Irvin D. Yalom. Gydymas Šopenhaueriu. Romanas. Iš anglų k. vertė V. Labuckienė. V.: Vaga, 2006.

 


      Banalesnio kičo neteko skaityti. Nepatarčiau to daryti ir kitiems.

      Mirtinai sergantis psichoterapeutas Julius Hercfeldas (žydukas) nusprendžia pasidomėti prieš dvidešimt metų nesėkmingai gydyto paciento likimu. Buvęs pacientas Filipas Sleitas, atrofuotų jausmų seksualinis zombis, dabar sveikas. Jis, susitapatinęs su Šopenhaueriu, pats tapo psichoterapeutu ir bando gydyti naudodamas įvairių filosofų maksimas apie mirtį ir gyvenimą. Įdėjinis konfliktas tarp psichoterapeuto ir mizantropiško šarlatano – pagrindinė romano tema. Kita, šalutinė, tema – Šopenhauerio biografija – plėtojama visų pirma siekiant parodyti, koks jis buvo psichopatas ir kodėl. Filipas Sleitas serga didybės manija (delirium grandiosum) ir save identifikuoja su kitu. Jis –- Šopenhauerio alter ego. Ir elgiasi, ir mąsto, ir gyvena panašiai. Atrodytų, kad knygos autorius iš esmės nori išgydyti patį Šopenhauerį, o ne personažą. Žodžiu, jei aš gydyčiau, tai gydyčiau taip ir išgydyčiau. AŠ! Ligonis...


      Filosofą jau 1863 metais Cesare Lombroso savo veikale "Genialumas ir beprotybė" vadino maniaku. Tačiau Lombroso jokių gydymo receptų neteikė, tik konstatavo faktus. Gal nesąmoningai suprato, kad charakterio išgydyti neįmanoma. Prigimties nepakeisi. Šiuolaikinė psichoterapija dar nedaug žino apie didybės maniją ir šizofreniją ar autizmą. Galima sakyti, nežino nieko. Nieko ir nepagydo. Gal tik amerikonų knygose ar filmuose. Juk parašė amerikonas –- įžymus psichoterapininkas, labai įžymus, vienas garsiausių, labai garsus. Jis, Irvinas D. Yalomas -– šizoidas... Sveikas, seni!


      Knygos pabaigoje šaltas, mizoginiškas, indiferentiškas filosofas išgydomas grupinės humanistinės psichoterapijos seansais. Visas apsižliumbęs, apsiseilėjęs, vos neapsimyžęs iš laimės, atranda jausmus ir sau, ir kitiems. Kliedesingas, pliurpalogiškas romanas, kuriame banaliai svaidomasi garsių filosofų ištaromis kaip kokiame "Sofijos pasaulyje".


      Vis dėlto manau, kad skirstyti žmones į psichiatrus ir pacientus -– labai sąlygiška. Visi psichiatrai galėtų kuo lengviausiai tapti ligoniais ir nebūtų nieko keisto. Jau anekdotuose ir net grožinėje literatūroje galima atrasti tokių situacijų. Greičiau sutikčiau su antipsichiatrinio judėjimo atstovais, kurie teigia, kad visos psichinės ligos –- tai mitas. Antipsichiatrinis judėjimas teigia, kad pacientai yra ne ligoniai, o žmonės, kalbantys kita kalba.


      Psichoterapeuto tikslas –- ne išgydyti žmogų, nes iš esmės nėra ką gydyti, bet suprasti jo kalbą. Šizofrenikas bendrauja kitaip, tad reikia išmokti jo kalbą. Isterikai irgi bendrauja savaip. Bendrauja isteriniais simptomais. Reikia ne gydyti, bet verbalizuoti, dekanonizuoti jų kalbą, ir viskas bus gerai. Egzistuoja tik kalbiniai žaidimai, ir tiek. Beje, viename R. Bradbury apsakyme į Žemę atskridę ufonautai pasiima su savimi tik beprotnamių gyventojus, nes visi kiti dar nepasiekė tokio aukšto išsivystymo lygio.

      2006 04 08