Vytas Dekšnys, Iszimtys: eilėraščiai, Kaunas: Kitos knygos/Vilnius: Vario burnos, 2005, 55 p.
     Darius Pocevičius, Vieną kartą gyveno vienas žmogus: tekstai, Vilnius: Vaga, 2003, 108 p.

 

     Dviejų pavardžių šiandieniniame jaunųjų žemėlapyje neįsidėmėti neįmanoma – tiesa, pirmiausia kaip vertėjų, užtvindančių didžiulius kultūrinės spaudos plotus intriguojančiais ir smagiais tekstais. Nesakau, kad tai būtinai literatūra, tačiau būtinas fonas literatūrai normaliai funkcionuoti – tikrai. Dar didesnę pagarbą kelia tai, kad jie verčia ne euroromaną, euronovelę (šių dienų jaunimas dažniausiai moka tik anglų kalbą, o rusų klasika jos atstovams tampa „niekieno žeme“), o rusų ir lenkų postomoderniąją literatūrą. Vytas Dekšnys kartais imasi ir rimtosios lenkų poezijos vertimų (tiek, kiek leidžia neįvaldytos, nesuvaldytos silabotonikos taisyklės), tačiau Darius Pocevičius labiau domisi slaviškojo absurdo paieškomis ir sklaida. Turiu prisipažinti, kad tik perskaitęs jų abiejų pirmąsias poezijos knygas galėjau apibrėžti ir jų – kaip vertėjų – pasirinkimus, orientacijas bei specifikas. Kaip vertėjai (galbūt vien dėl savo aktyvumo ir produktyvumo) jie prašosi į porą, tačiau kaip poetai jie yra beveik nesutaikomi, savo kūryba krypstantys į visai skirtingas poetines tradicijas.

     V. Dekšnys – intelektualas, savo dolniku besistengiantis sugerti kuo daugiau skirtingos tikrovės ir (kaip filosofas, galbūt klausęs dar ir Arvydo Šliogerio paskaitų) adoruojantis daiktą. Ne tik kaip daiktą, bet ir kaip filosofinę kategoriją. D. Pocevičius – žaidėjas, sunku įsivaizduoti, ką jis veiktų, jei lietuvių tautosaka jam nebūtų sukūrusi pasakos, anekdoto, skaičiuotės, abrakadabros ar paradokso. Nors paskutinis – jau iš V. Dekšnio srities.

     Įdomiausia, kad iš abiejų galima laukti to paties – „pirmųjų knygų poeto“ – sindromo paliudijimo. Visai įmanoma, kad, išgaravus jaunatviškoms ambicijoms, abu pasirinks visai kitas saviraiškos sritis. Kol kas į profesionaliosios poezijos sritį patikimiau „įsibrido“ tik V. Dekšnys. Jo lenkiškas-slovėniškas eilėraštis yra pripildytas jo paties svarstymų, jo paties kalbos prasmių ir reikšmių, o tai jau rimta paraiška kūrybiniam susikaupimui ir jo refleksijai. Kita vertus, ten, kur V. Dekšnys mintija rimtai ir dar rimta poetine kalba, darosi akivaizdu, kad, suradęs savo kalbėjimo būdą, jis tiesiog paniškai bijo keisti poetinius registrus, nes žino, kad kitos kalbėsenos teritorijoje nusisuks sprandą („Rinktinės SMS žinutės“, „Kiškinės“, ypač „Garai“). Net ten, kur keičiama ir besikeičianti forma žada įdomų rezultatą, jau antrame posme koją pakiša abstraktus mąstymas. Pradedama gražiai:
 

Graži mano sesuo
Plaukus paslėpė po žirklėm
Kalba kažkaip atsisukusi
Į priekį pabėgus į priekį.
 

     O toliau: 

Graži mano sesuo
Moka vieną dainelę
kad įsigręžtų į smegenis
Kad apsisuktų kad apsisuktų...
(„Jurgai“, p. 38)
 

     Ir vis dėlto tokios citatos – Iszimczių išimtys. Knygos centrą formuoja 2002–2004 m. rašyti eilėraščiai, ties kuriais verta mąstyti apie: 1) pasaulio kultūros slėgį konkrečiam jauno konkretaus poeto eilėraščiui; 2) filosofinės minties slinkties poveikį eilėraščio meninio vaizdo slinkčiai; 3) poetinio teksto ir filosofinio mąstymo monotonijos atitikimus ir neatitikimus. Kitaip tariant, filosofinis mąstymas privalo būti nuoseklus ir monotoniškas, o poetinė monotonija liudija profesionalumo stoką: poetas, neįvaldęs klasikinių formų, nemoka „žaisti“ visais įmanomais poetiniais registrais. Pagaliau – jei poetas laikosi įsikibęs vienintelio surasto savo eilėraščio modelio, jis nepasitiki savimi, taigi ir pačia poezija, jos galimybėmis. V. Dekšnio garbei reikia pasakyti, kad iki lemtingos kūrybinės pauzės (1996–2002) jis rašė visai kitaip, rašė tiesiog blogai (gal net nereikėjo tų eilėraščių dėti į knygą), bet jau tuomet save perspėjo: „dažnai apversti stilių netingėki“ („Šarlatano patarimai“). Ir kai per kūrybinės krizės metus gerai išstudijavo Konstantiną Kavafį, jo eilėraščiuose šis poetas dėl ankstesnio perspėjimo tapo sau atpažįstamas tik „dukart atverstas“: 

Tris dienas persų kariai sniego tvirtoves šturmavo
Laidė sniego strėles sniego galvos mums nusirito.
(P. 28)
 

     K. Kavafio istorinė parabolė verčiama istorinės parabolės parodija, bet svarbiausia čia tai, kad graikų poeto eilėraščio modelis verčiamas senovės graikų komedijos modeliu (Aristofanas). Dar įdomiau, kaip jungiama graikų atmosfera su mumis ir mums: 

ten kur sniego
nebūna nieko visai ir nėra.
(Ten pat)
 

     Greta skelbiamas eilėraštis „Draugui“ jau atvirai „kavafiškas“: nuo ištarmės 

Galėsim
ilgai diskutuoti ir viskas bus taip kaip yra – štai
Ir bausmė mums
 

     iki lietuvių poezijai neįmanomo apibendrinimo: 

Siunčia
Tau taigi labų dienų tas kur nekenčia greitesnių
Drąsesnių sumanesnių ir tų kuriems sekas.
Taigi, tavęs.
(P. 29)
 

    Šituose eilėraščiuose nerasime nieko panašaus į negrabiausios poetinės kalbos pavyzdžius, kokių gausu pirmuosiuose knygos eilėraščiuose („dūmai mūsų galvų ir rankų“, „duoda rankai brūkšnio galią“, „svetimų galvų nulemti nesiimsiu net mintim“, „Laisvi laidai, nevaržomi manųjų / Pareigų“, „širdies / Betonas sargu man tarnauja“ ir pan.). Įdomus ir poetinių orientacijų šuolis – nuo S. Nėries iki K. Kavafio. Juk 1995 m. „Liūdnajame kloune“ dar buvo eiliuojama: „Nebuvo jis liūdnas, tik ašara krito / Nuo skruosto blogai priklijuota“ (p. 11). O šiandien V. Dekšnys rečituoja (jau ne eiliuoja): 

Daug apie tai prirašyta bet nieks
Neišmokys judesio žingsnio ranką
Priliest [...]. Visu kūnu krist pragaran iš apmaudo
[...]
Bet šiandien
Teismas nedirba taigi skaitau.
(„Priverstinė pertrauka“, p. 31)
 

     Beje, V. Dekšnio eilėraščiuose įdomi K. Kavafio poetikos ir vidinės F. Kafkos ideologijos jungtis. Neatsitiktinai cituotame eilėraštyje „teismas nedirba“ (teismo, teisminio proceso motyvas aptinkamas netgi nebrandžiuose ankstyvuosiuose V. Dekšnio eilėraščiuose). Jau cituotame eilėraštyje „Draugui“ reflektuojama jau visai „kafkiškai“: 

Kilsim iš savo slėptuvių mėtysim raštelius
Bilietus mesim į orą, kursim slaptingus žodžius
kad suprastų ir nesuprastų kad išgirstų
ir negalėtų apkaltint pasakius.
(P. 29)
 

     Ar ne šita istorinio ir metafizinio siaubo sandūra ir kuria geriausiųjų V. Dekšnio eilėraščių vidinę emocinę bei intelektualinę įtampą?

    Vis nurodinėjant poeto aliuzijas į kitų menininkų kūrybą, gali susidaryti įspūdis, kad V. Dekšnys nieko daugiau ir nedaro, tik transformuoja, interpretuoja, konfrontuoja. Nieko panašaus. Jis kuria – savo pasaulėvaizdį, savo pasaulio modelį ir save. Kaip tikras filosofas jis sėdi ant kelmo geriausiame savo eilėraštyje „Savaitėmis ant kelmo“, ir jo pasaulis su kiekvienu minties judesiu vis plečiasi, erdvėja. Paradoksalu, bet paskutiniuose rinkinio eilėraščiuose, kur daugiausia erdvės vaizdui ir minčiai, kaip pastoviausias meninio vaizdo segmentas ir įsigali daiktas. Kartais dar ir kaip filosofinė kategorija. Iš pradžių minėtame eilėraštyje kelmas V. Dekšniui yra tik mėlynas traukinys, kuriuo važiuojama, vėliau laukas, arklys, kurio pašonėje atsiranda jau ir artojas, dar vėliau kelmas virsta baldakimu, scena, balaganu, kol galiausiai – stalu ir knygų lentyna. O už stalo, tarp knygų jau galima mintyti ir apie abstrakcijas:
 

Ribos yra mano
Kelmas sėdžiu ribotas per dieną.
(P. 54)
 

     Beje, užkalbėjimo, maldos intonacija, grindžianti šio eilėraščio rečitatyvą, atsinešta irgi iš ankstyvųjų eilėraščių („Turisto dainelė“), vadinasi, autoriui būdinga ir autorefleksija, kūrybinė savistaba: 

Sėdžiu skraidau sėdžiu važiuoju
Sėdžiu slenku ir sklaidau sėdžiu
Ir sudegu tyliai.
(P. 55)
 

     Panašiu – vis platyn, erdvyn sklindančių koncentrinių ratų – principu siūlyčiau skaityti ir visus naujuosius V. Dekšnio ciklus. Iš pradžių eilėraščio veikėju tampa koks nors turgininkas, vėliau – pats miestas, o galiausiai – ir metafiziniai krašto istorijos apmąstymai. Beje, svarbu tai, kad apie istoriją poetas išmoko kalbėti aplenkdamas istorinius faktus, o tai meniniu požiūriu jau yra „aukštasis pilotažas“.

     Vertinant tame pačiame kontekste, D. Pocevičius V. Dekšniui smarkiai pralaimi, bet nepasitikėjimas savo perspektyva jiems abiem turėtų būti aktualus. Pirmasis – iš neįsisąmonintos vidinės baimės, vidinio nepasitikėjimo yra pernelyg susikaustęs, pernelyg „savidrausmingas“, antrasis – pernelyg atsipalaidavęs, nes paprasčiausiai pernelyg darniai įsiterpia į savo bendraamžių „kolektyvinės poezijos“ registrą (Benediktas Januševičius, Ričardas Šileika kt.). Tad abiejų ateityje laukia ryžtingas, skaudus apsisprendimas. Vis dėlto skirtumas tarp minėtojo „registro“ poetų ir D. Pocevičiaus yra. Pirmieji savo poetinį paradoksą, savo meninę detalę grindžia tikrove ir patirtimi. D. Pocevičius, bent jau sprendžiant iš kūrybos, neturi nei vieno, nei kito. Pasaka maitina eilėraštį „Socialu“, anekdotas grindžia tekstą „Vegetaras“, dviprasmišku paradoksu remiasi eilėraščiai „Vaisiai“, „Giesmių giesmė“, „Niekšas“, skaičiuote – „Septyni smėlio dėžėje“ ir kiti panašaus sukirpimo tekstai. Dar galima išskirti abrakadabrą, o tiesiog eilėraščių knygoje surasime gal du, tris, keturis. Pirmiausia kaip savarankiški eilėraščiai minėtini „Du viename“, „Plytos, barščiai ir višta“, „Bakcho ir Veneros vaikai“. Nepaisant jų geliančios ironijos, nuožmaus grotesko ir formos destrukcijos. Bet suvoktos, sąmoningos, o tai menine prasme jau yra motyvacija.

      Kita vertus, V. Dekšnys kūryboje savo biografijos taip pat neturi. Yra meilės istorija, o visa kita – minties, idėjos raida, įprasminta poetiniu rečitatyvu. Nežinau, ar kas pasakytų, kas geriau eilėraštyje – minties ar kultūros masyvų atšvaitai?

     literatura.lt, 2006-07-26