Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.

       Maloni į rankas paimti knygelė, panašiai atrodančias knygnešiai kadais nešė Žemaitei bei Višinskiui. Filosofijos daktaras V. Dekšnys – simpatiškas ir nedidukas, panašaus pobūdžio ir jo poezija. Pradėjus skaityti tekstą, apima įspūdis, jog į jo sceną vienas po kito bėga daug nedidukų atlikėjų, suploja delnais, persiverčia kūliais ir dingsta. Visi besišypsantys. Trukteli pečiais ir pajunti, jog nuo to mįslingo veiksmo tau pasidarė geriau, kaip nuo Mikės Pūkuotuko murmelių. Tai skaitai toliau. Toliau tau irgi tarsi nebūtina, bet miela, gyva, pagaliau atskiriama nuo kitų. Džiaugiesi radęs dar vieną autorių, o jis jau pirmosiomis eilutėmis sako: „Mažyčiai angeliukai iš balų sušoka siausti mano galvoje, taurias jie turi sielas, mano žodžiai jiems kartais padeda“. Tikra teisybė.

       Nemunas
       2005 11 17