Charles Bukowski. Pragaras skirtas vienišiems. Poezija. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2007.
Turbūt tai – tas atvejis, kai autoriaus asmenybė yra taip giliai sukibusi su jo tekstais, kad nepadoru net mėginti kalbėti moderniais literatūros analizės terminais. Kas „aš", kas pasakotojas, kas slepiasi tų dieviškų Hamburgo kekšių iškirptėse... Kas pasakys...
Taip pat čia tas retas atvejis, kai arba reikia pasipiktinus susirast švęsto vandens butelytį ir apsiputojus pasiųst autorių ir visą jo š... į teisingumo liepsnas, arba privalu solidarizuotis su jo persona, kuri tapo šių laikų intelektualaus alkoholiko ir krušlio prototipu.
Teritorija tarp šių dviejų kraštutinumų yra tokia pat dykynė kaip ir pasaulis, kurį bandė pragerti tas nepaliaujamai rašęs žmogus. O rašymas jam, berods, buvo ne mūzų šonų glostinėjimas ar mėginimas savo žodžio jėga ištaškyti esamą literatūrinį elitą. Rašymas – kaip nuolatinis suvokimas, kad vis dar esama. Kad yra ne tik kūno karkasas prikimštas rutinos, pigaus alkoholio, moterų, nesikeičiančio pasaulio vaizdų, bet kad yra ir gyva mintis. Minties judesys sakantis „tu esi".
O kai rašymas yra gyvenimo patvirtinimas (nesakau būties ar egzistencijos) – kažkaip nedera spekuliuoti svarstymais apie raiškos formas, stilių ar panašius elegantiškai nuobodžius dalykus.
Visa šia ilga įžanga mėginu pasakyti, kad nenagrinėsiu kavaspalviu viršeliu apsirengusios rinktinės taip, kaip nagrinėčiau kokio kito veikėjo kūrybą. Tiesą sakant net nesu tikra, ar tai, ką rašo C. Bukowski išvis yra literatūra. Girdėjau jį lyginant su L. F. Celine, bet man atrodo, kad tai – gerokai perdėtos kalbos.
Tebus C. Bukowskio nuolatinė pastanga pajusti gyvenimą, juodu ant balto vedama gyvybės linija. Nesinori jam nei skandalisto, nei maištininko, nei ant visų spjovusio paribio herojaus etikečių klijuoti. Anaiptol, kažkodėl skaitydama lietuviškam skaitytojui į rinkinį sugriebtus eilėraščius jutau panašius nuotaikos šešėlius, kokius paprastai jauti skaitydamas naujuosius Rusijos autorius. Kvailai išsiviepi, kai tekstas tykšteli į veidą kokį kalambūrą, o taip pat greitai supranti, kad nieko čia juokingo. Iš tiesų viskas taip siaubinga, kad tiesiog nelieka nieko kito tik juoktis.
Taigi, „Pragaras skirta vienišiems", o iš puslapių byra žmonės. Tokie, kuriuos darbas paverčia mechaninėmis detalėmis. Žmonės mėginantys užsimiršti nusitašydami iki žemės graibymo. Vemiantys žmonės. Apsimyžę žmonės. Besimylintys žmonės. Mirštantys vieni savo namuose. Parke sėdiniuojantys su idiliškais pikniko rinkiniais. Nesinori su tokiais veltis į artimus ryšius, nei norisi pažinti jų vidinius pasaulius. Žinia, turbūt jiems taip pat nei šilta, nei šalta, ką tu veiki savo kampe. Kažkaip neišvengiamai visi sugrūsti vienoje erdvėje, dėl kažkokios priežasties paklūstantys nepažįstamai megamašinai, kuri sako, kad reikia gyventi taip, kaip gyvenama vien todėl, kad kitaip neįmanoma.
Galima ramiai plaukti nesikeičiančiu ritmu tiesiai kur nors (kur – nežinia, nes niekas nesikeičia), galima mėginti ištaškyti kieno nors smegenis, galima mėginti gyventi, kad ir kaip tai būtų sunku...
Turbūt čia ir yra C. Bukowski jėga, dėl kurios jis vis tik atsidūrė elitinių autorių ratelyje, dėl kurios jo tekstai (ypač kuo švaresni nuo bet kokių literatūrinių puošmenų) taip „kabina" skaitytoją.
Ir visai nesvarbu, ką garbusis autorius gėrė, kokiais būdais mylėjo moteris – tai, ką jis suguldė popieriuje – tikra. Tai ir gyvenimas tapęs ne-gyvenimu, neviltis, grožis, kuris nepaisant visko yra, mirtis, kuri niekada nesislepia.
Eilėraščiai nėra literatūrinis kūrinys, tame slypi jų didžioji vertė. Jie gyvi. Ir, kas svarbiausia, C. Bukowski nemeluoja nei sau, nei skaitytojui.
Kol bomba nukris,
Visada atsiras pinigų, kekšių ar girtuoklių,
Bet, kaip tarė Dievas,
Užsimesdamas koją ant kojos,
Aš matau tą vietelę, kur sumeistrautą daugybė poetų,
Bet visai nedaug
Poezijos.
/Kekšei, pavogusiai mano eilėraščius/
ore.lt
2008 10 02