Kryme

       Pakyla pusmėnulio lankas.
       Po pliažo muzikos lengvos,
       po turgaus triukšmo - tarsi ženklas
       liūdėti moterims languos.

       Mąstyti reikia kiparisais
       arba akmenimis krante,
       bet aš netobulas kaip riksmas
       tam amžinybės koncerte.

       O koks užvaldantis lėtumas!
       Mėnulio muzikos, obels.
       Jokie riaumojantys lėktuvai,
       jokie trimitai nenustelbs.

       Kažkur žemai išauga miestai
       ir perauga žole lėtai.
       Rūkau ir nuorūką numesti
       į būsimus kiemus bijau.

       Kažkur žemai girkšnoja vyną,
       girkšnoja, myli ir pavydi.
       Bet pokylis labai tylus.
       Ir perveria žolė stalus.

       Poetai, kaip jūs atsilaikėt
       ties amžių tuštuma baisia?
       Ar ji kaip laikrodžiuose laikas
       pati slypėjo jumyse?..

       Šio eilėraščio perspausdinimas, mano nuomone, nėra atsitiktinis. Ir mano trumputė improvizacija tebūnie skirta poeto Vlado Šimkaus, neseniai palikusio mus, atminimui. Kūrinys - iš septintojo dešimtmečio pabaigos. Man regis, buvo publikuotas jau 1968 metais rinkinyje "Geležis ir sidabras". Paskui Vladas išleido dar vieną knygą, bet jau ne lyrikos. "Bitės pabėgėlės" (1973) buvo satyrinių eilėraščių knyga, lyrikos parodijų pynė, savotiškas pasijuokimas iš savęs paties ir iš savo kolegų. Ne veltui išgirdęs jas, autoriaus skaitomas Rašytojų klube, vyresnysis kolega neištvėrė:
- Ką jis daro? Kerta šaką, ant kurios sėdi!

       Diagnozė buvo tiksli kaip reta. Paskui Vladas beveik atsisveikino su kūryba. Jeigu ką yra rašęs, tai nebent archyvuose išliko. Draugų klausiamas (apie 1973 metus), kada pasirodys jo naujas rinkinys, sakydavo:

       - Na laukite. "Bitės" išėjo 1973-iais... Tai nauja knyga bus po 20 metų.

       Aš buvau iš tų žmonių, kurie laukė. Bet viskas veltui, po 1993-iųjų buvo dar 2003-ieji, o lyrikos - jokios.
Grįžkime į pradžias. "Kryme", man rodos, yra geriausias Vlado Šimkaus eilėraštis. Jeigu reikėtų analizuoti ir vertinti visą jo kūrybą, beveik užtektų šito eilėraščio. J. Mikutis skirstė poetus į tuos, kurie turi tą vieną eilėraštį, ir tuos, kurie - ne...

       Jis buvo išėjęs gerą rusų poezijos mokyklą (ne bet kas galėjo išversti tuščią, bet virtuozišką A. Voznesenskį, o Vladas išvertė!). Kai kuo meistriškai pasinaudojo. Pavyzdžiui, laiko "sutraukimu", savotišku "juodosios skylės" efektu ketvirtajame ir penktajame posmelyje. Prieš tai buvo eilutės "Jokie riaumojantys lėktuvai, / jokie trimitai nenustelbs". Ir lėktuvai, ir trimitai buvo mėgstama ano meto rusų poezijos atributika. Deja, čia tie įvaizdžiai ir netenka savo galios.

       Kažkur žemai išauga miestai
       ir perauga žole lėtai...

       Tai jau greičiau - iš siurrealistų, temperamento požiūriu laimi lietuviška melancholija. Laikas suspaudžiamas taip, kad autorius rūkydamas bijo numesti nuorūką "į būsimus kiemus". Galima čia vartoti ir išplėstos akimirkos sąvoką. Mirksnis, per kurį suvokiama amžinybė ir iš jos baugiai dvelktelėjusi tuštuma (jeigu tuštuma dvelkia...).

       Klausimas keliamas poetams, žinoma, ir sau pačiam:

       Poetai, kaip jūs atsilaikėt
       ties amžių tuštuma baisia?
       Ar ji kaip laikrodžiuose laikas
       pati slypėjo jumyse?..

       Cz. Miłoszas kelis dešimtmečius prieš mirtį (kartais net "įkyriai") klausinėjo, kodėl filosofai nesprendžia Laiko problemos. Jo nuomone, tai pati baisiausia ir sunkiausia metafizikos problema... Gal žinote gudragalvį, kuris čia ką nors paaiškino? Apie Laiką daugiau pasakė teologai, galbūt astronomai ir fizikai. Poetai tegali jį "sutraukti ir išplėsti". Sutraukti šimtmečius į ketureilį, išplėsti pasivaikščiojimo pusvalandį į amžinybę šešiuose posmuose, - būkime kuklesni, kartais to užtenka pareikalauti iš didelio poeto.

       1936-1937 metų lietuvių poetų generacija su šita užduotimi, regis, neblogai susitvarkė... Dar viena kita generacija ir subręs, pragys, bus pripažinta ir įteisinta tylos, tuštumos generacija (gimusių 1950-1954 metais).

       Vladas manė savo darbą padaręs. Galima su juo ir sutikti, pridūrus, kad turėjo dar vieną Dievo dovaną - versti. Yra palikęs vertimo pavyzdžių iš rusų, lenkų, latvių, vengrų poezijos.

       Mano paties atveju: studijų metais Vilniaus universitete, kai buvau puolamas "iš kairės ir dešinės", Vladas buvo man užtarėjas, vyresnis draugas ir mokytojas. Negražu būtų užsiginti, pas jį eidavau ir patarimo kokiu nors sunkiu buities klausimu. Tiesą sakant, jeigu žmogus kerta šaką... tai ne visad reiškia tai, kas turima galvoje. Vienaprasmių atsakymų nebūna.

       Paskutinė mintis: "Kryme" - dėčiau į visas naujosios lietuvių poezijos antologijas.

       SIGITAS GEDA


       Šiaurės Atėnai
       2004 10 23