“Paskutinieji iš Lietuvos” - taip knygoje “Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990” pavadintas Liūto Mockūno skyrius, kalbantis apie sovietmečio rašytojus emigrantus ir gerokai praplečiantis nusistovėjusią lietuvių egzodo literatūros sampratą. Poetai Edita Nazaraitė ir Julius Keleras šį kartą liks už aptarimo ribų, sutelkiant dėmesį į tris reikšmingus sovietmečio rašytojus, 8-9 dešimtmečiais išvykusius iš Sovietų Sąjungos - Icchoką Merą, Tomą Venclovą ir Saulių Tomą Kondrotą bei į šiandienę jų kūrybos recepciją. Įdomu panagrinėti, kokią įtaką dabartiniams mūsų požiūriams turėjo poemigracinė “tylos” situacija, kai rašytojo vardas būdavo trinamas iš literatūros istorijos, o knygos išimamos iš bibliotekų. Ar kalbėdami apie Lietuvoje ir išeivijoje rašytų literatūrų integraciją mes neužmirštame sovietmečio emigrantų, kaip jie interpretuojami šiuolaikinėje literatūrologijoje, formuojančioje naują lietuvių literatūros kanoną.


       Pagrindinėmis to kanono reprezentacijomis laikyčiau vidurinių mokyklų programas, vadovėlius, autoritetingų kritikų tekstus ir ypač kolektyvinius literatūrologų veikalus. Solidžiausia tokio pobūdžio pastarųjų metų knyga yra Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros parengta “Naujausia lietuvių literatūra. 1988 –2002”, aptarianti ir sovietinio tarpsnio tendencijas, naujai sudedanti akcentus, išryškinanti svarbiausius vardus bei kūrinius. Kanonizuojančio diskurso galią įgijusi ir minėtoji “Lietuvių egzodo literatūra”, populiari ir dažnai cituojama knyga, kuri, beje, Lietuvoje suvokiama kaip tam tikra bendra išeivijos kritika, kas turbūt nėra teisinga.


       Sovietmečiu emigravę rašytojai paliko Lietuvą dėl skirtingų priežasčių. I. Meras išvyko į Izraelį 1972 metais kartu su aštuntajame dešimtmetyje kilusia žydų emigracijos banga, kai, pasak rašytojo, reikėjo pasirinkti, kurioje pusėje tu esi: arba solidarizuotis važiuojant drauge, arba kartu su tarybine liaudimi smerkti tėvynės išdavikus. T. Venclovos emigracija aiškiai politinė: poetas buvo susijęs su disidentiniu judėjimu, priklausė Helsinkio grupei, jį nuolat sekė saugumas, ir šis konfliktas su valdžia galėjo baigtis labai dramatiškai. T. Venclovos 1975 m. gegužės 9 dieną parašytas “Atviras laiškas” Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui ir 1977 m. išvykimas, regis, daugumos to meto kūrybos žmonių buvo suprastas ir laikytas garbingu ir principingu poelgiu (bent taip atrodo iš dabartinių pasisakymų, nors, žinoma, tuo metu reakcijų būta įvairių). Kur kas negatyviau ir dažnai gal net kategoriškai neatlaidžiai buvo vertinamas S. T. Kondroto išvykimas 1986 metais. Populiarus rašytojas neslėpė savo ambicijų būti pripažintas tarptautinės publikos, demonstravo laisvo, vakarietiškai mąstančio individualisto laikyseną, o tai neatitiko persekiojamo, kenčiančio, tautos rūpesčiais persiėmusio menininko įvaizdžio. S. T. Kondroto pareiškimai, kad Vakaruose jis rašys angliškai, daugelio vyresnės kartos žmonių buvo priimti vos ne kaip tautos išdavystė, ir tam tikras nepasitikėjimas “išsišokėliu” bei “arogantišku” Kondrotu išlikęs lig šiol. Nepriimtinas atrodo ir jo dabartinis posūkis iš literatūros į fotografiją ar kiną, abejingumas tam, kaip jo kūryba vertinama Lietuvoje, ir atsisakymas komentuoti. Pavyzdžiui, pernai Vilniaus knygų mugės metu klausinėjamas apie savo ankstyvuosius apsakymus, Kondrotas pasakė, kad juos parašė kitas žmogus, už kurį jis dabar jau negali atsakyti.


       Aptariami rašytojai prieš emigraciją turėjo gana stiprias pozicijas lietuvių literatūroje, buvo gana populiarūs, nors oficialios valdžios nelepinami. Tarkim, I. Meras 1965 m. buvo net pristatytas respublikinei premijai, bet jos negavo (greičiausiai ir dėl kūrybos neįprastumo, ir, žinoma, dėl tautybės). Nei I. Meras, nei S. T. Kondrotas jokių premijų Lietuvoje taip ir nėra gavę, tik T. Venclova 2000 m. tapo Nacionalinės premijos laureatu.


       Išvykę iš Lietuvos, jie susilaukė didesnio ar mažesnio tarptautinio pripažinimo, lig šiol yra daugiausiai versti į kitas kalbas. T. Venclovos kaip poeto šlovė yra visiems žinoma, o tai, kad I. Mero kūrinių vertimų ir leidimų užsienio kalbomis skaičius perkopęs septyniasdešimt, daug kam Lietuvoje skamba kaip naujiena. S. T. Kondroto sąrašas kuklesnis, bet gal dar ne visą informaciją yra pavykę surinkti. Žinant, kaip sunkiai į Europą skinasi kelią lietuviški tekstai, ypač proza, Žalčio žvilgsnio išleidimas vokiečių, prancūzų, italų, danų, portugalų kalbomis yra labai reikšmingas ir daug sakantis faktas. Juolab kad pirmieji vertimai buvo daromi dar tuo laiku, kai nebuvo jokio domėjimosi lietuvių literatūra.


       Šių rašytojų kūrybos vertinimą, ypač S. T. Kondroto atvejį, galėtume laikyti net tam tikru atspirties tašku, iš kurio žvelgiant geriausiai matyti išeivijos ir Lietuvos kritikų perspektyvų skirtumai. Albertas Zalatorius šią takoskyrą komentavo taip: Išeivijos kritikai kur kas geriau pažįsta Vakarų literatūrą, yra jos suformuoti, todėl savaime viską vertina tos literatūros masteliais. Iš čia - didesnis reiklumas, modernesnis požiūris, platesnis akiratis. Lietuvoje į viską daugiau žiūrima per savą prizmę, ieškoma pirmiausia to, kas nauja gimtosios literatūros kontekste.


       Knygoje Lietuvių egzodo literatūra, iš dalies ir skyriuje Paskutinieji iš Lietuvos, šie perspektyvų skirtumai akivaizdūs, nors gana sunkiai įžiūrėtume ryškesnių simpatijų I. Mero kūrybai, juolab nėra entuziazmo vertinant S. T. Kondrotą. L. Mockūno straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Tomui Venclovai, kuris pristatomas ne tik kaip tarptautinio masto poetas, bet ir puikus vertėjas, labai reikšmingų esė knygų autorius; pateikiama daug informacijos apie jo kūrinių vertimus į kitas kalbas bei literatūrines premijas.


       Kalbėdamas apie I. Merą, straipsnio autorius kur kas santūresnis. Užsiminęs, kad daugelis kūrinių, ypač Lygiosios trunka akimirką, versti į daugelį pasaulio kalbų, plačiau jis to nenagrinėja. Pagrindinis dėmesys sutelktas į romaną Striptizas, kuris buvo parašytas dar Lietuvoje, 1971 m. paskelbtas Pergalėje, o atskira knyga išleistas tik išeivijoje. Gana glaustai pristatomas ir kitas, jau emigracijoje sukurtas romanas Sara. Deja, šiame straipsnyje randame ganą keistą sakinį, kuris vėliau labai kenkė I. Mero kūrybai sugrįžti ir kuris lig šiol keliauja per įvairius tekstus kaip nekvestionuojama tiesa: “Įskaitant užsienyje išleistas jo knygas, vienintelė lietuviška Icchoko Mero veikalų savybė – tai jų parašymas lietuvių kalba” (p. 695). Ką toks teiginys reiškia, nėra aišku, nes argi to nebūtų galima pasakyti apie daugelį kitų rašytojų, ieškančių universalios problematikos ir atitrūkusių nuo lietuviško gyvenimo realijų. Tikriausiai šiuo atveju net neverta pradėti teorinės diskusijos, nes pati I. Mero kūryba rodo ką kita: įvairių jo tekstų yra ir tiesiogiai susijusių su lietuviška tematika ar folkloro įvaizdžiais, kurie itin ryškūs romane Ant ko laikosi pasaulis, bet įžvelgiami ir net visai nelietuviškame Striptize. Vis dėlto L. Mockūnas turėjęs galvoje ne lietuvišką problematiką ar įvaizdžius. Jo nuomone, Striptizo, o gal iš dalies ir Saros nesėkmės priežastys yra “Mero bendrinės lietuvių kalbos skurdumas” (p. 697). Čia jau kyla abejonių dėl  paties  kritiko  lingvistinės kompetencijos ir norėtųsi pasiremti  kitais autoritetais. Pavyzdžiui, rašytojas Algirdas Landsbergis yra rašęs taip: Nenuostabu, kad subtilusai stilistas Antanas Vaičiulaitis jau anksti pastebėjo Mero prozos kokybę. Jo kalba atrodo paprasta ir permatoma, bet tai tiktai jos šydas, po kuriuo pulsuoja ritmingi pasikartojimai, sudėtingos aliuzijos.


       Kodėl L. Mockūnui atrodo, kad I. Meras nemoka lietuvių kalbos, gali būti įvairios priežastys: viena iš jų – rašytojo biografijos nežinojimas ir išankstinė nuostata, jog Merui kaip žydui lietuvių kalba yra išmoktinė ir ne visai natūrali. Tokią nuomonę galėjo sugestijuoti ir žymus T. Venclovos straipsnis Rusai ir lietuviai, kuriame žydas Icchokas Meras minimas greta kitataučių, pasirinkusių lietuvių kultūrą kaip savąją.[i] Tačiau Mero atveju greičiau tiktų kalbėti apie sąmoningą pasirinkimą būti žydu, nes lietuviška tapatybė jam yra nulemta likimo ir tapusi antrąja prigimtimi. 1941 metais per stebuklą išsigelbėjęs Icchokas nuo aštuonerių metų augo lietuvių šeimoje kaip septintas Juozo ir Bronės Dainauskų vaikas ir, paties rašytojo žodžiais, karo metais išstūmė jidiš ne tik iš sąmonės, bet ir iš pasąmonės, todėl vėliau jidiš turėjo mokytis iš naujo jau būdamas suaugęs. Lig šiol Meras tebekalba gana ryškiai žemaičiuodamas,  rašė ir teberašo tik lietuviškai, nuolat pabrėždamas, kad lietuvių kalba yra jo pasaulis, todėl jaučiasi esąs  ne Hebrajų rašytojas, o yra lietuvių rašytojas Izraelyje.


       Nors neigdamas Mero lietuviškumą, Mockūnas vis dėlto nesistengia šio rašytojo išstumti iš lietuvių literatūros, priešingai, straipsnyje Paskutinieji iš Lietuvos sakoma, kad Striptizas yra “pirmas lietuviškas eksperimentinis romanas” (p.697), o Sara praturtina lietuvišką romaną kūrybingu sekso panaudojimu (p.697) ir “atverčia lietuvių romano istorijoje naują lapą”  (p. 698). Gaila, kad šie tiksliai suformuluoti teiginiai apie Mero kūrybos naujoves  Lietuvoje liko neišgirsti, o buvo pasigauta tezė apie nelietuviškumą.

L. Mockūno straipsnyje Paskutinieji iš Lietuvos apie S. T. Kondrotą pasakyti vos du sakiniai: Lietuvoje plačiai pagarsėjęs prozininkas Saulius Tomas Kondrotas (g. 1953) 1986 metų rudenį pasiliko Vakaruose. Be kelių mokslinės fantastikos sukirpimo apsakymų, išspausdintų Metmenyse, išeivijos literatūriniame gyvenime nesireiškė.


       Iš tokio pristatymo tikrai galima susidaryti nuomonę, jog Vakaruose pasiliko mažai reikšmingas rašeiva, apie kurį nėra ko pasakyti. Bet tuo metu jau buvo išleisti romano Žalčio žvilgsnis vertimai svarbiausiomis kalbomis, o Metmenyse (nr. 48 ir nr. 56) buvo paskelbti Ilonos Gražytės-Maziliauskienės ir Audronės Barūnaitės-Willeke  straipsniai, nagrinėjantys Kondroto kūrybą. Tačiau Lietuvių egzodo literatūroje S. T. Kondrotas turbūt yra vienintelis rašytojas, kuriam neskirtos jokios bibliografinės nuorodos.


       Knygoje Naujausioji lietuvių literatūra iš trijų aptariamų rašytojų daugiausia dėmesio skiriama Tomui Venclovai. Bent keliuose straipsniuose kalbama apie jo antikonformistinę laikyseną sovietmečiu, literatūrinius ryšius, emigraciją į Vakarus, nemažai cituojama iš esė ar literatūrologinių tekstų. Deja, kaip poetas Venclova reprezentuojamas minimalistiškai. V. Daujotytės straipsnyje Vyresniųjų poezija: tarp praeities ir dabarties T. Venclovai skiriama maždaug vienuolika eilučių, formuluojama išvada, kad “per nepriklausomybės dešimtmetį Venclova iškilo į ryškiųjų Lietuvos poetų ir eseistų gretą” (p. 87). Galima pamanyti, kad būtent nepriklausomybės metu ir išsiskleidė Venclovos talentas, nes net neužsimenama apie emigracijoje parašytas jo svarbiąsias knygas ir tuo metu prasidėjusį tarptautinį pripažinimą. Tyliai apeinama ir 1998 m. Lietuvoje išleista visai naujų eilėraščių knyga “Reginys iš alėjos”, apskritai nėra nė vienos poezijos citatos. Beje, tuoj po T. Venclovos pristatomas kitas, pastoviesiems priskirtas Jonas Strielkūnas (geras, bet nesulyginamai mažesnio reikšmingumo poetas), kuriam jau skiriamas visas puslapis.


       Knygoje Naujausioji lietuvių literatūra S. T. Kondrotas pirmiausia yra siejamas su aštuntajame dešimtmetyje debiutavusių rašytojų karta. Ritos Tutlytės straipsnyje “Gėlių vaikai ir blogio gėlės” samprotaujama apie skepsio bangą, užplūdusią maištinguosius ir neramius kartos kūrėjus, pavažinėjus po Europą ir pasaulį. Kaip tipiškas tokios laikysenos pavyzdys cituojami Kondroto žodžiai:

Negaliu tiksliai atskirti sistemos nuobodulio nuo to nuobodulio, kuris visuomet buvo būdingas Lietuvai. <...> Lietuva – provincija, ir ji visuomet bus provincija, nesvarbu, kokia santvarka čia būtų. Kaip Suomija. (p.101). Kondroto žodžius Tutlytė komentuoja taip: Centro ir provincijos idėją autorius formuluoja ne postmodernistiškai, o modernistiškai, ironiškai ir skeptiškai (“Visuomet pakraštys judės centro link”). Jo nuomone, kalbos apie paribių kultūras yra tik laikina mada, kuri greitai praeis. Šią laikyseną galėtume laikyti gan arogantiška, racionalia. (p. 101). Akivaizdu, kad  autorės nuomonė, koks turėtų būti po pasaulį keliavusio rašytojo santykis su savosios kultūros tradicija, yra iš principo kitokia; simpatizuojama pozityviai visuomeninei veiklai ar tam tikram idealistiniam scenarijui, susitelkiant “prie Knygos, kaip humanitarinio darbo, prasmės” (p.102).


       Tame pačiame straipsnyje Kondroto ir vėlesnių rašytojų kūrybiniai ieškojimai siejami su sovietmečiu dėl politinės konjunktūros pradėtų versti Lotynų Amerikos, Ispanijos autorių įtaka. Sunku būtų atsakyti, ar tai buvo tiesioginė įtaka, ar simultaniški procesai, tačiau galima suabejoti, ar ši sąsaja nėra paveldėta iš sovietinių laikų, kai Kondrotui emigravus jis buvo menkinamas, kalbant, kad tai neoriginalus rašytojas, o tik G. García Márquezo epigonas. Dabartiniai literatūrologai, regis, Kondroto talentą irgi nelabai linkę pripažinti, ir jis minimas kaip kontekstinis autorius, tarkim, kalbant apie Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Audinga Peluritytė straipsnyje “Jauniausieji lietuvių prozininkai” rašo: To meto lietuvių literatūroje dominavo tradicinė proza (...), stigo jaunatviškos mąstysenos, netikėtinesnės formos kūrinių (įdomesnes noveles publikavo S. T. Kondrotas, R. Gavelis) ypač jaunimui. (p.210)


       Tiesą sakant, S. T. Kondrotas publikavo ne tik įdomesnes noveles jaunimui, bet ir intelektualius, netradicinio pasakojimo romanus, kurie anuomet buvo kritikuojami būtent už tai, už ką dabartiniai jaunieji giriami. Ryškėja tendencija manyti, kad kūrybinė laisvė, (ypač sąlygiškumas, erotika) atsiranda lietuvių literatūroje po Nepriklausomybės atkūrimo ir jos dėka, o tai, kad sovietmečiu būta dvasiškai ir kūrybiškai nepriklausomų žmonių, dažnai nematoma, jų atradimus nukeliant keliasdešimt metų į priekį ir atiduodant kitiems. Tai tinka ne tik S. T. Kondrotui, bet ir I. Merui.


       Knygoje Naujausioji lietuvių literatūra I. Meras apskritai beveik neminimas. Nutylimas rinkinys Apverstas pasaulis, išleistas 1995 m. Čikagoje ir 1996 m. apdovanotas JAV lietuvių rašytojų draugijos premija. Marcelijaus Martinaičio straipsnyje “Dešimtmečių sąvartoje” kalbama apie septintojo dešimtmečio atmosferą ir tuo metu į literatūrą atėjusią kartą, bet 1934 m. gimusio I. Mero ten nėra. Kodėl? Gal iš dalies dėl to, kad Meras nedalyvavo toje uždaroje, gana specifinėje meninėje bohemoje, kuri, M. Martinaičio nuomone, “suvaidino nemenką vaidmenį literatūroje” (p. 14). O gal I. Merą jo bendraamžis paprasčiausiai užmiršo, nes iš tiesų yra įprasta kalbant apie tą laikotarpį apsieiti be I. Mero – sovietinis trintukas ištrindavo nepriimtinus rašytojus ne tik iš oficialios literatūros istorijos, bet, deja, ir iš atminties. Kiek keisčiau, kad Merą užmiršta ir Tutulytė, aptardama 1970-81-ųjų “laiko kontūrą” ir vardindama to meto emigrantus, tarp kurių ji mini tėvą ir sūnų Brazinskus, jūrininką Simą Kudirką - žmones, nieko bendra su lietuvių literatūra neturėjusius. Gal visa emigracija į Izraelį vertinama kaip kažkas perdėm specifiško? Knygoje Naujausioji lietuvių literatūra I. Mero pavardė atsiranda tik vieną kartą – pristatant Marko Zingerio kūrybą Bukelienės, Peluritytės, Tamošaičio parašytame straipsnyje 1950-ųjų kartos prozininkai: Kaip ir vyresnės kartos kūrėjai Grigorijus Kanovičius ar Icchokas Meras, savo kūriniuose jis {Markas Zingeris – L.M.] eksploatuoja karo ir pokario temas, prisiliesdamas prie savo kartos gyvenimo įvykių. (p. 141)


       Ar minėti rašytojai tikrai eksploatuoja tam tikras temas, jau būtų kitos diskusijos klausimas, šiuo atveju svarbu kas kita – bandymas fiksuojant naują lietuvių literatūrologijos tendenciją sieti žydų autorius būtinai su žydiška tradicija, nepaisant akivaizdaus rašytojų skirtingumo.


       Ši tendencija išlieka ir vidurinių mokyklų programoje. 12 klasės lietuvių literatūros programoje, patvirtintoje 2002 metais, kontekstui skirtoje dalyje yra tokia keista potemė “Žydų autorių kūryba”, įsiterpusi tarp B. Sruogos “Dievų miško” ir “Tremties, rezistencijos, egzodo literatūros”. Iš formuluotės “žydų autorių kūryba” nėra aišku, kas turima omenyje, tačiau atsakymas randamas už programą atsakomybę prisiėmusios profesorės Vandos Zaborskaitės knygelėje mokykloms “Trumpa lietuvių literatūros istorija” (II dalis). Ten lietuvių proza pristatoma taip: iš pradžių pagal žanrus – stambioji proza, apysaka ir novelė, paskui pagal lytinį požymį -“moterų proza”, ir galiausiai pagal tautinį kriterijų - žydų autoriai[ii]. Skyrelyje “Žydų autoriai” vėl randame  suporuotus du visai skirtingus rašytojus Icchoką Merą ir Grigorijų Kanovičių, kurių vienintelis bendras bruožas yra jų tautybė. Tikriausiai Zaborskaitės intencijos buvo  kilnios ir politiškai korektiškos, bet sunku nesutikti ir su Leonido Donskio mintimi, kad “politiškai korektiškas žmonių rūšiavimas dažniausiai yra tiesiog apverstas rasizmas” ar apversta “patriarchalijos logika”.[iii] Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti rusų literatūroje skyrelio “творчество еврейских писателей”, į kurį būtų perkelti Mandelštamas, Pasternakas ir kiti rusų literatūros klasikai.

Įdomu, kad Kanovičius, nors ir rašantis rusiškai, yra be diskusijų priimamas į lietuvių literatūrą, laikomas saviškiu. Trumpoje Lietuvių literatūros istorijoje sakoma:


       “...čia gyveno ir kūrė, buvo aktyvus Sąjūdžio veikėjas. 1993 metais išvyko į Izraelį, dažnai apsilanko Lietuvoje” (p.99). Kalbant apie kūrybą, pabrėžiamas artimumas lietuviškam kanonui: “proza susijusi su lietuviško romano tradicija ir jos modernizacija”, (p. 99), o Naujausioje lietuvių literatūroje ji dirbtinai lituanizuojama teigiant, kad “Skaitant Kanovičiaus prozą įmanu užmiršti, jog ji rašyta ne lietuvių kalba. (... ) versta ne kalba, o stilius, išlaikant jo dvasią ir spalvas”. Neabejoju, kad Kanovičius priklauso Lietuvos kultūrai, tačiau manau, kad nereikėtų apriboti šio daugiasluoksnio rašytojo kūrybos lietuviškais rėmeliais – skirtingų tradicijų sampyna yra menininko privalumas, o ne trūkumas. Rimti tyrinėjimai (jų, deja, kol kas nėra) greičiausiai atidengtų daug platesnį ir gilesnį Kanovičiaus kūrybos podirvį, susijusį ir su rusų literatūra, ir su jidiš kalba rašyta žydų litvakų tradicija, kuri tikrai nėra tinkamai integruota į Lietuvos kultūros savimonę.


       Iš aptariamų trijų sovietmečio rašytojų emigrantų  tik Tomas Venclova yra įsitvirtinęs mokyklose: ir ankstesniuose V. Daujotytės, E. Bukelienės vadovėliuose, ir naujausioje programoje. Pastarojoje T. Venclova siejamas su lingvistinės poezijos atradimais ir nesiūloma atkreipti papildomo dėmesio į istorinį kontekstą bei išskirtinę T. Venclovos laikyseną sovietmečiu ar išeivijoje. Tačiau realybėje šios programos nuostatos nebūna laikomasi, ir tai turbūt teisinga. Sudėtinga, intertekstuali lingvistinė poezija yra sunkiai suprantama ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, todėl dažniausiai būna pasirenkami tie Venclovos eilėraščiai, kuriuose ryškesnė egzilio tema ir istorinės nuorodos, o ne “kultūrų kontekstas” ar “eksperimentavimas su kalba”.


       Nei ankstesnėse, nei dabartinėje programoje nėra S. T. Kondroto, ir vėl atsakymo galime ieškoti V. Zaborskaitės tekstuose, šį kartą knygoje “Tarp istorijos ir dabarties”: Man neįdomi proza, kurioje dominuoja “padarymo”, konstravimo momentai, kuri yra daugiau racionali struktūra negu žmogaus gyvenimo raiška (dėl to nepatinka I. Mero “Striptizas”, S. T. Kondroto proza). Toks požiūris kai kam, pavyzdžiui, išeivijos akademinei kritikai, atrodo senoviškas ir provincialus, bet aš jo vis tiek laikausi.

Žinoma, profesorės nuomonę ir jos autentišką, gyvenimu paliudytą poziciją būtina gerbti ir su ja skaitytis, tačiau kai ši nuomonė tampa susijusi su tam tikromis galios struktūromis ir tampa tarsi privaloma daugeliui – kyla problemų. Ši kritika nukreipta ne į profesorės Zaborskaitės ginamas vertybes, juolab ne į jos asmenį, bet į pačią situaciją, kad nėra kuriamos alternatyvios programos, kurios susirungtų tarp savęs viešųjų diskusijų erdvėje. Kaip teigia pati profesorė: mums visados trūko ir dabar tebetrūksta ne tik intelektualinės kultūros, bet paprasto racionalumo, net racionalizmo. Emociniai, iracionalūs ir racionalūs pradai mumyse nėra išbalansuoti. (...) Nėra įpročio ir gebėjimo siekti informacijos visapusiškumo, ją adekvačiai priimti, kritiškai įvertinti. Esama daug uždarų grupių, kuriose laikomasi tam tikrų požiūrių ir nuomonių, neieškant kontakto su kitomis to paties siekiančiomis grupėmis; užuot ieškojus jungčių ieškoma konfrontacijos


       Racionalus požiūris (gal tiksliau – požiūriai) ir tam tikrų nuostatų atsisakymas, nuolatinė diskusija yra būtini veiksniai plečiant lietuvių literatūros kanoną, ypač apmąstant sovietmečio laikų kūrybą bei susiduriant su naujais iššūkiais. Kol kas į mūsų kritikos lauką beveik nepatenka tie autoriai, kurie rašo angliškai, tarkim, Antanas Šileika, Al Zolynas ar Irena Mačiulytė-Guilford, 2003 m. išleidusi knygą Lietuvoje. O tokių žmonių vis daugės, nes emigracija tęsiasi, ir lietuvių diasporos užsienio kraštuose nuolat gausėja. Ar tų žmonių lietuviškai (o gal ir kitomis kalbomis) rašomą literatūrą laikysime sava, ar atsiribosime nuo jos, kaip išpažįstančios kitas vertybes, jau priklausys nuo mūsų atvirumo ir nusiteikimo, ką laikyti paskutiniais iš Lietuvos.


       [i] Tomas Venclova, Rusai ir lietuviai, in Venclova, Vilties formos, Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 155.

       [ii] Vanda Zaborskaitė, Trumpa lietuvių literatūros istorija. Vidurinės mokyklos 11-12 klasei/ II dalis, Vilnius: Baltos lankos, 2001

       [iii] Leonidas Donskis, Pilietinė visuomenė ir jos priešai, Vilnius: Versus aureus, p. 24.

       „Akiračiai“, 2005 m.