Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Ištikimesni ir atidesni "Š. A." skaitytojai vieną kitą šios knygos esė, arba "stulpelį", prisimins skaitę - su šypsena, su pasigėrėjimu, gal net su juoko protrūkiais, šiaip ar taip, su gero rašymo įspūdžiu. Štai 2001.VIII.11 buvo spausdintas tekstas "Visai kitas žmogus", kuris knygoje pateikiamas pirmas ir yra rimčiausias - įžvalgūs pamąstymai apie susitikimą su "visai kitu žmogumi", apie bendravimo (ne)galimybę. Su ta pačia rubrika - "Iš vieno archyvo" - "Š. A." publikuota ir viena smagiausių esė, "Pakeisk žvakes", apie gimtadienio šventės keblumus ("prie pianino jau sėdi dėdė Patamukas ir skambina Žemyn upe. Pakelk dangtį, sakai praeidamas, klavišai po juo".). O 2001.VII.28 išspausdinta gal net linksmesnė esė apie dalyvavimą rašytojų renginyje Suomijoje ("Rašytojas ir / ar kvailys") negu knygoje ("Vien tik sauna šildo mus"); bet tai, regis, jau buvo ne iš archyvo, o naujesnis rašinys, ir Suomija kita. Neabejoju, kad "Š. A." skaitytojai apsidžiaugtų, jeigu nauji Kęstučio Navako tekstai čia pasirodytų ir ateityje.
O archyvas, kaip paaiškinama autoriaus pratarmėje, yra maždaug prieš dešimt metų rašytojo turėtas nuolatinis "stulpelis" reklamos leidinyje "Noriu". Gana kurioziškas reiškinys, įmanomas turbūt tik tais laikais. Pratarmėje K. Navakas taip pat rašo, kad "anie nuostabūs laikai, regis, jau negrįžtamai praėjo", ir netyčia sužadina mumyse banalią mintį: "Kaip greitai eina laikas", - o juk tai ta pati naujosios laisvės epocha. Iš tiesų kai kurios aplinkybės jau nuskendo, tarkim, dolerio viešpatavimas arba prielaida, kad visiems savaime aišku, kas buvo maršalas Žukovas.
Kai kurie tekstai yra teminiai, ir čia stebina autoriaus gebėjimas taip patraukliai ir šmaikščiai rašyti apie paprasčiausius dalykus. Apie stalą ("Stalo apologija"), kišenę ("Daikčiukų visata"), nuotraukas ("Kur išskrenda paukščiukas?"), zoologijos sodą ("Žvėrių areštinė": "liūtas tvirtam narve išsižioja ir užgroja žemiausiu vargonų registru, regėdamas, kaip mėsa vaikšto aplink jo narvą ir laižo ledus") ir t. t. K. Navakas pamini žinomą "posakį, jog talentingas režisierius sugebėtų pastatyti netgi telefonų knygą". O talentingas rašytojas pateikia netgi dvi esė apie telefonų knygą ("Telefonų knyga" ir "Pyp-šou"), ir jos abi žaviai išraiškingos. "Tylintis telefonas panašus į neparašytą straipsnį. Tačiau ėmęs skambėti jis žada dar vieną nuotykį ar dar vieną nusivylimą".
Nuotykio dvasios esama daugelyje tų tekstų, kurie yra labiau pasakojamojo pobūdžio (apie nuotykį užsimena ir pats autorius pratarmėje). Šiuo atveju K. Navako literatūriniai gabumai sužėri tuo, kad elegantišku nuotykiu jis paverčia ir tokius atsitikimus, kuriuos mes būtume linkę laikyti nuobodžiais ir keliančiais tik susierzinimą. Štai poilsiaujant Juodkrantėje pasakotojo dėmesį įžūliai pasiglemžia
sniego baltumo ir aisbergo dydžio šaldytuvas, kambaryje atstojantis sekciją, barą bei televizoriaus stalelį. Tik naktį, kai tyla gera byla, šaldytuvas vis griausmingai pravirksta. Nemieli jam mūsų produktai. Griūni iš lovos, uždraudi jam elektrą, o ryte ant grindų pilna šaldytuvo ašarų.
Gana įspūdingai spindinčioje lietuvių eseistikos padangėje savo grakštumu, lengvumu, taikliomis originaliomis frazėmis, žaviais žodžių viražais K. Navako tekstai labiau primena Rolando Rastausko negu kurio nors kito eseisto braižą. Apie rūtą kaip lietuvišką skaistybės simbolį: "Semiotikas ar mitologas čia galėtų pasakyti, jog lietuvės savo palanges puošia vaginaline simbolika. Defloracine flora". Tokio stiliaus sakiniai būdingi ir RoRa eseistikai. Bet nors pastarasis sąmojo irgi nestokoja, K. Navako rašiniai išsiskiria tuo, kad ne vieną jų būtų galima pavadinti senstelėjusiu žodžiu "humoreska". Štai kur reikia ieškoti gražiausio lietuviško humoro - "Gero gyvenimo kronikose", šalia kurių kokio nors "Dviračio šou" juokai atrodo buku kirviu aptašyti.
Nors šiose esė yra ir rimtesnių įžvalgų bei savo arba ankstesnio meto visuomenės papročių vaizdelių, didelės gelmės čia ieškoti nereikia, užtat žaismingumu ir literatūrine elegancija trykšta kiekviena pastraipa. Taip pat ir gausiuose literatūrinių ar kitokių kultūrinių renginių aprašymuose nereikia tikėtis informacijos apie jų rimtąją dalį - daugiausia mėgaujamasi tuo, kas vyksta šalia ir po to, ypač kai dalyviai mėgaujasi svaigiaisiais gėrimais.
"Gero gyvenimo kronikų" viršelis nulietas blogo gyvenimo spalva, tekstas pateiktas nepatogiu neserifiniu šriftu (ypač kursyvo raidės atrodo neelegantiškai, tarsi bijančios per daug pasvirti). Užėjus pedantiško priekabumo akimirkai, autoriui (ne tik šiam, bet ir visiems) nepatarčiau pasikliauti "autoriaus redakcija". Bet tai yra neesminiai menkniekiai, kurie negadina ypatingo šios knygos skaitymo malonumo.
Šiaurės Atėnai
2005 10 15