Ričardas. Dainiau, esi tamsių jėgų arba giluminių valių ar nevalių reprezentantas poezijoje. Kas tau yra pragaras? Kaip ji tave valdo?
Dainius. Pragaras – tai juodoji karuselė, iš kurios užburto rato niekaip negali išsiveržti. Joje sukasi šlykštus svaigulys, prie to rato prikausčiusi įtampa, netgi sąmonės aptemimai. Bet dažniausiai pragarą mes nešiojamės savo galvoj, toji karuselė čia ir sukasi. Gerai, jei ją galima pristabdyti šešiom citramono tabletėm ar parašytu eilėraščiu. Bet jos baterijos turi kosminį užtaisą…
Ričardas. Ar pragarą galima kam nors perduoti?
Dainius. Sartras labai puikiai pasakė, kad pragaras – tai kiti. Pragaras mums perduodamas nuo pat gimties – per genus, paskui per socialines struktūras, nervingus santykius su kitais. Jis tiesiog jau būna užkoduotas mūsų DNR. Pragarą diena iš dienos mums perduoda ta pačia bacila užsikrėtusi visuomenė su savo tabu sistema, nuolat besisukančiais darbo ir pinigų krumpliaračiais. Tas pats būna šeimose, todėl laikas nuo laiko būtinas atsiskyrėliškumas, pabėgimas į kitas erdves. Man kartais tai būna baras (kur per ilgai užsibuvus jau ima trenkt pragaru), sodyba, meditavimas gamtoje. Labai geras vaistas – sapnas, po kurio atsibudus norisi juoktis arba paslaptingai šypsotis. Sapnas dažnai atlieka psichoterapeuto funkciją, jis vienaip ar kitaip valią atveda prie tos realybės, kurios esi išsiilgęs...
Ričardas. Ar Tu esi dualizmo šalininkas? Ar manai, kad kūnas ir siela yra viena ir vientisa?
Dainius. Aš manau, kad kūnas ir yra siela. Dėl to, kad visi pojūčiai yra perteikiami ir pajuntami būtent per kūną. Tai gali reikštis įvairių skausmų pavidalu. Tai tam tikra prasme siela trimituoja per kūną. Man atrodo, kad šioje erdvėje kūnas ir siela yra nedalomas vientisas dalykas. Kai numirsiu, gal kitaip galvosiu…
Ričardas. Kodėl religijos institucijos nusprendė atskirti tuodu dalyku?
Dainius. Todėl kad visos jos tiesiasi į pomirtinį gyvenimą. Juo guodžia, juo ir grūmoja. Juo pagrįsta visa vertybių ir draudimų sistema. Akivaizdu, kad kūnas suyra, o siela?.. Čia jau prasideda paslaptis – net ir didžiausiam materialistui. Žmogus visada galvoja arba nori galvoti, kad su šiuo absurdo elementų kupinu gyvenimu dar ne viskas baigiasi. Galgi vis dėlto kažkuri energijos dalis išlieka, kažkur išteka, į kažką įteka… Man atrodo, kad žmogaus tikėjimas atsako į daug klausimų. Jeigu iš tikrųjų jauti, jautiesi ir galvoji, kad yra pomirtinis gyvenimas, vadinasi jis ir yra. Jeigu žmogus galvoja, kad pomirtinio gyvenimo nėra, nes šiuo metu jis taip jaučia, reiškia po to nieko ir nėra. Santykį su pomirtiniu gyvenimu esamu momentu vienaip ar kitaip formuoji savo sąmonėj, kaip ir tą patį pragarą. Šiuo požiūriu esu visiškas subjektyvistas. Objektyvizmą palieku mokslininkams ir žiniukams.
Ričardas. Ar pomirtinio laiko egzistavimo galimybė didina žmonių atsakomybę šiame laike?
Dainius. Tikslaus atsakymo neturiu. Yra tikintys Sicilijos mafijozai, kurie susiję ne su viena žmogžudyste, ir užkietėję ateistai, kurie nė musės nenuskriaus – pastarieji tarsi šventieji be religijos. Tad tiesioginis santykis su žmogumi tokiu būdu tampa svarbesnis už santykį su Dievu. Beje, o kiek kvailysčių ir smurto padaroma Dievo vardan? Dievas man pirmiausia mūsų pasąmonėj užkoduota energija, su kuria būtinas harmonijos siekis, o tik paskui galbūt ir išorinės galios bei tam tikri vertybiniai dėsniai.
O šiaip svarbiausia, kad žmogaus ego nebūtų per daug išsipūtęs. Kuo jis turi mažesnius poreikius, kuo mažesni jo prisirišimai, tuo randasi daugiau laisvės, tuo mažiau ir pragaro.
Ričardo Šileikos "BLICAS"
rasytojai.lt, 2007