Mindaugas Kvietkauskas. Rabi: eilėraščiai, - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.


     Kritikos dėmesys pirmosioms rašytojų knygoms, suprantama, yra didesnis nei antrosioms ar n-tosioms. Periodiniai literatūros leidiniai savo paraiškose pinigams iš valstybės gauti yra įsirašę priedermės punktelį reflektuoti nūdienos literatūros procesą. Tačiau tas pažadas nėra pančiai arkliui ar grandinė meškai ant kaklo, kaip andai rašė Simonas Stanevičius. Negi dabar viską perskaitysi ir pasversi – kur ir kas už savo ar turtingo dėdės pinigus savo rašinius „drukavojas“?.. Nors kelių prestižinių leidyklų (Rašytojų sąjungos, „Vagos“, „Baltų lankų“, „Nemuno“) leidžiamas PK pražiopsoti būtų labai negražu ir nekultūringa, nes šios leidyklos gana kruopščiai atsirenka autorius iš didelio literat8ros priemenėje besistumdančių būrio ir savo logotipu lyg ir garantuoja, kad knygą verta skaityti. Ypač tai pasakytina apie RS leidyklą, nes per ją eina tiesiausias kelias į literatūrą. Į „Suokalbį“ kasmet ateina šimtų šimtai rašančių vyrų ir moterų, tačiau iš „Suokalbio“ su pirmąja knyga, išleista RS leidykloje, išeina tik vienas kitas. Šiemet tas laimingasis – Mindaugas Kvietkauskas. Ir ateina jis kaip tik ne iš „Suokalbio“, tačiau argi labai svarbu – iš pakelės griovio ar universiteto bibliotekos atkeliauja žmogus su rankraščių ritinėliu po pažastim – svarbu, kas ir kaip tenai priskrebenta.


     Skaitau M. Kvietkausko eilių rinkinį „Rabi“, ir apima keistas jausmelis. Štai – literatūron ateina generacija, didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį pragyvenusi aidint Sąjūdžio ir Nepriklausomybės šūkiams. Mačerniai, krivickai ir indriliūnai... Karta, nors ir gimusi brandaus socializmo laikais, tačiau nepatyrusi savo kailiu sovietinės sistemos gniuždymo, nuoskaudų ir pažeminimo. Įdomu stebėti šios generacijos literato laikyseną, vertybių supratimą, kalbėjimo intencijas ir būdą, lyginti, kuo ji skiriasi nuo socializmo laikais subrendusiųjų.


     Tiesa, į Mindaugo Kvietkausko rinkinį dar įkrenta kelios skeveldros iš anais laikais sproginėjusių sviedinių. Poetas lyg ir mėgina priminti, kad toks laikas buvo, tačiau eilėraštin jis įsispaudžia ne kaip skaudi patirtis, o kaip žinojimas – netolimos istorijos žinios. Šia prasme įdomus yra eilėraštis „Baltos lankos“, kuriame kalbama apie anų laikų personažą – cenzorių. Poetas epiškais štrichais lyg spendžia mums mįslę:

 

     Jo bute visai nėra knygų.

     Iki galo neaišku, ar jis

     mokėjo skaityti

     <...>

     Rasė? Baltasis, baltas. Profesija?

     Knygų skaitymas.

 

     (p. 10)

 

     Atrodytų, tekstas organizuojamas lyg kažkokia anų laikų anketa. Tarp klausimų ir atsakymų poetas rebusais mėgina sufleruoti, ką tas jo personažas veikė iki „kraujagyslių užkalkėjimo“. Jis lyg ir genetikas, lyg ir chirurgas. Gerai palyginta:

 

     Prirūkytoj laboratorijoj vyras

                                               negrabiais įrankiais

     suardo genetiką: sukeičia garsus,

     didžiąsias ir mažąsias raides

                                                (pavyzdžiui,

     D ir d chromosomos labai svarbios

     žodyje Dievas), amputuoja sakinius

     ir sutvarsto.

 

     (p. 10-11)

 

     Pakankamai daug pasakyta, jei eilėraštis būtų mįslė, kad ją įmintume, tačiau lyg ir per maža, kad sykiu su kalbančiuoju kažką bendra išgyventume. Kalbama labai jau objektyvistinėmis intonacijomis, nepaliekančiomis galimybės autoriaus dialogui su tuo, kuris keitė D į d. Pro tokio šnekėjimo luobą nevalioja prasimušti ir emocijos virpesys. Nematome eilėraščio subjekto santykio su apšnekamuoju personažu – smerkia jis cenzorių ar apgaili? Eilėraščio pabaigoje poetas daro dar vieną klaidą – užbėga skaitančiajam už akių, neleisdamas patirti mįslės įminimo džiaugsmo. Jis atsako pats:

 

     Taigi jo profesija? Cenzorius.

     Buvo kadais toks „Glavlitas“,

     ar pamenat dar.

 

     (p. 11)

 

     Na pamenam, pamenam. Ir kas iš to? Negi vien dėl to buvo verta rašyti šešių strofų eilėraštį? Man regis, atsakymas į šį klausimą labai paprastas. Poetui visai nerūpi tas nelaimingas cenzorius, o rūpi pats eilėraštis, svarbiau įrodyti savo mokėjimą kalbėti poetiniu diskursu, gebėjimą gabiai jungti aliuzijas, asociacijas, metaforizuoti, austi sklandų poetinį tekstą. Tarkim – įrodyta. Ir pats poetas ar eilėraščio subjektas neslepia nuo mūsų, kad tai žino. Jis – savim pasitikintis, savo žaizdų nerakinėjantis, kvailų egzistencijos klausimų nekeliantis, žinantis kalbėtojas:

 

     Aš, stropus mokinukas, griūvan-

     čius sakinius vėl ir vėl dėliojantis

                                                  į nesta-

     bilų šios akimirkos bokštą.

            Šventojo darbas. Fausto pagunda.

 

     (p. 53)

 

     Štai koks „caca lialia“. Arba kitas eilėraštis – „Pastoralė“ – baigiamas irgi kuklumu netrykštančia strofa:

 

     Taigi lygiai taip pat ir mane

     vis dar moko kalbos,

     kurią aš jau moku.

 

     (p. 19)

 

     Nežinau Lietuvoje kito tokio poeto, kuris, ranką prie širdies pridėjęs, tokį sakinį galėtų pasakyti. Taip neblogai save vertino gal tik Eduardo Mieželaičio žmogus. Tačiau tas, Lenino premija apdovanotas lyriškai epiškas supermenas, ilgiems dešimtmečiams buvo diskvalifikuotas poezijos užribin, o į poezijos aikštę atklibinkščiavo luošų, žaizdotų, kenčiančių, nelaimingų, nuodėmingų, maištaujančių jobų „komanda“. Mindaugo Kvietkausko poezijos personažo laikysena neleistų patekti jam į šią „ekipą“ net atsarginiu žaidėju. Pasvarstykime. Eilėraštyje „Rosso“ personažas gana netikėtai prabyla apie kaltę ir nuodėmę:

 

     Būtų pats metas muštis į krūtinę, –

                                                            o, mano kalte, –

     bet pagalvoju, kad nesu demiurgas.

 

     (p. 64)

 

     Sunku suvokti šių dviejų eilučių sandūros logiką. Kodėl demiurgas (Kūrėjas, iš chaoso kuriantis darną) turėtų muštis į krūtinę. Jis juk ir yra vienintelis, kuriam to daryti nereikia. Pats svarstymas – esu ar nesu demiurgas – turi šiek tiek šventvagišką semą, nes jame jau yra prielaida, kad gal ir esu. Tada viskas aišku – į krūtinę muštis tikrai nėra ko. Ir tegu sau lieka tas eilėraščio subjektas be nuodėmės, tik teisieji dažniausiai būna neįdomūs. Ypač – poezijoje. Gal čia šiek tiek ir perlenkiu – nėra tas subjektas visiškai be šašo. Pažiūrėkime į „stipriai“ pavadinto eilėraščio „Vagis“ paskutiniąją strofą:

 

     Įėjau į sodą,

     apdangstytą žiema.

     Angelai manęs nepamatė.

     Dievas manęs neužuodė.

     Valgau jo amžinas slyvas

     ir galvoju: nusikaltau.

 

     (p. 58)

 

     Jei kam nors čia nusikalsta, tai labiausiai – poezijai. Tokie suliteratūrinti kantičkiniai angelai ir neužuodžiantis Dievas gali sukelti tik alergiją, o pats lyrinis asmuo primena vaiką, klūpantį prie bažnyčios klausyklos ir mėginantį prisigalvoti sau nuodėmių, nes kaipgi be „grieko“ pasirodysi prieš kleboną – pavarys. Kitas nesusipratimas eilėraštyje kuriamas dėl poetiško gražumo. Vagis įsibrauna Rojaus sodan žiemą ir raško ten slyvas. Vardan angelo – sniego vaizdinio poetas aukoja logiką, o sykiu ir eilėraštį. Toks kazusas rodo, kad ne tik nuodėmė, bet ir pats eilėraštis yra sugalvotas. Na bet Rojus – utopinė erdvė, ten viskas gali būti kitaip, nesvarbu, kad poteriai moko: „Kaip danguje, taip ir žemėj“.


     Pabuvoję danguje, pakeliaukime dar. Rinkinyje rasime ne vieną aliuziją ar nuorodą į įvairias mitologijas, religijas (geriausias paliudijimas – rinkinio pavadinimas) ir geografines erdves. Visai greta čia Krišna ir Senojo Testamento giminė, Dzeusai, Herakliai, Prometėjai, Hermiai Dzūkijoj ir Heros. Niekur nesidėsi – poezija intelektualams. Eilėraščių geografija irgi ne mažiau įspūdinga: Aleksandrija, antikiniai amfiteatrai, Negyvoji jūra, Graikija, Ispanija, Kopenhaga ir Amerika su Harlemo alyvomis. Tai po tokius pasviečius vaikomas eilėraščio asmuo lyg turistas be gido. Prieš gerą dešimtmetį toks poetinis turizmas gal ir galėjo priblokšti, tačiau dabar, kai visi savo eilėraščiais paturistavo, išskyrus gal tik Joną Juškaitį, Joną Strielkūną ir Henriką Čigriejų, geografija eilėraščiui nebesukuria pridėtinės vertės. M. Kvietkauskas nėra gryno plauko turistas. Eilėraštyje „E–MAIL“ lyrinį subjektą aptinkame įstrigusį Kopenhagoje. Jis, matyt, studentas, siunčiantis internetu laišką namo (suprantama, be lietuviškų literų). Yra tame laiške ir vos juntamos nostalgijos, ir liūdnokos studentiškos vienatvės, paspalvintos ironija. Geografija čia gražiai pagelbsti eilėraščio situacijai. Tačiau kartais, kad suvoktume bravūrišką elgesį su erdve, reikia turėti postmodernisto pagavą. Eilėraštyje „Hera“ vietovardžiais supinamos kelios erdvės ir keli laikai. Mitinis laikas su dabartimi, mitinė erdvė su konkrečia geografija:

 

     o ji nutraukia nuomos sutartį

     ir išvažiuoja traukiniu į Tartarą

     kitaip tariant Lamanšą

 

     (p.76)

 

     Labai teisingai ir gerai pasakyta, bet lyg ir kažkur išmokta – iš knygų ar iš kitos geros poezijos. Ir kalbant jau apie visą knygą – į akis krinta geras amato išmanymas, mokėjimas nepriekaištingai parašyti eilėraštį, polifonizuoti skirtingus laikus ir erdves. Tačiau tas mokėjimo eksponavimas dažnai poetui ir pakenkia, nes skaitant daug įdomiau, kaip padaryta, o ne kas pasakyta.

 

     Metai, 1998 m. rugpjūtis – rugsėjis, Nr. 8–9