Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.


       Čia priėjo Kindziulis ir tarė. Čia buvo Navakas ir viską užrašė. Tai perskaitė skaitytojas ir nusišypsojo. Kauno poeto Kęstučio Navako „Gero gyvenimo kronikos“ (LRS leidykla) – iš tų retų knygų, apie kurias kalbėdamas negali nejuokauti. Ne todėl, kad ji dvelktų grafomanija, nuo kurios rimtumo gelbėtumeisi humoru. Ne todėl, kad tai būtų itin prasta knyga, kurios keliamą žiovulį stengtumeisi užčiaupti savo šmaikštumu. Ir netgi ne todėl, kad, kaip sakoma, Kaunas yra Kaunas.


       Anaiptol! „Gero gyvenimo kronikos“ pačios tarsi siūlo tokią skaitymo perspektyvą, kai versdamas knygos puslapius žinai, kad geranoriška šypsena iki pat paskutinio taško nesiliaus puošusi tavo veido. Ne, tai ne ciniškos ironijos kupini tekstai, kurie, griaudami pasaulio pagrindus, užkrečia pagiežingu juoku. 


       Tai – ir ne Juozo Erlicko socialinis-psichologinis humoras, kurio netikėtas rimtumas klasiko lūpose dažnai virsta arklišku juoku suvokėjo burnos padarguose. „Gero gyvenimo kronikos“ kupinos specifinio „navakiško“ žaismingumo, kuris turi gana aiškias ribas bei taisykles ir niekada – beveik niekada – jų neperžengia. Į gyvenimą žvelgiantis poetas dažniausiai žaidžia gražiais paviršiais – savo ir kitų gyvenimų, dabarties ir istorijos, užmaršties ir atminties, vidinių ir išorinių įvykių.


       Tikslus tų paviršių sudedamųjų dalių, saugomų autoriaus smegenų knygoje paslėptame recepte, kiekis ir kuria tą žaismingą įspūdį, kuris skaitytojo lūpose virsta geranoriška šypsena. Aprašinėdamas kokią nors būseną K.Navakas stengiasi į ją pažvelgti iš visų pusių – tarsi suktųsi karuselėje. Pasakodamas apie kokį nors bohemišką parodos atidarymą jis mato jo absurdiškąją pusę, bet būtent ta pusė jam yra priimtiniausia ir įdomiausia, nekelianti pasibjaurėjimo. Vertindamas kokį nors visiems gerai žinomą žmogų autorius meiliai kandžiojasi, bet visada stengiasi jį suprasti.


       Aš nežinau, kas „Gero gyvenimo kronikas“ pavadino esė knyga – pats K.Navakas ar leidėjai? Suprantama, šiuo metu eseistika, kaip sakoma, ant bangos – egzistuoja toks įsitikinimas, kad ją visi skaito, mėgsta ir garbina. Bet visų „Gero gyvenimo kronikose“ sudėtų tekstų įvardijimas eseistika skamba taip pat anekdotiškai kaip ir šios knygos atsiradimas. Prieš dešimt metų šių eilučių autoriui teko studijuoti Kaune. Neatsimenu, ko tada ieškojau, gal gyvenimo palydovės, bet spaudos kioske įsigijau tokį laikraštį „Noriu“. Tai – kaunietiškas „Alio reklamos“ variantas.


       Gyvenimo palydovės tąsyk neradau, nes tiesiog išvirtau iš koto tame komerciniame laikraštyje užtikęs kelis puslapius, skirtus Kauno kultūrai, ir, žinoma, K.Navako „Stulpelį“. Tuomet tapau ištikimu „Stulpelio“ ieškotoju tarp ieškančiųjų buto, meilužės ir visų kitų ieškotinų dalykų. „Gero gyvenimo kronikos“ sudarytos būtent iš tų kas savaitę rašytų „Stulpelių“, kuriuose elegantiškiausias Kauno poetas elegantiškai žvelgė į įvairiausius Kauno atspalvius – pižonizmą ir bohemą, vienatvę ir provincinį bendrumą, išklerusio teatro ir Gintaro Patacko užpakalio estetiką. Skaitydamas knygą patyriau šiokį tokį diskomfortą. Tuometiniai įspūdžiai stipriai skyrėsi nuo dabartinių. Supratau, kad tai – žanro problema.


       K.Navako knygoje, ypač antroje dalyje, be eseistikos, vis dėlto vyrauja feljetonai – šmaikštūs įvairių Kauno kultūrinių ir ne tik kultūrinių nuotykių aprašymai. O feljetonas vis dėlto – laikraštinis žanras, kurį riboja specifiniai reikalavimai – ypač apimties. Kai knygoje tarsi kareiviai išsirikiuoja identiško ilgio tekstai, nori nenori kyla įtarimų. Be to, neretai jaučiasi, kad vieni tekstai spraudžiami į Prokrusto lovą, o kiti skiedžiami mineraliniu vandeniu.


       Bet ši pastaba negalioja kokiam trečdaliui K.Navako tekstų, kuriuose pusiausvyros, informacijos bei žaismingumo yra tiek, kiek reikia. Ji taip pat negalioja tai daugumai skaitytojų, kuri minėto norų laikraščio nei girdėjo, nei regėjo. Jie, kaip tikri literatūrinio vyno gurmanai, čia tikrai ras sau tinkamą vyno rūšį teksto pavidalu. Neatsitiktinai K.Navakas knygos skyrius pavadino vyno spalvomis: baltojo, raudonojo ir žaliojo vyno puslapiais.


       Man net kilo eretiškas atradimas, kad trys skyriai atspindi įvairias mėgavimosi alkoholiu būsenas. Pirmasis skyrius – tam tikras ruošimasis puotai, kur apie gurkšnį vyno tik svajojama, kur dar rūpi klausimas, kas tas gyvenimas ir kodėl mes gyvename. Antrajame skyriuje K.Navakas šėlsta – maudosi vyno, šampano ir konjako svaigulyje. Čia skaitytojai atsidurs įvairiuose vakarėliuose, parodų atidarymuose ir pristatymuose, kurie paprastai baigiasi atminties nuotrupomis skaudamoje galvoje.


       Būtent pagiriomis metaforiškai pavadinčiau paskutinį knygos skyrių. Čia K.Navakas talentingai skaito telefonų knygą, lankosi dėvėtų drabužių parduotuvėse, varto smetonišką kelionių vadovą po Kauną, mąsto apie seksą, laikraščiuose ieško intriguojančių skelbimų, tiesiog juokauja. O ką daugiau veikti pagiriom?

       Mūzų malūnas
       2005 09 27