2005 m. Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija rašytojas Juozas Aputis apdovanotas už savitą praeities bei dabarties jungtį ir humanistinę poziciją knygoje „Vieškelyje džipai“.

        Su Nacionalinės premijos laureatu kalbasi Elena ŽUKAUSKAITĖ.


        Pradėkime šiek tiek tradiciškai. Nuo rašytojo kelio pradžios. Kada pastebėjote turįs prozininko gabumų? Kaip jautėtės, paskelbęs pirmąją publikaciją, ir dabar, kai jau išleidote knygą, už kurią Jus apdovanojo Nacionaline premija?


        – Sunku atsakyti, kada pajutau, kad esu ar galiu būti rašytojas. Nėra tokio taško. Noras peizelioti kilo dar vaikystėje. Imdavo pavydas, kai perskaitydavau kito ką nors parašyta ne tik apie žmonių gyvenimus, bet ir apie paukštelius kokioje gamtos knygoje. O rašinėti su ta mintim, kad gal jau išspausdins, pradėjau devintoje klasėje. Pirmą kartą pavyko išsispausdinti rajono laikraščiui paskelbus konkursą. Tada ir pirmąją premiją gavau – 100 rublių. Pasijutau didingai. Nors tuo metu, dar prieš reformą, tai buvo menki pinigai. Rimčiausiai pradėjau jaustis berašantis jau baigęs universitetą – ne visai ir jauniklis, 24 metų. Buvau tada paimtas į kariuomenę, gyvenome tokioje didelėje palapinėje prie Vilniaus. Prie upelio vasarą, vasara graži, laiko daug, palapinėje mūsų irgi daug, bet visi karininkai. Ir drąsos daugiau, gal dėl to, kad kariuomenėje, ir laisvesnių šnekų. Visa aplinka, amžius, uždarymo liūdnumas žadino pajautas. O dar lyriškas kareivukas toks papuolė tiems laikams tinkamoms šnekoms. Tikras įvykis man iki šiol atmintyje įstrigęs: akys didelės, pats mažuliukas, šnekėjo, šnekėjo daug, o vasara, o bitės, o paukšteliai, ir sako staiga: „Tai kaži, leitenante, ar bus karas?“ Ir aš mačiau, kad tai jam iš tiesų rūpi. Nuo to sakinio viskas ir prasidėjo. Labai greitai parašiau novelę „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“. Išspausdino. Na, ir pratrūko. Po metų, 1963 m., aš jau išleidau knygelę. Viskas vyko sparčiai. Juokinga, bet ta prakeikta sovietų kariuomenė ir išspyrė iš manęs rašytoją.


        O ši premija – kaip stebuklas: po dešimt metų tylos parašau knygą, o ją dar ir apdovanojo.


        Vienoje savo novelių rašote, kad vaikystėje visi esame buvę dievai. Koks buvo Jūsų vaikystės pasaulis? Kokios pirmosios skaitytos knygos? Kokie rašytojai vėliau buvo svarbūs? Ką skaitote dabar?


        – Vaikas dar daug ko nesupranta, nežino, jam atrodo, kad ateityje jis viską padarys. Nėra slogučio ir vien dėlto jis jaučiasi Dievas. O ir fantazija labai galinga.


        Gražus buvo mano vaikystės metas. Labai sunkus, vargelio daug, bet gražus. Vargas yra negerai, kai jis ypač didelis, kai prislegia žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau iki tam tikros ribos jis yra beveik būtinas kiekvienam, kad žmogus nesijaustų galintis pasaulį sau palenkti „dievas“. Aš į savo vargą žiūriu dabar kaip į didžiausią turtą – kiek daug man jis leido patirti. Labai jau jaukūs buvo tėvų namai. Ir kiekvieną kartą, kai grįždavau namo (pasakysiu dabar jau mandriai), patekdavau kaip į atskirą valstybę.

Tėvai knygų neturėjo. Tik apie ūkininkavimą ir dar senų smetoninių laikraščių. Iš kaimynės, tokios davatkos, parsinešdavau katalikiškų žurnalų. Dar skaičiau pasakas, „Darių ir Girėną“ (išleistą Bostone), seną Bibliją, vadovėlius. Šį tą pasiimdavau iš mokyklos bibliotekėlės. Bet daugiausia tai buvo vertimai, kurių gerai neatsimenu. Menu tokią pasakų knygą – „Sutemų šnekos“ su Šimonio iliustracijomis. O kokio Antano Vačiulaičio skaityti tada dar neteko. Toks ir buvo tas mano pasaulis, iš jo vėliau gali pešti lyg iš kuodelio vilnas visą gyvenimą.


        Vėliau labai patiko Petras Cvirka. Kai kurių jo kūrinių vaikams iki šiol niekas nėra pralenkęs. Dar Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas, Maironis, Žemaitė. (Ji tam tikru metu buvo be reikalo suprastinta. Gerai, kad Viktorija Daujotytė dabar ją reabilituoja.) Iš užsienio autorių mėgau ir mėgstu Ivaną Turgenevą, Antoną Čechovą. O labiausiai įsiminė Williamas Faulkneris. Tačiau tai nebuvo taip, kad va skaitau ir galvoju, jog ir man taip reikia rašyti. Tiesiog patiko jis man labai. Aš ir dabar taip pat mielai jo knygas skaitau. Metai daro savo, prie ko pripranti, tas labiausiai ir traukia.


        Jeigu kalbėti apie šiuolaikinius lietuvių rašytojus, Alvydas Šlepikas ir Kęstutis Navakas man labai įstrigo. Jau kad naujoviški, tai naujoviški. Sunku ir nusakyt. Lyg rašo taip, kaip ir buvo, tradiciškai, bet kartu yra naujų pagavų ir judėjime, ir mąstyme, net pačiame autorių kalbėjime. Iš jaunesnių patinka Birutė Jonuškaitė, Jurga Ivanauskaitė. „Pakalnučių metas“ – labai gera J. Ivanauskaitės knyga. O iš jos rytietiškų kūrinių labiausiai patiko „Tibeto Mandala“.


        Paskaitau nemažai dabartinių autorių. Kad ir Herkų Kunčių, bet mįslingas jis man liko. Aš jo nesuimu. Bjaurojimųsi paprastai nesuprantu. Sigitas Parulskis pasibjaurojo savo romane „Trys sekundės dangaus“, bet ten nors yra pagrindo, ir netgi labai daug. O kodėl kiti tai daro, ne visada ir aišku. Gal dėl bjauraus gyvenimo toks siutas ima.


        Gimėte Balčių kaime, gyvenote Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, dabar daug laiko praleidžiate Zervynose. Į kur visad linksta Jūsų širdis? Priklausote miesto ar kaimo pasauliui?


        – Jau kalbėjome apie buvimą Dievu vaikystėje. Tai ten ir lieka širdis. Daug rečiau fiziškai ir net mintimis ten būnu. Tačiau kai jau būnu mintimis, būnu tvirtai, prieš akis pažyra visos gyvenimo smulkmenos ir aplinkybės, kurių dabar nelikę nė pėdsako. Ir vis džiaugiuosi, kad Dievulis davė atmintį. Nemakščiai – jau mokyklos pradžia. Viduklė – taip pat. Vilniuje lankėme teatrus, koncertus, pirmą kartą operą pamačiau. Liūdniau tik, kad buvome biedni, knaipių negalėdavome pažinti. Knaipė, pokalbiai joje labai daug duoda. Buvo toks prozininkas Antanas Ramonas, žemaitis iš kaimo, puikiai pritapęs mieste. Staigiškėse kurį laiką gyveno. Kasdien važinėdavo į Vilnių, į darbą. Atvažiuoja, išlipa stoty ir eina pėsčias, tai užeina pakeliui į kokias tris knaipes. Bet nė lašo ten negerdavo. Pasidairo, užsisako kavos, po kiek laiko jau ir daugiau tokių atsirasdavo. Vykdavo tikras intelektualų brendimas. Šito aš nepatyriau ir labai gailiuosi. Savas man ir miesto, ir kaimo gyvenimas.


        Paminėjote intelektualų brendimą kavinėse. Dabar daug pamatysime jose sėdinčio jaunimo. Tačiau geriausiu atveju aptariami naujausi filmai. Nevyksta diskusijos apie filosofiją ar literatūrą, neskaitomi nauji kūriniai. Kas atsitiko?


        – Viskas tapo pernelyg lengvai pasiekiama. Dabar sunku ko nors ilgėtis. O tada buvo labai daug ko ilgėtis. Dabar ilgimasi kaimyno turtų, tik materialiųjų vertybių. Todėl ir nebėra tokių pokalbių. Nueita į žmogaus pilvo glostymą, tarnavimą fiziologijai.


        Dirbote „Literatūros ir meno“, „Girių“, „Pergalės“, „Metų“ redakcijose. Kokias žymes šis darbas paliko Jūsų gyvenime?


        – Teko sutikti labai daug talentingų žmonių. Į redakcijas suplaukia įvairiausios kūrybos. Kiek daug perskaitai, gauni įvairiausių pojūčių. Be to, nuolat verda šnekos apie meną, kultūrą, literatūrą. Man, atvykusiam iš kaimo, tai leido pažinti žmones. Tai teigiami dalykai. O neigiami? Nusipurtai ir gyveni toliau.


        „Atverstinėse novelėse“ pastebimas įdomus suporavimas, kai vienoje novelėje pasakojama veikėjų dabartis, o kitoje – praeitis. Kaip priėjote prie tokio sprendimo?


        – Mintis kilo staiga. Po 50 metų atsirado vienos novelės herojė – matininkė. Perbėgom prisiminimais. Ji išsaugojo mano rašytus laiškelius. Visa tai mane sukrėtė. Tada sugalvojau, kad galiu aprašyti savo veikėjų likimus. Tiktai gaila, kad kai dabar pasišneku su savo kolegomis, pažįstamais, daugiausia visi sako, jog naująją novelę perskaitė, o senosios – ne. Reikia abi perskaityti. Man tas sumanymas iki šiol labai patinka. Nors, aišku, pačios novelės vienur pavyko gerai, kitur prasčiau. Suporuotos novelės, „Atminų pluoštelis“ ir „Tritomis visažinis žodynas“ su aiktelėjimais apie įvairiausius pažįstamus – man pačios mieliausios šioje knygoje.


        – Jūsų novelėse, ypač „Kojaitės, porykit!“, labai įdomūs pasakotojai. Kaip juos atrandate?


        – Kojos daug ką išnešioja. Kepštelėjimas buvo prieš daugybę daugybę metų. Dzūkų moterims einant į gegužines pamaldas smėlio keliuku. Kojos juk yra žmogaus visų patyrimų dalis: jos arba girdi, arba yra liečiamos. Tos pačios istorijos, papasakotos moterų, jau nebūtų įdomios. Tai profesionalumo reikalas.


        „Priapo ašaras“ recenzijoje vadinau postmoderno pasaka. Ar iš tiesų šiuolaikinėje visuomenėje matote menininko prievartavimą? Tikite meno pergale?


        – Sumanymas kilo dar sovietų laikais. Parašyti apie muzikantų kvartetą, kuris yra prievartaujamas sistemos. Pasirinkau muzikus, nes mažiausia reikia kalbėti, ką jie daro. Tačiau man tuo metu nepavyko to parašyti. Paskui, žiūriu, kad ir mūsų laikais yra labai panašiai. Tada prievartavo ideologija, dabar – pinigai. O veiksmas perkeltas į pasaką, nes nesmagu būtų apie tai realiai rašyti, reiktų labai daug išminties. Gėris ir menas visą laiką triumfuoja. Šėtonas stiprus, bet menas traukia būti savo pusėje. Spaudžiami išsilaiko tie, kurie mano, tiki, kad gėris, menas, muzika, paslaptingesni dalykai yra stipresni.


        1987 m. gavote Valstybinę premiją. Dabar, beveik po dvidešimties metų, – Nacionalinę. Kokia buvo Jūsų reakcija abiem atvejais?


        – Į pirmąją premiją reagavau savotiškai, nes jau turėjau tokio patyrimo. Man premija komiteto buvo paskirta 1978 m., bet paskui ją atėmė – CK nepatvirtino. Tai buvo vienintelis atvejis, kad komitetas skirtų, o CK netvirtintų. Visi jau mane po paskyrimo sveikino, o kai po poros dienų turėjo paskelbti – mano pavardės nebuvo. Kai gavau 1987 m., tai Jonas Bielinis, tų laikų pažįstamas, paspaudė ranką ir pasakė – vieną kartą teisybė turi laimėti.

Dabar buvo labai įspūdinga. Nežinau, ar visiems, kurie ten kandidatuoja, yra taip neaišku, kaip man, bet aš tai nieko nežinojau. Net nežinojau, kad esu tarp kandidatų. Kai jau galiausiai įsitikinau, kad tikrai gavau premiją, buvau priblokštas. Kai premiją gauni į amžiaus pabaigą, suvoki ją kaip pripažinimą, jau nebegalvoji, ką darysi toliau.


        Parašėte keletą apysakų, romaną, bet visų pirma esate novelės meistras. Atrodo, kad pastaruoju metu novelistika nyksta. Daugiausia leidžiama romanų. Kas atsitiko su novele ir žanrų sistema apskritai?


        – Romane gali ir turi būti „romanas“. Be meilės, kūno glostymo tiesiogine prasme ir aprašinėjimo žemiau juostos romano beveik nėra. Šitie dalykai traukia. O novelėje to nerasime. Novelė yra varpų skambėjimas, o dar kartais ten ir varnos karksi. Ne kiekvienai ausiai tai gražu. Net ir realistiškiausia novelė yra arčiau skimbtelėjimo. Skleidžiasi daugiau dvasios dalykai.

Žanrų painiojimas kyla iš žaidimo. Juk laisvės laikai. Neseniai mačiau straipsnių knygą, pavadintą romanu. Tikriausiai norėta pasišaipyti.


        O ir novelės žanras pakitęs. Dabartinėse novelėse yra ne tik varpo, bet ir šūvio garsų. Kodėl A. Šlepiką minėjau? Nes jo novelėse yra ir eseistikos, publicistikos, pasvarstymų, realybės peripetijų. Tai atsiranda ir dėl noro pritraukti skaitytoją, sugundyti. Eseistiniai tekstai patrauklūs, nes jokiom kitom formom apie šitą bjaurų gyvenimą paveikiai nepavyksta pasakyti.


        Vienas pradedantis rašytojas man sakė, kad norėtų tapti rašytoju profesionalu, nes šie turi daug įtakos formuojant visuomenės nuomonę. Ar jaučiate rašytojo galią šiais laikais?


        – Man šis jaunojo kolegos atvejis graudžiai keistas. Kaip visuomenė nevieninga, taip ir rašytojai. Jei jie eitų būriu kokiu nors reikalu, gal ir būtų poveikis. Tačiau tikriausiai net ir tada nebūtų, nes nelabai kur su savo nuomone gali nueiti. Labai sunku surasti, kad itin rėksmingą tekstą kas nors išspausdintų. Jeigu ir pavyktų, vis tiek užkliudytieji ras būdų tave kaip nors subjaurot. Todėl nei ranka nekyla, nei liežuvis neapsiverčia. Nelabai tos galios yra. Reikia į save labiau lįst.


        Novelių knygą „Vieškelyje džipai“ recenzentai pasitiko palankiai. Ar esate girdėjęs Jus skaudinančios kritikos? Kaip į ją reagavote?


        – Gyvenime esu girdėjęs ir skaudžios kritikos. Aišku, pagyrimai malonesni nei papeikimai ir meluotum, jei sakytum kitaip. Jei papeikia žmogus, kurį tu vertini, pripažįsti, tai liūdna, velniškai liūdna. Būna, sukiojiesi iš kampo į kampą, kol susitaikai, kad teisybė pasakyta. Nors ne visada gali ką nors kūrinyje pakeisti. Nuo savęs nepabėgsi. O pikčiausia, kai puola dėl idėjinių dalykų – anais laikais dėl socializmo, dabar dėl postmodernizmo stokos.


        Šią mano knygą pasitiko labai gražiai. Tikriausiai tie, kurie jos nepalaiko, mandagiai tyli.


        Ar kada nors esate bijojęs, kad jau parašėte geriausią savo kūrinį ir kad geriau nebepavyks?


        – Pagal horoskopą esu Dvynys. Labai įvairiai žiūriu į savo rašinius. Kartais su labai didele panieka. Niekad nemanau, kad va jau parašiau geriausią kūrinį. Todėl nebijau, kad geriau, bijau, kad daugiau nebeparašysiu. Juk ir dabar buvo dešimt metų tylos.


        Interviu publikavimo data sutampa su šimtuoju „Nemuno“ numeriu. Kokia Jūsų nuomonė apie jau dvejus metus leidžiamą savaitraštį?


        – Laikraštis akivaizdžiai funkcionuoja geriau nei žurnalas. Daug Kauno aprėpiate. Kuris jau menininkas dabar geriau išgliaudomas nei kauniškis? Ir teatralams, ir dailininkams, ir rašytojams – visiems skiriate dėmesio. Belieka džiaugtis.


        Nemunas
        2006 03 30