Jonas Mikelinskas. Čia ir dabar. Epistolinis politinis romanas. V.: Vaga, 2006.   


       Turiu tėvą. Tiksliau, turėjau. Aišku, jis gyvas. Gyvuoja jau daugiau nei 70 metų.

       Kartais jį aplankau. Seniau aplankydavau dažniau. Mūsų bendravimas pasikeitė po nepriklausomybės Atgavimo (šį žodžių junginį siūlyčiau taip rašyti ir toliau: pirmąjį žodį iš mažosios, o antrąjį iš didžiosios). Jis atgavo kažkokias žemes ar miškus. Todėl dabar tiki esąs nepriklausomas. Tebūnie! Juk esmė ne čia.


       Didžiausia blogybė -– aš jo netekau. Jis su manimi visiškai nebendrauja ir nebesikalba. Geriausias jo pašnekovas, draugas, bičiulis, brolis ir sūnus – televizorius. Tiktai į jį jisai žiūri, jį prižiūri, jo klausosi, jo klauso ir su juo kalbasi. Be galo jo nekenčia ir kartu beprotiškai myli.


       Seniau jis (tėvas) sakydavo, kad anais laikais užmigdavo skaitydamas kokią ilgą Chruščiovo kalbą. Dabar jam sakau – įsijunk savo "Panoramą" ar kitokias kalbančias galvas ir iškart užmigsi. Ne, sako tėvas, mums rūpi Lietuvos ateitis, už kurią kovojome. Tada jį (televizorių) išjungiu ir tyliai niūniuoju lopšinę: Landsbergis, Landsbergis, Lietuva, Lietuva... O kai jis (tėvas) užmiega, dar tyliau pratęsiu: gėda, gėda, gėda...


       Tėvas pabus. Ir vėl žiūrės jį (televizorių). Vėl piktinsis ir vėl negalės jo išjungti...


       Bet konservatoriai, bet Tėvynės Sąjunga, bet Vytautas Landsbergis... nejaugi jie, o ir jis, po kojom pamynė visus savo idealus, duotus rinkėjams pažadus ir nuėjo, pasinešė lengviausio pasipriešinimo keliu?


       O jei žiūrėtume visai rimtai, man baisiai gaila tų dabarties senukų – mano tėvo, "megztų berečių", senų sąjūdininkų, tremtinių, šios knygos autoriaus, pagrindinių jos herojų Marijonos ir Julijono, visų tų, kurie savo ar kieno nors kito valia buvo įsukti į politinių žaidimėlių smagračius. Jie sukasi tenai ir toliau. Tikra prarastoji karta. Sutrėkšta, sumaitota, besiblaškanti agonijos konvulsijose tarp apgaulingų nepriklausomybės idealų ir tikroviškų priklausomybės realijų.


       O dabar viso to jau nebėra. Nei Atgimimo, nei Sąjūdžio, nei Baltijos Kelio, nei Marijonos. Nei laukimo, ieškojimų, tikėjimo, nei vilčių. Liko tik nomenklatūrinė nepriklausomybė ir finansinė oligarchija.


       Knygos autorius teisus: TENAI IR KITADOS buvo pakeista į ČIA IR DABAR. Deja, taip įvyko. Nebeliko nieko, tik nuogas ciniškas merkantilizmas.


       Jau mes klestime kapitalistiniame rojuje. [...] O dar kokiais pažadais maitino? [...] O kas dabar vietoj to BUS jau YRA? [...] Nerimas, netikrumas dėl rytojaus. Plius – viską įteisina ir pateisina Televizoriaus diktatūra.


       Ką gi. Brangus Tėve, visi Tavo bendraamžiai ir "kovų" draugai, gavote, apie ką anksčiau jūsų "vadai" paprasčiausiai nutylėjo. Tad dabar patylėkite ir jūs. Turite televizorių? Tad jį ir spoksokite. Spoksokite tyliai. Ir, ginkdie, jo prisispoksoję, nepulkite ginčytis, verkti ir rašyti tokių knygų kaip šita.

Tėvą myliu. Nekenčiu tų niekšelių politikierių, kurie jį iš manęs atėmė.

       2006 04 08