Kaunietė poetė Daiva Čepauskaitė ką tik grįžo iš Edinburgo knygų festivalio – vieno didžiausių literatūrinių renginių Didžiojoje Britanijoje, – kuriame drauge su poetais Sergejumi Timofejevu iš Latvijos bei Asko Kunnapu iš Estijos pristatė šių metų pavasarį pasirodžiusią jaunųjų Rytų ir Vidurio Europos poetų kūrybos antologiją "A Fine Line: New Poetry from Eastern & Central Europe". Pokalbį pradedame festivalio įspūdžiais.



      
**

       Koks tai renginys ir kaip į jį papuolėte kaip atstovė iš Lietuvos?


       Dalyvauti šiame festivalyje mane pakvietė viešoji įmonė „Lietuviškos knygos“, kuri užsienyje propaguoja lietuvių literatūrą. Ji pasiūlė mano poeziją vieniems leidėjams Anglijoje, kurie ruošėsi leisti Rytų ir Vidurio Europos šalių jaunųjų poetų poezijos antologiją. Kelionės tikslas ir buvo šios knygos pristatymas. Be to, važinėjome po įvairius miestus ir skaitėme savo poeziją. Tai buvo Edinburgo festivalio programos dalis.

       Na, o patį festivalį apibūdinti labai keblu. Tai labai didelis renginys, vienas prestižiškiausių Europoje. Šiųmetinis rengiamas jau 21–ąjį kartą. Skaičiuojama, kad festivalyje turėtų įvykti 650 renginių, dalyvauti daugiau nei 400 rašytojų iš viso pasaulio. Kitaip sakant, pusė mėnesio nuo ryto iki vakaro praktiškai be pertraukų vyksta skaitymai, konferencijos, diskusijos... Tai yra ir knygų mugė, kurioje pristatomos, pardavinėjamos knygos, ir kultūros afiša – pateikiamos įvairiausios kultūrinės programos. Pasirinkimas tiesiog fantastiškas.

       Vieną vakarą mes ten pristatėme minimą antologiją. Knygoje - dvidešimties autorių kūryba iš 10 šalių. Lietuvai atstovauja R. Stankevičiaus ir mano poezija.


       Kaip patenkama į šį festivalį? Dalyvaujama konkurse? O gal, kaip dažnai atsitinka, tiesiog gelbsti asmeniniai, bičiulystės ryšiai?


       Pasakysiu visiškai atvirai, kad jokių pažinčių ir bičiulysčių su šio festivalio rengėjais neturėjau. Man tiesiog paskambino iš „Lietuviškų knygų“ ir pasiūlė tokią galimybę. Na, o iki tol su „Lietuviškom knygom“ mano ryšiai buvo tik tokie, kad prieš Frankfurto knygų mugę jie taip pat buvo parengę keletą leidinių, ir į vieną iš jų įdėjo vieną mano eilėraštį...


       Koks Jūsų kūrybinis bagažas?


       Tikrai nedidelis. Yra išėjusios dvi poezijos knygos - „Bevardžiai“ ir „Suvalgiau vieną spanguolę“, šiemet turėtų išeiti trečia.


       Minėjote, kad drauge su atstovais iš Latvijos ir Estijos važinėjote po Anglijos miestelius ir skaitėte savo poeziją. Kaip jaunųjų Pabaltijo poetų kūrybą sutiko anglų skaitytojas?


       Aš buvau pakviesta su poetais Sergejumi Timofejevu iš Latvijos bei Asko Kunnapu iš Estijos. Savo poeziją mes skaitėme originalo kalba, o antologijos leidėjai pateikdavo anglišką vertimą (mano poezijos vertėjas – Jonas Zdanys). Buvo nuostabu patirti, kad tokios gilios ir turtingos kultūros šalis kaip Anglija domisi mažai žinomų šalių literatūra. Negaliu sakyti, kad mūsų klausydavo pilnos salės - savo kūrybą skaitėme paprastai nedidelėse patalpose, – bet žmonių tikrai buvo. Pirko knygas, klausinėjo apie Lietuvą, mes daug bendravome.


       Ar suspėjote patirti, kaip dabar atrodo Europos kultūrinis kontekstas? Kokie procesai vyksta, kaip į juos įsiterpia Rytai?


       Šį tą daugiau galiu pasakyti tik apie patį Edinburgą. Tai išties yra labai aukštos kultūros miestas. Na, pavyzdžiui, jei mieste yra biblioteka, tai – normalus civilizacijos požymis. Bet jei jame yra poezijos biblioteka, tai jau aukštos kultūros požymis. Tai tokia biblioteka Edinburge yra ir joje gali rasti kokios tik nori poezijos. Tai daug ką sako apie šalies literatūros lygį.

       O ką nors išsamiau man būtų labai sunku pasakyti - su kitais rašytojais mes net neturėjome progos susitikti, kelionės programa buvo labai įtempta. Tiesa, susitikimų vyko daug - su leidėjais, bibliotekose, su knygų sudarytojais, tačiau su pačiais kūrėjais - ne.


       Gal pasukime prie asmeniškesnių temų. Kaip atėjote į poeziją? Minėjote, jog nesate literatūros profesionalė?


       Sunkus klausimas. Aš baigiau mediciną, tačiau gydytoja nedirbau nė dienos. Dar besimokydama medicinos pradėjau dirbti aktore. Tuo metu Kaune buvo jaunimo teatro studija, kuriai vadovavo Stanislovas Rubinovas. Pradėjau lankyti tuos užsiėmimus, paskui man pasiūlė etatą, taip ir likau dirbti teatre.


       Ar save laikote racionaliu žmogumi?


       Na, vargu. Kažin ar racionalus žmogus padėtų į šalį mediko diplomą ir eitų dirbti į teatrą...

       Galimas daiktas, kad aš tiesiog suklydau pasirinkdama. Baigiau mokyklą Marijampolėje. Gyvenant provincijoje 18 metų kartais net nelabai žinai savo galimybių, ko tu gali norėti. Taigi į mediciną stojau savo noru, bet labai greitai supratau, kad tai ne mano kelias. Na, o kai patekau į teatrą, man jau nebereikėjo kelti klausimo - viskas buvo aišku.


       Viename pokalbyje poetas ir dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius gražiai pasakė: ilgai nerašiau todėl, kad „neradau kalbos, kuria galėčiau tai, kas manyje buvo, išreikšti“. Ką autentiško iš savo gyvenimo istorijos atsinešėte, kas paskui tapo tik jūsų žodžiu?


       Rašiau nuo pat vaikystės, kažkaip viskas atėjo nejučia. Negaliu apie tai pasakyti nieko reikšmingo. Aš turėjau normalią, laimingą vaikystę, normalius, paprastus tėvus... Jokių perversmų ar įvykių, kurie būtų mano kūrybiniam keliui darę tam tikrą ypatingą įtaką...

       Ir apskritai man kalbėti apie savo poeziją labai sudėtinga. Aš negaliu racionalizuoti jos ir aiškinti. Jei aš galėčiau nusakyti kitais žodžiais, turbūt nerašyčiau poezijos. Galiu tai pasakyti tiktai taip, kaip pasakau, o dar ką nors paaiškinti - tiesiog neįmanoma.


       Poezija ir moteris, provincija ir poezija - ar tai nėra sankirtos, kurios jus kažkaip ribotų, sunkintų jūsų įsitvirtinimą kultūros erdvėj?


       Asmeniškai aš to nejaučiu, nors negalėčiau neigti, kad apskritai tų tendencijų yra. Žinoma, kad kultūra telkiasi Vilniuje, bet Kaune taip pat gyvena daug puikių poetų ir kitų kūrybos žmonių. O kad esu moteris, tikrai nepatyriau jokios diskriminacijos.


       Ar Kauno menininkai bendromis pastangomis palaiko dialogą?


       Na, bent jau poetų bendruomenės kaip ir nėra. Esame vienišiai. Bendraujame tikrai nedaug, nors labai gerbiu, pavyzdžiui, D. Kajoką arba G. Patacką, bet jie kiekvienas - atskiras pasaulis, bendruomenė jiems nėra reikalinga.


       Nestinga kultūrinės refleksijos?


       Dabar labai didelį darbą daro D. Zelčiūtė, kuri pernai visus metus Menininkų namuose organizavo literatūrinius vakarus „Laiptai“. Ji kvietė įvairius žmones, ten buvo diskutuojama įvairiomis temomis, skaitoma kūryba.


       Rašote ir pjeses...


       Kartais. Keletą pjesių parašiau radijui, o kitas - be adresato. Suaugusiems ir vaikams. Jas stato ir mūsų teatras.


       O aktorės karjera?


       Labai ilgą laiką vaidinau mergaites, kurios, tiesą sakant, gerokai nusibodo... Na, dabar kartais tenka suvaidinti ir rimtesnes moteris.


       Jaunimo kamerinis teatras yra municipalinis. Ar tenka peržengti miesto ribas gastrolių maršrutais?


       Šį pavasarį dalyvavome tarptautiniame festivalyje Kijeve, daug metų dalyvavome Peterburgo festivalyje „Baltyskyj dom“. A. Rubinovas ten netgi yra gavęs pagrindinį prizą už vyrišką vaidmenį.


       Ir nebeplanuojate jokių slinkčių, posūkių kūrybos kelyje?


       Kad jau dabar nieko daugiau ir nemoku... Tikrai sunku būtų ką nors pakeisti.


       Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė

       Bernardinai.lt
       2004 08 31