Šį trečiadienį, spalio 22 dieną leidykla „Alma littera“ pristatė naujausią Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Benedikto slenksčiai“, kuris intriguoja tuo, kad istorija jame yra pasakojama vyro balsu. „Benedikto slenksčiai“ -  antrasis rašytojos romanas.Tai skaudi ir viltinga knyga apie jauno žmogaus brandą, jo siekius ir netektis. Pirmą klasę baigusį Beną mama iš sostinės atveža į mišką, takeliu per tankmę išveda į slėnį su keliomis sodybomis. Parodo artimiausią trobą tarp kreivų obelų: „Čia gyvena tavo tėvas“, ir paragina jį toliau eiti vieną. Taip prasideda naujas berniuko gyvenimas Vėdrynų kaime. Toliau matome Beną jau šešiolikmetį aukštesniosios meno mokyklos mokinį. Pirmoji seksualinė patirtis, tragiška draugo žūtis, audringas meilės romanas, santykiai su draugais, mokytojais grūdina ir formuoja jaunąjį herojų, smuiku išgriežiantį savo širdies nerimą bei sopulį. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba yra pelniusi nemažai premijų ir patenka į pastarųjų metų geriausių knygų dešimtukus. Jos prozai būdingas aštrus gyvenimo tikrovės pjūvis, įžvalgus psichologizmas, turtinga, poetiška kalba.

           

    



         L. S. Černiauskaitė prisipažįsta, kad naujajame kūrinyje „Benedikto slenksčiai“ išrašė labai artimų žmonių istoriją, o virš popieriaus palinko manydama sukurti apsakymą. „Berašydama supratau, kad jis virs į įlgesnę istoriją. Tas berniukas man „prigijo“: jis augo, tapo paauglys, ir man pasirodė, kad aš pasiliksiu su tuo paaugliu“, – pasakojo rašytoja. Kūrėja priduria, kad ne ji žanrą pasirinko, o veikiau atvirkščiai. „O kad aš galėčiau prieš pradėdama rašyti nusibrėžti lentelę, kurioje galėčiau surašyti uždavinius ir pasirinkti žanrą!.. Bet aš visada rašau intuityviai: ne aš pasirenku žanrą, o žanras mane.

Iš tikrųjų ir ne žanras pasirenka, tiesiog – ateina personažai, kurie atneša tam tikrą krūvį, lemiantį nuotaiką, stilistiką. Nežinau, kodėl šį kartą atėjo Benediktas, kodėl vaikinas. Iki šiol nežinau“, – gūžčioja pečiais L. S. Černiauskaitė. Jos pasakojimu, norėjosi parašyti „paprastą istoriją, kuri galėjo nutikti kiekvienam žmogui“. „Ir man visada buvo svarbi personažo psichologija. Šį kartą man buvo svarbiau psichologiškai motyvuoti jo elgesį“, – aiškina „Benedikto slenksčių“ autorė.

         L. S. Černiauskaitė sako sėdo rašyti istorijos „užsikabinusi“ už detalės – berniuko dviračio. Ir rašė tą istoriją devynis mėnesius. „Tai nėra romanas paaugliams. Tai – apie juos“, – akcentuoja ji.

         L. S. Černiauskaitė jau yra išleidusi 4 knygas: „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994), „Liučė čiuožia“ (2003), „Artumo jausmas“ (2005) ir „Kvėpavimas į marmurą“ (2006). Už pirmąją knygą ji buvo apdovanota pirmo laipsnio diplomu už geriausią moksleivišką prozą ir gavo Lietuvos rašytojų sąjungos prizą už įsimintiniausią literatūrinį debiutą. Algirdas Latėnas pjesę „Liučė čiuožia“ pastatė Jaunimo teatre, V. Skvorcovas – Kazancevo ir Roščino jaunosios dramaturgijos centre, Maskvoje. 2004 m. ši pjesė laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“. 2006 metais „Artumo jausmas“ buvo išrinkta į geriausių lietuviškų knygų penketuką.


         tekstai.lt, 2008 10 24