2005-ųjų metų Petro Cvirkos premijos laureatą Juozą Aputį, apdovanotą už novelių knygą „Vieškelyje džipai“, šnekina Violeta Šoblinskaitė.

      – Per Novelės vakarą prisipažinote, kad progai pasitaikius visada aplankote Veliuonos kraštą. Kuo jis Jums patrauklus? Kas čia svarbiau – gamta, istorija, žmonės?

      – Viskas svarbu, bet aš nesu labai didelis istorikas, todėl man labiausiai knieti pati atmosfera... Pajusti, pamatyti – štai kas rūpi. Kai važiuoju pro šalį, visados užsuku į Klangius, Veliuoną, jei tik ne naktis kokia, ne kas nors...

      Pirmiausia mane, žinoma, traukia Cvirka. Esu iš tų žmonių, kurie Cvirkai beveik viską atleido – vien dėl to, kad jis parašė „Saulėlydį Nykos valsčiuje“ ir „Cukrinius avinėlius“. Šie jo rinkiniai, o ypač „Cukriniai avinėliai“, yra kaip saldainis, ir man – gal jau nuo kokios devintos klasės, kai rimčiau susidomėjau lietuvių literatūra, – buvo pasiutusiai įdomu: koks tas Cvirkos kraštas, kaip ten viskas atrodo? Ir iš tiesų radau Panemunę tokią, kokia yra, kokią mačiau skaitydamas. Niekur nepabėgsi nuo jos žavesio, nuo gamtos, nuo Cvirkos sakinio: „Tyliais vasaros vakarais, kai ilgi šešėliai nusileidžia į Nemuno slėnį, išgirsti ganykloje kalant kuolą, prie kurio nakčiai rišamas arklys...“ Čia juk tiesiog muzika, ne tekstas!

      Kita vertus, iš Jurbarko krašto kilęs Jonas Juškaitis, su kuriuo kadaise labai artimai bendraudavome... Irgi buvo įdomu: iš kur tas žmogus, kokia jo gimtinė? Tiesa, Juškaičio vietos jau kiek kitokios, ten – lygumos, bet mudu esam buvę ir Veliuonoj sykiu...

      Man apskritai patrauklūs mažieji mūsų miesteliai, provincija, nes tiktai kaime ir mažose gyvenvietėse vis dar gyva ta Lietuva, kurią gerai atpažįstu, kuri jaudina – tiek papročiais, kasdieniais žmogaus įpročiais, tiek ir menkiausia detale – kokiu nors išsikerojusiu medžiu ar pasvirusiu kryžiumi, vieškeliu, keleliu ar dar kuo nors...

      – Miela iš Jūsų lūpų išgirsti pagiriamąjį žodį Petrui Cvirkai, nes, mano galva, jau iš tikrųjų laikas būtų atleisti šiam žmogui... Kartais susimąstau: juk ne vien Cvirka, ne vien Salomėja Nėris susitepė sovietizacija... Juk vis dar yra ir gyvųjų, gal kur kas labiau susitepusiųjų... Tačiau skaudžiausiai plakami vis dėlto Cvirka ir Salomėja, visiškai pamiršus, kiek daug jie spėjo padaryti, nors abiejų branda labai trumputė. Ir gyvenimas neilgas... O puikios kūrybos – daug! Kas būtų, tarkime, jei Cvirka būtų miręs ne keturiasdešimt septintaisiais? Kas, jei būtų pamatęs sovietmečio „rojų“ penkiasdešimtmečio, šešiasdešimtmečio žmogaus akimis?

      – Esu ir aš ne vieną sykį pagalvojęs apie gyvuosius, apie vis dar esančius, ir apie mirusiuosius... Bet juk pati supranti: kuo labiau žmogus yra išlindęs, tuo skaudžiau jam kertama. Cvirka pirmiausia, žinoma, išlindo ir išgarsėjo kaip kūrėjas... Be to, kai aš mokiausi, niekas nieko Cvirkai neprikaišiojo, o argi mes, vaikai būdami, labai žinojome, kas ten ir kaip ten? Nieko mes nežinojome... Net nesvarbu mums buvo kokios nors politikos, kur kas svarbesnis dalykas – žmogaus kūryba.

      – Ar pritartumėte minčiai, jog emocionalūs, iš prigimties jautrūs žmonės – o kūrėjus per amžių amžius valdė emocijos, jos yra kūrybos vidaus degimo variklis! – visados įkliūva į gyvenimo pinkles, ir bet koks perversmas pirmiausia paliečia juos, ypač prasistiebusius šiek tiek aukštyn arba, kaip Jūs kad sakote, išlindusius?

      – Tas tiesa. Žmogus iš prigimties juk nėra stiprus... Negalima atimti iš žmogaus teisės klysti. Aišku, nelabai smagu, tarkime, Cvirkai turėti tokią uodegą, bet ką jau dabar padarysi... Ačiū Dievui, kad niekinimo banga pamažu praeina...

      – Neslėpsiu, man Petro Cvirkos, rašytojo, kūryba taip pat labai artima. Imponuoja turtingas jo žodynas, tiesiog žėrintis lietuvių kalbos grožis, taip pat, beje, ir dėmesys, Jūsų terminologija tariant, mažajam žmogui... Retsykiais vis grįžtu prie jo, paskaitinėju... Ne taip seniai buvau atsivertusi jau primirštą „Žemę maitintoją“ ir tiesiog suglumau: taip, socialinė proza, taip, realizmas be jokių „mandrybių“, tačiau atrodo: ne prieš septyniasdešimt metų Juro Taručio gyventa, o šiandien...

      – Todėl, kad gera proza, kad labai talentingai parašyta! Tai vienas dalykas… Kita vertus, jeigu kūrinyje yra kažkokių, mandriai sakant, žmogiškų veiksnių arba problemų (kaip aš nemėgstu šito žodžio!), tai toks kūrinys ir išlieka. Paimkime kad ir kokią nors Gorkio „ Motiną“, nors jau visai dabar į šalį nukrypsime… Nepaisant, kad šis romanas – grynai revoliucijos reikalas, bet jame yra skausmo, išgyvenimo, rūpesčio… Tai ir lieka perskaičius. Visa kita atmeti į šoną – kaip foną, kaip balastą.

      – Esate kilęs nuo Raseinių, mokėtės ir darbavotės Vilniuje, bet dabar jau drąsiai galėtumėte sakyti, jog labai „sudzūkėjote“. Kodėl pasirinkote Zervynų kaimą Varėnos rajone, kitaip tariant, provinciją? Juk šiandien didžiuma miestelėnų, net ir intelektualų, vis dėlto linkę periferiją niekinti. Na, jai ne niekina, tai bent jau skeptiškai į kaimą žiūri ir tokio požiūrio anaiptol neslepia...

      – Nuolat Zervynose tai nebūnu, bet jau galima sakyti, kad gyvenu ten... Pagaliau ar taip svarbu – gyveni, negyveni? Svarbiausia – kaip jautiesi. Kaime gyvenimas uždaresnis, tu ten esi lyg savo dvare... Tas dvaras nebūtinai ištaigingas: ar tu biedniau galą su galu duri, ar turtingiau, tu vis viena – šeimininkas. Juk nepaneigsi, kad kiekviena šeima – atskira valstybė. Yra toj valstybėj karalius, yra karalienė, yra karaliukai...

      Man kaimo gyvenimas labai artimas, kupinas vaikystės atminties. Vieškelis, laukas, gyvulėlis – visa tai kaime yra prijaukinta, visa tai tavo... Net jeigu pasitaiko nedarnos, vis tiek... Tarkime, vaikas skriaudžiamas... Bet jis turi šuniuką, o gal... vištą, kurią vardu vadina – yra prie ko prisiglausti! Ir tai ne koks dirbtinis prisiglaudimas, o gyvas, nes gyvulėliai ir padariukai viską supranta. Jeigu gėlė supranta piktą žodį, tai kodėl jau gyvas padaras nesupras?

      Žodžiu, kaimo gyvenimas man yra savotiškas branduolys, jis daug daugiau laiko žmogui palieka nei didmiesčio šurmuliavimas, ir bet kas – ar džiaugsmas, ar nuoskauda, ar nelaimė – išgyvenama kur kas žmogiškiau. Juk čia nėra kur, nėra kam pasirodyti, to dideliame sambūryje žmonių santykiai ir išgyvenimai labai dažnai yra parodomieji. Kaime kitaip: liūdna, tai liūdna, – jeigu kas nors mirė; džiaugiesi, tai džiaugies – kam jau labai pasigirsi, nebent kaimyną kokį sutikęs prasitarsi...

      Nesakau, kad miesto sumaištis man nesuprantama. Suprantama. Kartais netgi patraukli – pasiilgsti, žmogus, ir to Vilniaus, ir kokio gero koncerto... Jokiu būdu neteigčiau, kad tiktai kaimo būtis prasminga, jokiu būdu! Mieste taip pat yra daug prasmingų, svarbių dalykų – juk čia ir protų daugiau, ir veiklos, ir mokslo, ir kultūros... Tačiau mieste, kad ir koks jis būtų, užmirštami svarbiausi, pirminiai, pirmykščiai žmogaus pajautimai, o kaime (kodėl nebenorime šio žodžio vartoti?) visa tai tarpsta, gyva ir svarbu.

      Galbūt kitaip tiems, kurie gimsta mieste... Bet jeigu esi atvažiavęs į miestą iš provincijos, tu niekada nesiliausi į viską tame mieste žiūrėjęs racionaliai.

      – Juokais nusiskundėte, kad Veliuonoje, pasirašinėjant autografus, Jums net ranką įskaudo. Nesitikėjote tokio skaitytojų susidomėjimo? O gal Jūsų dešinioji visai neturi poilsio? Ką rašote dabar?

      – Iš tiesų nesitikėjau, kad per Novelės vakarą bus išpirkti visi Rašytojų sąjungos leidyklos atsivežti knygos egzemplioriai. Ir autografų teko daug išdalyti... O rašyti? Dabar, tiesą sakant, nerašau nieko. Esu gavęs iš vienos leidyklos pasiūlymą – surinkti į daiktą savo interviu, pokalbius, spausdintus įvairiuose leidiniuose, „Metų“ žurnalo įžanginius straipsnius... Pasiūlymas patiko, bandysiu lipdyti šią knygą, šį tą jau esu ir padaręs: pačiam paliko įdomu, kas šnekėta, apie ką mąstyta prieš dvidešimtmetį ar dar seniau... Darbo bus – pati supranti, kad nėra taip paprasta laikui bėgant atrinkti, ką kada esi sakęs: juk nuo savęs niekur nepabėgsi – tavęs ko nors klausia, o tu šneki beveik tuos pačius dalykus...

      – Esate chrestomatinis autorius, skaitytojų mėgstamas ir mylimas, gal ir premijomis palepintas... Ar brangus Jums pagerbimas šį sykį?

      – Niekas manęs tom premijom per daug nelepina. Teisybė, esu gavęs Žemaitės, Paukštelio premijas, dar tą – Vyriausybės... O daugiau tai nieko... Petro Cvirkos premija man iš tiesų labai maloni ir brangi.

      – Valentinas Sventickas, pristatydamas Jūsų noveles veliuoniečiams, sakė: „Girdėjau, Nobelio komitetas „susikapojo“, nesutaria, kam šiemet premiją skirti... Paskirtų Apučiui – ir būtų rami galva!“ Tad atsisveikindama linkėčiau... gerų linkėjimų išsipildymo. Gal ir tuščia jo, to Nobelio, kaip dzūkai sako, bet...

      Nemunas
      2005 10 27