Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

       Gyvenantiems autokatastrofų ir gausių savižudybių dešimtmečiais tiesiog valingas atrodo gyvenimo – kaip savaime suprantamos vertybės – teigimas: ,,Mes sukurti dienos paveikslui“, ir todėl „kiekvienas slenkstis mūsų žingsnio laukia“ (p. 29) *. Taigi – mes sukurti, mes paskirti, mes pasirinkti: tai pradžia, daug ką paaiškinanti ir nulemianti. V. Daunys nesvarsto žmogaus gyvybės reikšmingumo, gyvenimo vertingumo klausimų. Tiesa, A. Balbierius jų taip pat nesvarsto, jis priima atsakymus kaip duotybę, bet jo kūryboje nėra žinojimo, iš kur ir vardan ko visa tai. V. Daunio eilėraštį tas žinojimas persmelkia iki menkiausios vaizdinės ląstelės. Jo poezija iškart prasideda nuo gyvenimo įprasminimo ir dvasios tobulinimo programos: „Tu, kurs esi, šią akimirką žingsniais papuoški“ (p. 13), ir jau čia prasideda sąmoningas dvasinis judesys: „...dvasia gyva, / Gyvendama ji laukia sutikimo, / Žydėjimo, spalvų prisikėlimo“ (p. 37). Pasauliui žmogaus tėra tik tiek, ir jeigu išpildyta būtiniausioji sąlyga (dvasia – gyva), visa kita – vien klausimas, kiek žmogui savęs atiduoda pasaulis, kiek jam atsiveria Dievas: „Vardu, kuriuo aš vadinuos, / Diena man savo daiktus tiesia. /.../ / Manin daiktai užmigę renkas / Ir juos paslėpusi dvasia“ (p. 11). Beje, šioje citatoje svarbu, kad daiktai – užmigę, bet apie tai – toliau. Kol kas užtenka akcentuoti, kad „vienatvei mano nupiešta žiema“ (p. 12), kad „upių kiras, / Ir tas yra mano sielai“ (p. 20). Šitas supratimas, kiek daug žmogui duota gamtos, Dievo, mokėjimas visu tuo džiaugtis ir yra svarbiausioji sąlyga, leidžianti ištarti: „Mes esame vienas glėbys“ (p. 24). Šia citata iš esmės etiudą reikėtų užbaigti, jei motyvo pagrindimas nebūtų aktualesnis ir problemiškesnis už jį patį. Vis dėlto atvirumas pasauliui dar nieko nepaaiškina. Kūrybos psichologijos prasme atsivėrimas yra vienas, tačiau jo metu vieni į save įsileidžia pasaulio disharmoniją ir triukšmus, o kiti, kaip V. Daunio lyrikos žmogus, jo gaivinančias spalvas ir raminantį grožį. Pati poezija tai sprendžia paprastai – poeto pasaulėjautos ženklas yra jo intonacija, ir labiau pakylėtos dvasingumo melodijos šiandieninėje poezijoje turbūt nedaug teužtiksime. Tačiau ta dvasinga melodija išniūniuojamos gana racionaliai motyvuotos maksimos:

       Apsisprendimo judesys, atlaikantis aukščiausius etinius kriterijus: gyventi gamta, būtimi ir drauge – gamtai, būčiai, atsižadant kasdienio savęs ir buities; gyvenimas tevertas tiek, kiek jis teisingas kultūros požiūriu, pagaliau kiek jis vertingas tautai, pasauliui, nes šiuo požiūriu Dievas ir žmogiškoji etika tapatūs: „Kelionė neprasideda, o tik / Tave paliečia, budina, pašaukia“ (p. 37). Žiūrėjimas žemyn, po savo kojom, ar žiūrėjimas atgal – į praeitį su jos nuoskaudom ir netektim, – visa tai tik atitraukia nuo svarbiausių, gyvybiškai būtinų klausimų. Žmogus yra „atminties s u r a k i n t a s “, nes „visa, ką apglėbia mintis, / tą išlaisvina sapnas“ (p. 17). Sapnas čia – kaip ir vėjas, šviesa V. Daunio eilėraščiuose – tai, kas visuotina, bendra. Mintis – jau apribojimas, nes tikėjimas, kaip minėta, nekvestionuojamas: Čia ir prisimintini anie „užmigę daiktai“: tai ta pati atmintis, materija, ant kurios gula mūsų buities ir atminimų dulkės. Svarbiausiajam atodūsiui motyvuoti („mes esame vienas glėbys“) per visą rinkinį varijuojami vėjo, rudens įvaizdžiai. Jei vėjas – būtis, vienijanti ne tik mus visus, bet ir daiktus, gamtą su mumis, tai ruduo, be vienijančios reikšmės, turi dar ir kitą prasmę: tai tobulėjančios dvasios tikslas, žmogaus ir gamtos rimtis, branda. Šiuo įvaizdžiu nusakoma ir poezijos paskirtis: „Poezija – rudens užburtas laivas, / Boluojantis kalbos sietuvoje“ (p. 44). Ir oponuojama, kai šiai nuostatai oponuojama, visų pirma gyvenimiškąja prasme, sakysim, kad ir dėl tokio atodūsio:

       Einama prieš mūsų poezijoje nusistovėjusią lyrinės situacijos sampratą: mano gyvenimas yra didžiausia mano vertybė, ir, tik aktualindamas jį, galiu pasitikėti skelbiama tiesa. Čia tos tiesos gyvenimas neparemia, – jis tik trukdo. Tenka arba pasitikėti autoriaus koncepcija, arba ją atmesti, bet žinant metafizinį eilėraščio išeities tašką, atmetimo argumentai taptų panašūs į vulgariojo ateizmo dogmas. Juoba kad tos koncepcijos esmė iš tiesų viliojanti:

       Gyvenimo pilnatvės pojūtis paremia svarbiausias, iškalbingiausias V. Daunio poezijos eilutes: ,,Jau vėjas plaiksto tūkstantmetį naują, / Įkvėpk mane“ (p. 12). Arba: „Tėvyne mano, ar manęs užteks, / Aš paskutinis tau nesudainuotas“ (p. 33). „Metų laikuose“ dažniausiai ir kreipiamasi į Dievą ir tėvynę, vienintelius, galinčius paliudyti gyvenimo vertę ir prasmę. Beje, rinkinio „tu“ figūra gana mįslinga, ir paaiškėja ji, tik įpusėjus knygą (naujausiose publikacijose jau aiškiai skiriama „Tu“ ir „tu“). Dievas ir tėvynė tvirtina poeto tariamą žodį. Toks teiginys atrodytų šiek tiek forsuotas, jei svarbiausiose vietose abu adresatai nesutaptų.

       Keista, bet norint nusistatyti santykį su „laimingų poetų“ kūryba, į nuobodžią analizę tenka leistis gerokai dažniau negu kitais atvejais. Būtent dėl siekių universalumo, dėl nedviprasmiško Dievo ir tėvynės budėjimo jų kūryboje viskas labiau užmaskuota, užštrichuota negu kitos tipologijos poetų eilėraščiuose. Todėl čia ir kalbėjau tik apie V. Daunio meninės koncepcijos „stogą“. „Stogą“ sakau ne atsitiktinai. Poetinio rūmo sienų statyba net ir V. Daunį sieja su visais jo kartos poetais. Nes iš tiesų atrodo, kad V. Daunys pastatė ne rūmą (kuriame gali, žinoma, gyventi ir vien dvasia), bet savotišką statinį be sienų, kur stogą remia vien kelios etinių atramų kolonos. Atsakymas į šį klausimą, be abejonės, taip pat įeitų į autorinės prasmės aiškinimą, bet čia jau galima įjungti ir subjektyvių abejonių. Beje, tas abejones gana tiksliai išreiškia viena ciklo „300 spartiečių“ strofa:

       Visada su šiek tiek atsargiu pavydu žiūriu į poetus, kuriančius tokį meninį pasaulį (ar tokią pažiūrų sistemą), kuriuo būtų galima ne tik pačiam remtis, bet ir siūlyti kitiems – kaip tam tikrą išeitį, kaip daugiau ar mažiau tobulą gyvenimo modelį. Tas pasaulis baugina jau vien todėl, kad susikurtas: kiek buvo sugalvota išbaigtų meninių ir filosofinių sistemų, ir visos jos pasirodė besančios utopijos ar vėlesnių epochų intelektualinio žaidimo figūros, ženklai, liudijantys vieną iš daugelio pasaulio pažinimo ar patyrimo galimybių. Kita vertus, tas pasaulis vilioja, nes padeda bent pačiam kūrėjui susitaikyti su tuo, jog gyvenimas priimtinas b e t  k o k s . Tu klaidžioji visais klampiausiais pasaulio šunkeliais, išbandydamas visas devynias pasaulio nuodėmes, o sudvasintos „intelektualinės distancijos“ protas visa tai gali stebėti lyg iš viršaus ir įvardyti. Tu nusivili savimi ir visu pasauliu, o ano tipo kūrėjas gyvenimo labirintuose mato kelią ir eina juo, bent įsivaizduodamas, kad tai – išeitis. Čia nekalbu apie daugeliui jau amžinai prarastą Dievą, bet kaip retai be jo anų dviejų tipų kūrėjai susitinka ir paspaudžia vienas kitam ranką. Ir vis dėlto, jei nebūtų anų, „intelektualinės distancijos“ įkvėptų poetų, ko vertas būtų devynių nuodėmių pažinimas, – jis neskatintų sielvarto ir kito gyvenimo ilgesio, neskatintų troškulio pažinti ir pažinimu visa tai nugalėti. Poezijos požiūriu ir vienas, ir kitas atvejis tėra vien pasirinkimas, ir jau vien todėl ribotumas. Bet kūryboje jis būtinas.

       Kad ir kokia graži, patraukli būtų aktyvaus dvasios gyvenimo koncepcija V. Daunio eilėraščiuose, realizuojama ji šiame prieštaravimų ir disonansų draskomame pasaulyje. Žiūrint iš „devynių nuodėmių išpažinėjo“ pozicijų, ta samprata atrodo mobilizuojanti, tačiau vis viena „riba, kuri tau niekada neišsipildys“. Tiesa, V. Daunio lyrika neapeina šios problemos, ji tik sako: „Kaip žydėjimas vyšnios / Mūsų langai ir slenksčiai“, ir tame rūme „mes puotaudami liūdesį švenčiam“ (p. 16). Beje, ši nuostata į dar neaptartas erdves galėtų išvesti ir A. Balbieriaus liūdesį. Mūsų namai – trapūs, laikini, nors ir apšviesti nėriškojo klasiškumo spindesio. „Ne tie yra laimingi, / Kas kartoja labirinto vingį“ (p. 30), bet ir laimingi, ir nelaimingi vis dėlto gyvena tuose pačiuose laikinuose namuose. Čia galbūt jau yra vidinis V. Daunio kūrybos dramatizmas, galintis patraukti ir priešingos prigimties poetą, bet jis – už knygos, už jos konteksto. Tad kiek vis dėlto veikli ir veiksni yra kultūrinė pasaulio interpretacija, ypač poezijoje, kuri dar neišsėmė iki galo Fausto ir Mefistofelio konflikto? Juk ties tuo žydėjimu vyšnios, šiaip ar taip, vėl susitinka nuskaidrėjusios sielos intelektualas ir devynių nuodėmių išpažinėjas. Susitinka ir, atrodo, lenkiasi, jei šalikelėj tėra vien stogas, bet nėra trobos, kur galėtum užeiti ir pasišnekėti. Ne kaip mokytojui su mokiniu, o kaip žmogui su žmogum. Tad mūsų poezijos alternatyvus dialogas tęsiasi, nors ir ne itin aktyviai palaikomas „laimingųjų menininkų“...

 
       _________________
       *Daunys V. Metų laikai. – V., 1985. Toliau puslapis nurodomas tekste. 

       Kukulas, Valdemaras. Eilėraščio namai: Esė apie poezijos šiandieną. – Vilnius: Vaga, 1992.