Juozas Aputis. Maži atsakymai į didelius klausimus. Pokalbiai, esė. V.: Alma littera, 2006.


       Peržvelgęs Juozo Apučio kūrybą (nuo chrestomatinių tapusių novelių iki prieštaringai sutikto romano "Smėlynuose negalima sustoti", apysakų ir triptikų, "atverstinių novelių" tomo ir ką tik pasirodžiusios pokalbių ir esė knygos "Maži atsakymai į didelius klausimus"), suvoki, kodėl šio autoriaus kūriniai nebuvo kotiruojami sovietinės valdžios, o ir šiuolaikinė politinė ir kultūrinė nomenklatūra, lengvai perėmusi masinės kultūros vertes ir kriterijus, regis, žvelgia į Aputį iš aukšto ir iškelia kitus, prekinius, reklamos išblizgintus vardus. (Net kyla mintis, kad Nacionalinė premija - ne valdžios, o visuomenės padėka rašytojui.)


       Jautri rašytojo etinė laikysena ir humanistinių vertybių prioritetas ir kūryboje, ir gyvenime vargu ar gali atitikti žmogų niveliuojančios sistemos tikslus, kad ir kokia būtų sistema: tariama sovietinė lygiava ar demokratinis kapitalizmas. Kad ir kokiais gražiais žodžiais apie žmogaus teises ir laisves visa tai būtų pridengta. "Jau per daug prisakyta tuščių žodžių apie žmogų iš didžiosios raidės [...]. Ar ne dėl to paviršutiniško išsiaukštinimo žmogus taip sparčiai garma į dvasios nuopuolį? Tikrai yra pigūs ir miesčioniški spaudoje mirgantys žodžiai apie pagarbą ir meilę dirbančiam žmogui, tuo tarpu kai tas žmogus savo galva nė per lašelį negali prisidėti prie savo šalies reikalų [...]" (1971 m. "Literatūroje ir mene" neišspausdintas interviu "Vakar ir šiandien"). Sakytum, rašyta šiandienai. Juk teisė būti visaverčiu savo šalies piliečiu ir šiandien labai trapi ir net gali būti įvertinta "Auksiniu svogūnu" (viena šių metų "svogūninė" nominacija buvo skirta balsą prieš algas vokeliuose pakėlusiai darbininkei). Ir humanistinių vertybių sąvoka turėtų būti ne kvestionuojama (kaip daro kai kurios kritikės, vadindamos šias vertybes "nuvėsusiomis"), o apvaloma ir atskiriama kaip vaisingas grūdas nuo konformizmo, ambicijų, cinizmo pelų ir šiukšlių. Ir apskritai vertybės arba yra, arba nėra - jos ne košė, kurią panorėjęs gali pasišildyti.


       Apie politiką ir jos perversijas šioje knygoje kalbama nemažai. Ir neretas šiandienos politikas Apučio pokalbiuose atrodo nė per nago juodymą nepasistūmėjęs nuo savo "pirmavaizdžio" - apylinkės pirmininko ponų "lineikoje" 1940-aisiais ("Būsimasis apylinkės pirmininkas su "naujojo" gyvenimo palaikytojais įkaušę suvirto į ponų "lineiką" ir, botagu ragindami arklį, lėkė ratais aplink dvaro klombą ir prūdą", "Rytdienos slenksčiai"). Lekia ir šiandien, tik ne "lineikomis", o tarnybiniais limuzinais!.. Ir dar šunis vežasi.


       Užtat nors ir naivokai ("nuvėsusiai"!..) skambėtų rašytojo žodžiai, kad būtų puiku, jei "prie valdžios stalo pavyktų susėsti bent dešimčiai išmintingų stiprios sveikatos idealistų!", o "valdančiosios partijos žmonės" paremtų "visuomenės lūkestį prie vadovavimo stalų pasodinti sąžinę" ("Mažo stebuklo belaukiant"), nereikėtų skaudžiai ir neviltingai atsidusti, matant, kaip dvi valdančiosios partijos niekaip neranda aukštiems postams tinkamų "idealistų". Tai, kad materializmas kovoja su idealais, ir dažnai negarbingais būdais, mums vis dėlto neleidžia utriruoti idealizmo kaip pasaulėvokos ir etinės žmogaus laikysenos pagrindo. Būti idealistu šiandien - būti savotišku Don Kichotu, iš kurio juokiasi pasaulį realiai suvokiantys ir jo vertes žinantys žmonės. Barzdaskučiai ir smuklininkai daugiausia. "Išdidūs naujųjų laikų bagočiai". Ir nieko nepadarysi. Barzdaskučiui ar smuklininkui išeiti iš proto ir imti kovoti su vėjo malūnais kur kas sunkiau nei romanų prisiskaičiusiam idalgui. Verslo interesai neleidžia. O į politiką, kuris apsiskelbia esąs Don Kichotas, apskritai reikėtų žiūrėti kaip į baisų veidmainį. Geriau skelbtųsi esąs Tadas Blinda!.. Bent istorinė tradicija būtų išlaikyta (arkliavagis ir galvažudys po kurio laiko tampa nacionaliniu tautos didvyriu, ir apie jį kuriami ne tik kino filmai, bet ir alaus reklamos).


       Ačiū Dievui, Aputis šioje knygoje šneka ne tik apie politiką. Viena jautriausių ir artimiausių temų "melioracijų kartos" žmonėms naujoje rašytojo knygoje turėtų būti gimtųjų namų, tėviškės sodybos tema, daugiaprasmis nostalgiškas vaizdinys, glaudžiai susijęs su uždara lietuvio pasaulėvoka ir tragiškomis laiko pervartomis. Ne veltui "Mažuose atsakymuose į didelius klausimus" net keli skyriai pažymėti "namų" sąvoka ("Gyvenimas - tai kelionė į namus" ir "Visada ir visur - kelyje į namus"). Gimtinės tema labai svarbi Apučio kūrybai - kaip amžino ir laikino prieglobsčio vieta, laiko signifikacijos, kūrybos ištakos. Pačios gražiausios rašytojo novelės (tokiomis aš laikyčiau "Dobilę", "Erčia, kur gaivus vanduo", "Horizonte bėga šernai") atveria namų pasaulį kaip gilią, sakralią erdvę, kurioje, anot prof. V. Daujotytės, kur beeisi, saugokis, kad ant kokios deivės neužliptum ir netyčia jos trapumo nesumindytum... Namų šventumas, kuris saugo ir kurį privalai pats saugoti. Dramatiškas susidūrimas su brutaliu, svetimu, "nešventu" pasauliu ir jo bedievyste. "Veržimasis, ilgėjimasis iškeliauti už miškų, už tolių" ("Gyvenimas - tai kelionė į namus") ir sugrįžimas - jei ne į namus, tai bent į vietą, kur jie buvo ("Gaila nugriautų gimtųjų namų"). Suvokimas, kad šventos namų vietos sunaikinimas tolygus neatleistinam nusikaltimui, nes trypiami žmogaus pradmenys, ištakos, religija. Ir dėl to kalta ne tik sistema, - daug kas padaryta "iš savo parsidavėliško, išsigimėliško vidaus".


       Vadinti atsakymus "mažais", o klausimus - "dideliais" rašytoją, matyt, bus inspiravę ne tik klausimus užduodantys autoritetai (J. Vaičiūnaitė, L. Jacinevičius, R. Šavelis ir kiti), bet galbūt ir tai, kad atsakinėti į klausimus nėra lengvas darbas, nes atsakinėtojui įdomiausia ne sekti loginę klausimo kryptį, o nueiti "savais keliais", kur galima improvizuoti, pokštauti, kurti, galbūt net klausinėti paties klausinėtojo. Manyčiau, ne veltui knyga pavadinta pokalbiais - tai žodis, charakterizuojantis į knygą surinktus tekstus. Antroje knygos pusėje sudėtas esė irgi galima priskirti pokalbio žanrui - tai ramų pašnekesį pratęsiantys rašytojo monologai, svarstymai, retoriniai klausimai ir atsidūsėjimai.


       Vienas iš tokių, jungiančių praeitį su nūdiena ir netiesiogiai adresuotų jaunajai rašytojų kartai, būtų šis: "Kas jau čia dabar berašys apie kalakutžolėm apaugusį kiemą, apie dobilienas!" Na, iš tų jaunųjų visko galima laukti. Gal kurį laiką ir nerašys - nei apie kalakutžoles, nei apie dobilieną, nei apie varnalėšas, bet ar šios kartais nėra amžinesnės už kokias nors mūsų nuostatas ir retorinius klausimus, kokias nors rašymo madas?.. Ar tik nebus taip, kad ir patys jaunieji savo rašymus kada nors baigs panašiais klausimais?.. Būtent jie buvo ir lieka kartas ir epochas jungianti gija.

       Šiaurės Atėnai
       2006 05 13