Kęstutis Navakas. Iš gyvenimo garstyčių bei krienų. Pokštai – eiliuoti ir ne. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

       Ar valgytumėte grynus krienus ir garstyčias? Jei šio atominio prieskonių kokteilio nesate ragavę, būtinai surizikuokite. Juk krienai ir garstyčios naikina ligas sukeliančias bakterijas ir pagerina kepenų bei tulžies veiklą. Kaip ir juokas. „Iš gyvenimo garstyčių ir krienų“ – nauja poeto Kęstučio Navako knyga. Joje – eiliuoti ir neeiliuoti pokštai, kuriais lig šiolei galėjo mėgautis tik išrinktieji. Tie, kurie kasmet vykdo misiją Poetiniame Druskininkų rudenyje ir Poezijos pavasaryje. Dažniausiai poetai ir jų sugėrovai.


       Jeigu jums teko lankytis kuriame nors iš šių andai itin svarbių ir populiarių, o dabar tiesiog renginių, turbūt pastebėjote, kad nuolatinis jų dalyvis K.Navakas visada ant peties nešiodavosi portfelį. Atskleisiu paslaptį: tas portfelis visada nešiodavosi kelis tekstus ir butelį. Kai tik eiliakaliai susėsdavo to butelio gerti, K.Navakas oriai prabildavo: „Parašiau parodijų“. Ilgai įkalbinėjamas jis paprastai nusileisdavo ir duodavo sugėrovams paragauti tų poetinių garstyčių ir krienų. Pats kažkodėl atsidarydavo marinuotų svogūnėlių indelį. Turbūt iš patirties žinojo, kad užkąsti karčiąją geriau svogūnėliais nei eilėraščiais. 

Juo labiau tokiais, kurie, kaip ir krienai bei garstyčios, taip išjudindavo juoko padargus, kad net kelios ašaros ištrykšdavo.


       Šitaip patikrinęs savo poetinių prieskonių stiprumą K.Navakas vakare užsiropšdavo ant scenos ir vėl prabildavo: „Pagauki Ritą, paimk už picos“. Neseniai uždainavusi, praeityje garsi picų kepėja turbūt vėl imtų vartyti picas, jeigu pajustų tuometinio žiūrovų juoko decibelus?


       Bet tai vyko seniai. K.Navakas dar nebuvo gavęs Nacionalinės premijos ir net negalėjo svajoti apie knygą, sudarytą iš šių parodijų ir poetinių pokštų. Tačiau tam atkakliai ruošėsi. Kone kas penktoje parodijoje jis minėjo tuometinio Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Valentino Sventicko pavardę. Matyt, nujautė, kad šis po kelerių metų taps Nacionalinių premijų skyrimo komiteto pirmininku ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, išleidusios šią knygą, redaktoriumi.


       Argi neprivalėjo V.Sventickas atsidėkoti kad ir už tokius K.Navako pasažus: „Karčiauskas čiauška, Šven.Tickas tildo“ arba „Užmigo Geda, Palilionis ir Bložė,/ir – tas man baisiausia – užmigo Sventickas“?

Šiaip ar taip, ne picų kepėjai ir ne literatūros valdininkai yra pagrindiniai naujosios knygos personažai. Ne jie Lietuvoje juokingiausi. O juokingiausi – turbūt nenustebsite – poetai. Matyt, todėl jie čia ir griežia pirmaisiais smuikais.


       Ir ko tik tie lietuvių poetai neveikia K.Navako knygoje. Eugenijus Ališanka pūva iš vidaus ir stebisi, kad aplinkiniai yra stangrūs. Benediktas Januševičius trumpam virsta Aidu Marčėnu ir džiūgauja galėdamas bent akimirką pasimaudyti jo šlovės spinduliuose. Marcelijus Martinaitis niekaip negali apsisaugoti nuo dešros, kurios nemėgsta. Jonas Strielkūnas netikėtai iškrinta iš balkono, o Donaldas Kajokas įsijaučia į bankininko vaidmenį.


       Kodėl šiuos gerbiamus ponus persekioja tokie neįtikėtini nuotykiai? Ne tik todėl, kad K.Navakui jų kūryboje pavyko rasti kelias juokingas eilutes, bet ir dėl to, jog „blaivus poetas – tai blogiau nei tvanas“.

 

       K.Navako dažno eiliuoto pokšto personažai kažką ragauja, kažkuo svaiginasi, kažką dainuoja arba šoka – giesmę ar raudą, mazurką ar polonezą, simfoniją ar oratoriją.


       Tokia jau ta festivalinių poetų dalia – svaigintis, dainuoti ir juokinti K.Navaką, kuris savo ruožtu galbūt prajuokins vieną kitą linksmų plaučių skaitytoją, nesilankiusį minėtuose festivaliuose.

       Mūzų malūnas
       2007 04 17