Poetė Daiva Čepauskaitė jau seniai yra vadinama viena geriausių šių dienų Lietuvos poečių. Praėjusių metų pabaigoje išleidusi naujausią savo poezijos knygelę „Nereikia tikriausiai būtina“, medicinos studijas baigusi, o dabar Kauno valstybiniame jaunimo teatro aktore dirbanti kūrėja vėl priminė apie savo talentą ir... save. Kaip sako pati menininkė, apie jos poeziją tegu kalba literatūrologai. Mes gi pabandėme pakalbėti apie Daivą Čepauskaitę ir tūkstantį jos moterų...


       Variacijos „minties“ tema


       Esate išrinkta įsimintiniausia 2004 metų Kauno miesto menininke. Jūsų pačios įsimintiniausi pernykščių metų įvykiai.


       Pirmiausia, aišku, poezijos knygos „Nereikia tikriausiai būtina“ pasirodymas. Mano knygos kažkodėl išeina kas šešeri metai. Taigi gana retai. Todėl man pačiai tai yra svarbus įvykis. Paskui, gerai pagalvojus, galima dar kai ką prisiminti. Lietuvos radijo pjesės konkurse mano pjesė „Atviras lūžis“ buvo apdovanota II premija. Tą pačią pjesę, tik šiek tiek adaptuotą scenai ir pavadintą „Musė“, Marijampolės municipaliniame dramos teatre pastatė Viktoras Šinkariukas. Taip pat įsiminė Edinburgas, kur tarptautinėje knygų mugėje skaičiau savo poeziją lietuviškai. Anglijoje buvo išleista Rytų Europos šalių poezijos antologija, kur pateko keletas mano eilėraščių. Įsimintina vasara pietų Prancūzijoje, kur šiaip keliavau per atostogas, maudžiausi Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne ir gėriau vyną. O kad buvau išrinkta įsimintiniausia Kauno menininke, tarsi ir ne mano nuopelnas. Aš tik dirbau savo darbą. Titulas – tai tik kažkieno nuomonė apie jo kokybę.


       Prisiminkite pirmą (šią minutę) jums į galvą atėjusią savo eilėraščio eilutę. Jos atsiradimo istoriją.


       „Parduokit karšį, mano merga nori valgyti“... Atsiradimo istorija? Plaukėm jachta Kauno mariose. Ilgai plaukėm. Baigėsi maistas, o grįžti nesinorėjo. Norėjosi tik pirmyn... Pirkom žuvį iš žvejų ir kepėm ant laužo. Ugnį susikūrėm ant stataus šlaito, ir laužas visą laiką čiuožė žemyn. Kol pasiekė vandenį, žuvis iškepė...


       Bandančiam, pradedančiam rašyti žmogui reikėtų įsiminti, kad...


       ...nieko nereikia įsiminti. Reikia gyventi. Nežinau jokių taisyklių – nei kaip reikia rašyti, nei kaip tapti poetu. Netinku pedagoginiam darbui, nes nemoku mokyti. Net patarti nemoku. Rašau iš nežinojimo, iš noro sužinoti, apčiuopti, suprasti. Jeigu kartais ir pavyksta, tai tik akimirką. Paskui vėl viskas prasideda nuo nulio, nuo tuščio popieriaus lapo.


       Esate žodžio ar minties poetė?


       Gal vaizdo? Net nežinau. Vienas eilėraštis atsispiria nuo žodžio, kitas nuo minties, trečias nuo būsenos, jausmo, nuojautos. Į tokius klausimus gal turėtų atsakinėti literatūrologai. Man pačiai keblu preparuoti savo kūrybą, nes neturiu reikiamos distancijos.


       Mįslė, kurią labiausiai norėtumėt įminti.


       Banalu... bet mįslė viena. Gyvenimo prasmė. Kokia ji? Kam ir dėl ko esi? Žinau, kad niekada jos neįminsiu, bet ieškoti atsakymo įvairiausiomis formomis – įdomus užsiėmimas. Poezija irgi vienas iš būdų ieškoti atsakymų. Kartais atrodo, kad ravėti daržą – taip pat vienas iš būdų. Krapštyti nosį irgi...



       Variacijos klaustukų tema


       Leiskite pasveikinti naujojo jūsų poezijos rinkinio „Nereikia tikriausiai būtina“ pasirodymo proga. Daugelis skaičiusių šią knygą jus vadina viena stipriausių šiandienos Lietuvos poečių. Ir žodžiai „moteriška poezija“, kalbant apie jūsų kūrybą, jau reiškia ne štampą, o kokybę. Gal galėtumėte įvardyti jus žavinčias ar įstrigusias moteris kūrėjas, jūsų literatūrinius autoritetus apskritai?


       Pirmieji literatūriniai autoritetai man buvo M. Cvetajeva ir A. Achmatova. Dvi dramblės, ant kurių laikėsi poezijos žemė. Vėliau prisidėjo W. Szymborska. Tokios moterys. O literatūrinių autoritetų apskritai gana daug net visai šalia. Čia pat, Kaune, maestro D. Kajokas, G. Patackas. Sostinėje - dar daugiau, net neminėsiu, nes visų neišvardysiu. Daug gerų poetų. Ir visi jie - autoritetai.


       Ar tenka susidurti su egzistuojančiu moteriškos ir vyriškos poezijos ar apskritai literatūros supriešinimu šiandieniuose dialoguose su kolegomis ar skaitytojais? Kaip vertinate tokį skirstymą?


       Dialoguose su kolegomis aš niekada nesu girdėjusi moteriškos ir vyriškos poezijos supriešinimo. Gal aš ne su tais kolegomis arba ne tuose dialoguose dalyvavau? Šią problemą esu girdėjusi egzistuojant tik teoriškai. Tiesa, skaičiau straipsnį net apie save, kuriame diskutuojama: D. Čepauskaitė – vyras ar moteris? Vertinu tai su humoru ir manau, kad autorius jį rašė taip pat, ačiū dievui, turėdamas humoro jausmą. Man poezija yra gera arba bloga. O ar vyras ją rašė, ar moteris, neturi reikšmės. Moteriškumo apraiškos ar moteriškas požiūris į kai kuriuos dalykus gali suteikti poezijai tik naujų atspalvių, kaip ir vyriškos patirties detalės. Bet tai tik pagalbinės priemonės. Pagrindinis poezijos krūvis ar užtaisas yra bendražmogiškas ir universalus. Ir skirstymas į vyrišką ar moterišką poeziją man tolygus skirstymui į cholerikų ir melancholikų arba kairiarankių ir dešiniarankių, o gal jaunų ir senų, o gal alkoholikų ir abstinentų, o gal skrandininkų ir džiovininkų? Suskirstyti žmones galima įvairiai, tik ką tai turi bendro su poezija?


       Kas yra didžiausias Jūsų kritikas?


       Aš pati.


       Kokie būtų žodžiai, kuriuos Daiva Čepauskaitė būtų pasakiusi apie save prieš dvidešimt metų ir šiandien?


       Labiausiai nemėgstu kalbėti apie save. Nebent iš dvidešimties metų atstumo... ir trečiuoju asmeniu... Daiva Čepauskaitė prieš dvidešimt metų – mažo ūgio, strazdanota, naivi, žiopla... Šiandien? Tokia pati + truputis patirties.


       Kokios yra didžiausios Daivos Čepauskaitės atsakomybės ir kokios – didžiausios priklausomybės?


       Atsakomybės – prieš ir už save, artimuosius, draugus, atsakomybė – prieš ir už kalbą. Priklausomybės – rimtų lyg ir neturiu. Juokais pagalvojau – priklausomybė nuo šilto vandens, jeigu tokia būna. Didžiausia priklausomybė turbūt tai, ko negalėtum atsisakyti savo noru. Tada atsakau – gyvenimo.


       Kaip Jūsų kūrybą veikia teatro erdvė?


       Anksčiau į šį klausimą atsakydavau – niekaip neveikia. Teatras man darbas, ir tiek. Bet tai turbūt ne visai tiesa. Viskas susiję ir daro savo poveikį. Kartais nekenčiu teatro, nes atima visą laiką ir energiją, nepalikdamas erdvės literatūrai, o kartais džiaugiuosi, kad nereikia užsidirbti duonos, už jūrų marių slaugant turtingą Amerikos pilietį.


       Kokį įsivaizduojate savo skaitytoją?


       Nežinau, kas tą poeziją šiais laikais apskritai skaito. Aš džiaugiuosi, jei jų apskritai yra, tų skaitytojų. O kokie jie, ne taip svarbu, tegu tik skaito, tegu tik būna.


       Kokia būtų Jūsų, kaip diplomuotos medikės, diagnozė sau?


       Sveika.



       Variacijos „be“ tema


       Žmogus, be kurio Jūs būtumėt ne Jūs.


      
Du žmonės. Mano tėvai.


       Knyga, be kurios Jūs būtumėt ne Jūs.


       „Vyturėlis“. Rodos, taip vadinosi I klasės elementorius, iš kurio mokiausi skaityti.


       Baimė, be kurios norėtumėt (o gal nenorėtumėt) gyventi.


      
Bijau pasenti. Ne fiziškai, bet dvasiškai. Taip, kai viskas pasidaro nebeįdomu.


       Įvykiai, metų laikai, kasdienos atributai, pomėgiai, be kurių Jūsų poezija būtų ne tokia... (Štai aš neįsivaizduoju jūsų poezijos be arbatos ir vakarų)


       Čia jau reikėtų visą gyvenimą atpasakoti. Tai neįmanoma. Pasakysiu tik tiek, kad mano poezija negimė nei iš didelių įvykių, nei ypatingų pomėgių. Ji atsiranda kažkaip savaime iš kasdienos smulkmenų, kartais iš šiukšlių išlenda, kartais iš dangaus nukrenta. Nesupaisysi. Jūs sakot, neįsivaizduojat jos be arbatos ir vakarų? Gražu... O aš įsivaizduoju ir be to. Kitą kartą bus rytas ir bulvės lupenos, o dar kitą kartą? Iš kur aš žinau. Nieko nėra privalomo. Ir viskas tik akimirkos atradimas. Spėjai užrašyti – liko eilėraštis, nespėjai – ir bala nematė, tiesiog gyvenai.



       Variacijos „Nereikia tikriausiai būtina“ tema


       Nereikia tikriausiai būtina paklausti, kokia yra Jūsų eilėraščio moteris?


       Jų daug. Rašydama įsivaizduoju kalbanti skirtingų moterų balsais, nebūtinai savo. Ji gali būti nusivylusi ir gedinti („Moteriškės rauda“), gali būti valiūkiška ir žaisminga („Ragana“). Nors gal tai tik vienos moters skirtingos nuotaikos? Švelni, pikta, globėjiška, kandi, nusižeminusi, išdidi, liūdna, chuliganiška, kukli... Visokia.


       Nereikia tikriausiai būtina paklausti, ar nesusilaukėte pastebėjimų, kad Jūsų labai moteriškoje poezijoje vis dėlto trūksta motinystės?


       Pastebėjimų sulaukiau. Paprasčiausias atsakymas būtų – nėra motinystės gyvenime, nėra ir poezijoje. Betgi nebūtinai tas, kuris rašo, tarkim, detektyvą ar romaną apie žmogžudystę, turi būti pats nužudęs arba gyvenime tiesiogiai susijęs su žmogžudžiais. Egzistuoja dar ir fantazija. Fantazijos motinystės tema turbūt irgi įmanomos. Bet man tokių fantazijų, matyt, nereikia. Kai vienaip ar kitaip užsipildys iš vidaus, bus ir tema rašyti.


       Nereikia tikriausiai būtina sužinoti, kaip jūsų besislepianti, „iš kuklumo“ mirsianti eilėraščio moteris jaučiasi scenoje? Ar sutiktumėte su teiginiu, kad poezija, teatras – besislepiančiųjų, silpnųjų darbas?


       Eilėraščio moteris scenoje negyvena. Ji gyvena tik eilėraštyje. Scenoje gyvena kitos moterys. Personažai. O jeigu klausiate, kaip jaučiuosi aš pati, atsakysiu labai dalykiškai. Normaliai. Dirbu. Poezija, teatras – besislepiančiųjų ir silpnųjų darbas? Niekada taip nemaniau. Teatre už personažo nesislepi. Tiesiog keletą valandų įsivaizduoji save kito žmogaus vietoje ir pažaidi žaidimą pagal tam tikras taisykles. Bet vis tiek tai esi tu. Ir scena nepridengia, scena kaip tik apnuogina. Žiūri į vaidinantį aktorių ir, sakykit, ką norit, bet matosi kaip ant delno, kiek ir kokias knygas jis skaito. Teatras tikrai ne silpnųjų darbas. Jam reikia didelės fizinės ir dvasinės mobilizacijos. Poezijai – dar daugiau, nes čia esi visiškai vienas, be partnerių, režisierių, kostiumo. Tik tu ir kalba. Gali pasislėpti tik už žodžių, bet jie reikalauja pirmiausia apsinuoginti, o tik paskui jau leidžia kur ne kur prisidengti viena kita metafora... Tam reikia ir drąsos, ir stiprybės.


       Nereikia tikriausiai būtina paklausti – Jūsų poezija išgyventa ar padaryta? Ar tikite „gerai padaryta poezija“?


       Mano poezija lig šiol buvo išgyventa. Bet po truputį pastebiu, kad atsiranda ir padarytų elementų. Turbūt tai ateina su patirtim, kai „išmoksti“ rašyti. Jaunystėje nemoki, bet labai nori. Tai ir rašai vien tai, ką išgyveni, kas veržiasi iš vidaus, be jokio padarymo. Vėliau išmoksti amato. Ir gali šį bei tą tiesiog „padaryti“ nebūtinai „krauju pasruvusia siela“, t.y. be didelių išgyvenimų. Ir tai normalu. Meistriškumas yra vertybė kaip ir nežabota energija. Idealu būtų surasti aukso vidurį. „Gerai padaryta poezija“? Gerbiu amato išmanymą, bet jei tas „padarymas“ be gyvybės, vargu ar tokia poezija veiks. Gerai padirbtas pinigas atrodo taip pat, kaip ir tikras, bet jis nepadengtas reikiamu aukso gramų kiekiu. Taigi prispausdinkim gerai „padarytos“ poezijos ir turėsim poezijos infliaciją. Aš tikiu ta poezija, kuri padengta ta aukso kruopelyte.


       Kalbino Ieva Bisigirskaitė

       Bernardinai.lt
       2005 04 05