miegamasis vagonas“). Nelabai skoningu natūralizmu ar vulgarumu padvelkia ir sekso sceną vaizduojantis eilėraštis“ Kambarys su ievomis“. Racionalumas dominuoja ir kontrapunktais, antitezių kalba bei mąstymu paremtuose eilėraščiuose, nors kartais ir žaismingu mąstymu. Štai kad ir toks A.Baltakio poetines konstrukcijas primenantis eilėraštis „Tau ir man“: „Tau – kaminas, / man – jo dūmas, / tau – sodas, o man -- / pakrūmės...“ (27).

       Rinkinį V.Daškevičius pavadino „Misterija“. Jeigu galvotume apie žanrą, tai būtų užuomina į dialogą su savimi, kalbėjimą dviem balsais, susidvejinimą, nes misterija yra dramos žanras, pasižymintis sakraliniu paslaptingumu, mistika ir alegorijomis. Dauguma V.Daškevičiaus eilėraščių visiškai atitinka tokią žanro sampratą. Jaučiame nepaslėptą pasakotojo susidvejinimą, girdime du asmenis, du balsus, išskiriame dvi struktūrines stichijas. Pirmiausia vyksta sielos ir kūno dialogas. Siela kartais atsiskiria nuo kūno: „Vaikai manieji, dukterys ir sūnūs, / skaisčioj erdvėj gyvena – negyvena, / ir jie – laimingi, nes neturi kūno, / kitaip nei aš, pradėjęs juos Onanas...“ (54). Dažnai eilėraščio siužetas išreiškia dvi to paties subjekto būsenas. Sapno ir prabudimo. Sapnų būsenų vaizdavimas šiandien ypač paplitęs reiškinys dabartinėje poezijoje. Tačiau V.Daškevičiaus sapnai nėra košmariški. Juose atsiskleidžia gražūs vaizdai, dažniausiai šviesūs rūmai, spinduliuojančios šviesos. Tik prabudimas greičiau yra košmariškas. Du besimylintys žmonės kalbasi tarpusavyje kaip lunatikai: „Iš gamtovaizdžio kito, iš kito žemyno / atsakau... Bet kalbu nesuprasdamas ką. / Tai – bekūnių būtybių koduota šneka, /mums nejaučiant, neįtariant, nieko nežinant...“ (49). Kartais kalbasi tas pats žmogus – gyvas ir jau miręs. Misterija turi dar ir slaptų apeigų prasmę. Cituotas eilėraštis vaizduoja seksualinį santykį kaip paslaptingą apeigą. Dialogo prasmę turi ir bendra eilėraščio struktūra. Kompozicija, eiliavimo tradicija liudija, kad poetas grįžta, orientuojasi į anksčiau buvusią aiškią formą, kompozicijos užbaigtumą, uždarumą, kaip atsvarą šiandien paplitusiam formos chaosui. O savąja vaizduote jis sutampa su šių dienų poezijoje gyvuojančia emocinės distancijos, emocinio atsitraukimo, nesusitapatinimo su banalia realybe ir savimi tendencija. Tokias poezijoje išreikštas nuotaikas jis laiko postmodernios aplinkos rezultatu. Nekoduotai, atvirai kalbėti apie savo išgyvenimus jam atrodo pavojinga, retrogradiška: „Aplinkoje, kuri nūnai postmoderni, / nepulsiu atidengti veido -- / išjuoks ir panaudos bematant / lyg antrarūšę žaliavą kūrybai“ (122). Programiniame eilėraštyje „Misterija“ V. Daškevičius ironizuoja postmodernaus laiko suformuotas madas.

       Tačiau, kad ir kiek jis ironizuotų šiandien paplitusias poetinės kūrybos keistenybes, jis yra veikiamas neribotos kūrybinės laisvės atmosferos, vadinamojo postmodernaus pasaulio dvasinės realybės. Nors jis ir sako: „Aš – Lozorius, savęs aš pilnas. / Man donorų nereikia ir protezų“ (122–123). Niekas iki šiol neapibrėžė, kas yra tas postmodernizmas, nes tai nėra nei srovė, nei kryptis su savo konkrečia estetine programa. Nes ta nestabili kūryba, kuri gavo postmodernizmo definiciją, visomis išgalėmis kovoja su vienintelės programos ar idėjos įsigalėjimu, su vienatine diktatoriška idėja. Modernistinės srovės tokias bendras programas turėjo. Postmodernizmas, man regis, yra kūrybinis nusiteikimas, jokiais draudimais nevaržomas individualus kūrybinis polėkis. Kartais ta laisvė virsta anarchija, bet ji iki galo atpalaiduoja poetinę fantaziją. Tas nusiteikimas Vakarų meninėje kūryboje susiformavo materialinio komforto fone, pasidarė rafinuotos visuomenės menas, suklestėjęs XX amžiaus 8–9 dešimtmetyje. Kai kas mano, jog tai Vakarų kultūros mutacija, visiškas dekadansas. Lietuvą ta tradicija pasiekė vėliau. Ji neišvengiamai veiks ir toliau, nors pasipriešinimas taip pat išliks. V.Daškevičius bando atsitraukti nuo tos tradicijos kraštutinumų, bet vis vien nėra nuo jos laisvas.

       Kas būdinga šiai tradicijai? Buvo atmetami visi iki tol gyvavę kūrybos mitai, atsiskleidė desakralizuotas pasaulis. Realybės vietą užėmė meninė fikcija. Paneigtas determinizmas ir išreikštas absoliutus tiesos reliatyvumas. Tiesos žinojimas yra subjektyvus ir vienkartinis. Nes visos didžiosios idėjos – politinės, socialinės, filosofinės, meninės ir net religinės, – pasitelktos pertvarkyti pasauliui pagal teisingumo, humanizmo, meilės ir grožio dėsnius, visiškai susikompromitavo. Mokslas ir šiaip racionalus mąstymas pasirodė neveiksmingas. Pažangiausios technologijos visokią informaciją, taip pat ir meninę, pavertė preke, ir ta informacija neturi kitokios vertės, o tik piniginę, todėl tikruose, elitiniuose meno kūriniuose komunikabilumas nėra svarbus. Sapnas nesiskiria nuo tikrovės. V.Daškevičius savo subjektyvų santykį su praeitimi ir dabartimi taip pat mėgina išreikšti per sapno prizmę. Istorija neturi laiko koordinačių, ji belaikė, gyvuoja tik mūsų vaizdiniuose ir sapnuose. Menas yra pats sau tikslas ir vertė. Štai kodėl atsirado ir emocinis nusišalinimas, nepritapimo jausmas, atsitraukimas nuo saviraiškos. Individualaus, vienkartinio, subjektyvaus prado išraiška neretai virsta neadvekačia reakcija į kūrybą ar net šizofreniška didybės manija (tai lietuvių kultūroje jau ne kartą pasireiškė). V.Daškevičius tarsi ironizuoja elgesio ir įvykių savaiminį vyksmą (eil. „Batraištis“). Supainiojusi adresus viešnia „palinki geros dienos, / nusileidžia laiptais, / palikus mane tarpdury, / asimetrišku veidu, / chaotiška biografija, /neurotiko mintimis...“ (110).

       Tačiau postmoderni tradicija paveikia ir šį poetą. Turiu galvoje tai, kaip jis perkuria sakralinius mitus. Tikrieji žemės šeimininkai yra ne žmonės, o tos gyvos būtybės, kurios visuomet gyvena ir gyveno žemėje. O Dievas yra visur, todėl poetui atrodo, jog pasakyti „Dievas yra svogūnas -- / saldus ir aštrus, egzistuojantis, / kai jį laupau ir kramtau“ (84), neprieštarauja kūrybos subjektyvumui. Kartais sakralinio teksto perkėlimas ant žemės turi beveik grotesko formą. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Vištelio pakasynos“ perkeliamas tekstas apie prisikėlimą: „palaidojau jį su giesme, / o trečiąjį rytą neberadau... / Nusmelkė: mano vištelis / grįš nenaudėlių bausti! / Gyvųjų ir mirusiųjų pilvai / susprogs užgiedojus / begalviams gaidžiams...“ (77). Kartais net nelengva perprasti, ar poetas parodijuoja žinomą tekstą, ar postmodernizmo struktūras, kurioms itin būdingas intertekstualumas, antrinis meninių tekstų perkūrimas. Ant tos ribos balansuojantis tipiškas V.Daškevičiaus kūrinys, skirtas senelio ir tėvo atminimui, yra „Užstalės bažnyčia“:

Garuojant dubeniui kraujinių vėdarų,
kaip ir kasmet vėl statome bažnyčią
iš anekdotų ir dainų, iš Šventraščio citatų,
iš nuotraukų, daug sykių jau matytų.

Įraudę, pralinksmėję, trys vienmečiai
sumūrijam šventovę gražią, tik, deja,
vėl išsiskirstome, į ją mes neįžengę –
ausų dugne vis klykia
pasmerktoji...

(30)

       Eilėraštis yra per kelias kartas pasikartojančio istorinio laiko, tų pačių svajonių ir iliuzijų, nuolat kuriamo laimingo gyvenimo metafora. Tas laikas aplaistytas krauju ir degtine. Ir tos svajonės vis dar neįgyvendintos.

       Taigi šis V.Daškevičiaus eilėraščių rinkinys įdomus keliais požiūriais. Pirmiausia poetas neatsisako tiesos, išminties ieškojimo, gal net tam tikros didaktikos, kurią paslepia po naujoviška forma, nemažai ryšių turinčia su postmodernistų pamėgtomis struktūromis. Antra, suderina lakonišką, vientisą, užbaigtos kompozicijos tradicinę eiliavimo formą su pilna mįslių ir netikėtumų vaizduote, imlia ir daugiareikšme potekste. Jis priešinasi postmodernizmo kraštutinumams ir formos chaosui, bet neatsilieka nuo tam tikrų avangardinių bandymų, ieško originalios išraiškos, individualaus kūrybinio kodo. Ir dažnai jį lydi sėkmė. Tiesa, yra ir nereikalingo balasto, t.y. tokių eilėraščių, kurie neturi minėtų pranašumų. Kūryba – slaptos apeigos. Knygos pavadinimas „Misterija“ yra gan tikslus.

       Literatūra ir menas, 2007 01 19, nr. 3126