Rugsėjo pabaigoje Jums sukako 48 metai. Daug tai, ar mažai su kalba „šokančiam“ poetui? Ir ko Jūsų gyvenime šiandien daugiau: „dar bus“ ar „jau buvo“?

       Kaip pasižiūrėsi. Dar ne „jau“, bet „tiek“. Jaučiuosi 20–ies metų jaunuolis. Jaustis turinčiam tiek metų, kiek tau yra, man atrodo, visai neblogas dalykas. Juk būna, kad 20-metis jaučiasi kaip 40-ies.


       Ruošdamasis šiam pokalbiui sutikau Liudviką Jakimavičių. Jo paklausiau, kokį klausimą reikėtų užduoti Aidui Marčėnui? Jis pasiūlė paklausti, ar mėgstate šokius.


       Mokiausi dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje   aktorinio meno, režisūros. Ten vykdavo privalomos šokių pamokos. Jas būtų galima vadinti tragikomedija. Buvo nuostabu, kaip šokdavau. Žmonės specialiai susirinkdavo pasižiūrėti, nes baisesnio vaizdo turbūt nebuvo galima įsivaizduoti. Marčėnas ir dar keletas žmonių, kurių čia negirsiu, atlikdavo privalomas figūras, šokdavo menuetą. Merginų kurse buvo mažai, todėl mus, nevykėlius vaikinus, suporuodavo tarpusavyje. Galiu pasakyti tik tiek, kad šokių įskaitos iki šiol nesu gavęs.

       Tai su knygos pavadinimu nėra susiję (naujausia A. Marčėno knyga vadinasi „Šokiai“ – lrt.lt). Šis pavadinimas atsirado „iš oro“. Tikriausia kaip daugelis mano knygų pavadinimų.

       Darbar Lietuvoje – šokių metas. Tai ne mano, visuomenės, o mūsų sociumo reikalai.

Ką daro gudrūs politikai eidami į Seimą? Jie šoka ir tai liepia visai partijai. Šokis tapo visuomenės gyvenimo būdu: kai žmonės nebemoka kažko suregzti žodžiu, jie pradeda šokti. Aš pabandžiau tai „pagauti“.


       Skaitant šią knygą atrodo, kad tekstai sudėlioti beveik chronologiškai. Tai trejų metų darbas?


       Rašydamas knygą iš karto galvojau, kaip ji turės atrodyti. Dabar gyvenu trijose erdvėse, tad iš kiekvienos jų tekstų yra beveik po lygiai. Surikiuoti pagal eilę jie irgi atrodė pakenčiamai.

Vėliau supratau, kad reikia nusižengti savo, kaip neoklasicisto, principams ir visgi kai kuriuos eilėraščius sukeičiau vietomis. Jie taip geriau suskambėjo, tačiau nė vienas eilėraštis „neperšoko“ iš vienų metų į kitus.

       Kada gyvenimo tikrovė susipina su tavo kūrybine tikrove ir intencijomis, manau, kad rezultatas yra daugmaž pasiektas.


       Ar pastebėjote, kad po Jūsų literatūrinių apžvalgų šis žanras taip ir nunyko?


       Tiesą sakant, truputuką liūdna, kad taip nutiko. Redaktoriai galėtų pagalvoti apie tokius dalykus, skirti pinigus tam žmogui, kuris rašytų.


       Šiemet dar ir Skaitymo metai...


       Aišku, jie jau baigiasi, bet gal kiti bus Rašymo metai? Niekada negavau daugiau atsiliepimų nei apie apžvalgas. Jas komentuodavo iš visų kontinentų, išskyrus (tikriausiai), Antarktidą. Man patiko tas gyvenimas su literatūra. Vis dėlto kritikas supranta, kad esi tokioj terpėj, kurioje švarus neliksi. Ir ant tavęs nutikš, jei labai taškysi kitus. Man atrodo, kad aš tai suvokiau ir laiku vykdžiau.


       Šioje knygų rikiuotėje yra ir V. Sventicko monografija „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“. Galimybę pasiskaityti monografiją apie save turi tikrai nedaugelis. Ar skaitėte? Jeigu taip, gal galite apsakyti įspūdžius?


       Aš nesu iš tų poetų, kurie nežino, ką rašo. Kada kritikas sugeba pratęsti mano žinojimą ir atrasti naujų niuansų, tai jau yra gerai. Vieną naktį skaitydamas rankraštį keliuose vietose kaip idiotas plojau Sventicko tekstui.


       Naujos savo knygos paantraštėje rašote „poezija ir eilėraščiai“. Kuo jie skiriasi?


       Labai paprasta. Eilėraštis yra kūnas, o poezija – siela. Tuo viskas ir pasakyta. Kai kartu yra ir kūnas, ir siela – eilėraštis vykęs, tačiau yra ir poezijos be kūno, ir kūnų be poezijos.


       Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Literatūros akiračiai“.
       Kalbėjosi Valdas Gedgaudas
       lrt.lt, 2008 10 11