Parašęs knygoje paskutinį tašką, visiškai nesijaučiu ją užbaigęs. Neturėjau tikslo nutapyti išsamų Stasio Anglickio paveikslą, nes to padaryti iš viso neįmanoma. Kad ir kiek besistengtume smulkmeniškai fiksuoti visus gyvenimo faktus ir įvykius, atvaizdas niekada nebus toks pat, koks ir vaizdas. Gyvenimas turtingesnis ir įvairesnis už bet kokį mūsų kūrinį apie jį. Žmogus visada visapusiškesnis ir sudėtingesnis, negu bandymai apie jį parašyti ar jį pavaizduoti.


      Ši knyga tebūna tik maži fragmentai ilgame ir sudėtingame pokalbyje apie poeto ir mokytojo Stasio Anglickio gyvenimą ir kūrybą. Tokia jau kūrėjo dalia – jį pamiršta ir vėl iš naujo atranda, apie jį nutyla ir vėl garsiai prakalba, jį kviečia scenon įvairių jubiliejų progomis ir vėl kuriam laikui palaidoja knygų puslapiuose. Tokia jau dalia.


      Kas šventės, įšventės 

      bei atšventės ir

      jubiliejai? Graudūs mazgeliai,

      rodantys atminties plyšius,

      laiko liūto neapvaldomumą.


      („Antikalendorius“, 1979)

 

      Toks visagalis laikas, kuris guodžia ir baudžia, naikina ir išsaugo, nuvertina ir išaukština, netikėtai įbruka į rankas seniai užmirštą eilėraštį ar kur nors paslepia knygą, kuri visuomet būdavo prieš akis.


      Šimtas metų nuo Stasio Anglickio gimimo. Jau apsitrynę kasdieninio buitiškojo gyvenimo faktai, jau pradeda pasimiršti smulkmenos, kurios kartais trukdo (o kai kada padeda) suvokti žmogaus charakterio gelmes. Buvusi buitis vis labiau įgyja būties solidumo. Ir netikėtai išgirstas pasakojimas apie poetą jam gyvam esant galbūt būtų smulkmena pavadintas, o dabar tampa metaforiškas, simboliškas, prasmingas.


      Taip ir lipdom iš nuotrupų laiko toliuose blėstantį portretą, taip ir klijuojame atminimo fragmentus, kurie užsiliko mūsų, Stasį Anglickį pažinojusių žmonių, galvose, jo raštų puslapiuose, kurie išnešioti po visą Lietuvą. Užsiliko nuotraukose ir pasakojimuose, eilėraščiuose ir knygų recenzijose, laikraščių straipsniuose ir rankraščių juodraščiuose. Marga atminties mozaika, sudėliota iš nedidelių gabalėlių. Tokia memuaristo dalia  - sulipdyti į vieną knygą tai, kas pabirę ir pasklidę, išsibarstę ir pasimiršę, išsimėtę ar stropiai saugoma muziejuose ir archyvuose.


      Stasys Anglickis buvo uždaras žmogus. Jis nemėgo atvirai rodyti savo jausmų, jis nesistengė kiekvienam atverti savo sielos gelmių. Net ir poezijoje jis labiau buvo mąstantis, o ne jaučiantis, labiau filosofuojantis, o ne atvirai besižavintis.

 

      Visagalis laikas, priskaičiavęs šimtą metų nuo Stasio Anglickio gimimo dienos. Ši sukaktis ir paskatino dar kartą perskaityti mokytojo ir poeto gyvenimą, kūrybą, prisiminti jo žodžius, užrašytus popieriuje ir įsirašiusius jį pažinojusių žmonių atmintyje. Į šią knygą jų pakviesta tik nedidelis pulkelis.


      Knygos autorius labai dėkingas žmonėms, kurie kelis dešimtmečius taip šiltai ir jaukiai puoselėjo poeto ir mokytojo atminimą ir niekada nepamiršo, koks svarbus jų gyvenime buvo Stasys Anglickis ir jo žmona Janina. Pirmiausia – tai poeto vaikai ir vaikaičiai, buvę kolegos mokytojai ir mokiniai. Knygos autorius dėkingas visiems, kurie parašė ar papasakojo prisiminimus apie poetą ir mokytoją Stasį Anglickį.

 

      Užbaigti paskutinę šios knygos apybraižą negaliu tragiškai sunkiomis melodijomis ir graudžiai liūdnomis spalvomis. Tebūnie čia pasakyta apie meilę – apie tas Stasio Anglickio atrastas brastas ne tik per upę, bet ir per gyvenimo tėkmes.

Sulaukęs septyniasdešimtmečio Stasys Anglickis parašo eilėraštį „Prie atrastos brastos per upę“ (1975). Apie meilę, kurią iškelia poetas į visų vertybių viršūnę. „Kas man diena/ Ir kas man saulė,/ Jeigu man trūksta meilės“. Ji poetui dovanoja „žiedų spalvas“, „prinokusią ramybę“, „įgalina save pasėti būčiai“.


      Meilė – vertybių vertybė, gyvenimo esmė ir prasmė. Taip sako poetas, turintis didžiulę patirtį. Taip kalba žmogus, patyręs įvairiausių malonių ir nemalonių. Sunku būtų suabejoti jo įžvalgomis ir bandyti jas paneigti. Ypač kai poetas įsakmiai mus ragina:


      Tiktai atminkite:

      Jeigu nubustumėt

      Po šimto ar

      Po gero tūkstantmečio,


      Jūs nieko neberastumėt –

      Nei savo gulto,

      Nei savo krėslo,

      Nei savo židinio,

      Nei savo sodo,


      Nei savo rankų, kojų,

      Nei savo galvos,

      Bet meilę, meilę

      Jūs teberastumėt!

 

      Jinai taip pat ilgėsis

      Po žydinčiom magnolijom

      Ir lauks, ir lauks susitikimo

      Prie atrastos brastos

      Per upę.

 

      Meilė Stasio Anglickio lyrikoje skamba kaip tyras, skaidrus, romantiškai pakylėtas leitmotyvas. Tegul ji skamba tol, kol mes mokėsime ją išgirsti. Nes ji – mūsų gyvenimo Alfa ir Omega. Nes ji – visko pradžia ir pabaiga.


      Ką aš galiu spręsti

      Apie kitimą, laiką, būtį?

      Aš nežinau, ką man pateiks

      Paskiausias pluoštas saulės.

 

      Man rodos, kad tai bus

      Mūsų buvimo Alfa ir Omega,

      Rašoma tik dviejų skiemenų žodžiu: meilė.

      Iš jos mes gimstame, į ją ir grįžtame.


      („Alfa ir Omega“, 1978)

 

      Psichologai sako: jei negali pakeisti įvykių, keisk požiūrį į juos. Kai atrodo, kad pasaulis pasidaro juodas ir per daug varginantis, galbūt ne iš to taško į viską žiūri.  Pakeisk matymo rakursą – ir viskas pasikeis. Šią paprastą ir visiems žinomą tiesą priminiau todėl, kad ji buvo svarbi Stasiui Anglickiui.


      Iš Vilniaus išvyko į provinciją, pasinėrė į pedagoginį darbą, kasdienybė skandinte skandino. Tačiau taip geriau pažino gyvenimą, dirbo labai kilnų ir be galo reikalingą darbą – mokė ir auklėjo jaunimą.


      Buvo išmestas iš Tarybinių rašytojų sąjungos, apšauktas tyleniu, laikraščiai ir žurnalai nebespausdino kūrybos. Tačiau tai buvo intensyvaus apmąstymo laikas, įsijautimo į gamtos grožį ir į žmogaus sielą laikas. Argi mokytojo darbas mažiau reikalingas už rašytojo? Geriau patylėti kurį laiką, kad paskui nereikėtų gailėtis dėl visokiausius vadus ir vienintelės partijos pergales šlovinančios poezijos. Neprirašė Stasys Anglickis tokių eilėraščių, ne. Tylėjimas nėra pats baisiausias dalykas, svarbu – kuriuo metu ir dėl ko tu tyli.


      Arba vėl. Nuošali vieta – Olesinė. Toli iki mokyklos. Galima dejuoti ir bambėti. Tačiau – nuostabus gamtos prieglobstis. Kiek einant kelis kilometrus į darbą ir iš jo gimė eilėraščių, kiek nušvito metaforų, kiek atmintin nugrimzdo paupio vaizdų…

Taip, yra dvi pusės – tamsioji ir šviesioji. Pats gali pasirinkti, kurią matyti. Pats, ir niekas kitas. Štai poetas Vladas Braziūnas „Naktiraščiuose“ paliudijo, iš kurios pusės į gyvenimą žvelgė Stasys Anglickis.


      Vladas Braziūnas: Yra (deja, jau tik netolimoje atminty) Lietuvoje vienas žemaičių poetas. Amžiumi senas, bet visąlaik, sakiau, norėčiau pabandyti: paimt jo ir kokių „jaunųjų“ eilių, sumaišyti puslapius kaip kortas – niekas neįtars, kad jo eilės –

ne jų.


       Taigi su tuo poetu, su Stasiu Anglickiu, važiuojam mudu į vakarą vienoje kaimo mokykloj jo gangreit bendraamžės Salomėjos Nėries krašte. Pakeliui jis ir sako: tik tu, Vladai, nieko ten nesakyk, kad aš nelabai prigirdžiu. Tu pakalbėk apie mane, paskui duok ženklą man, aš pakalbėsiu, paskaitysiu… Ir tuoj paaiškino, kad nepamanyčiau, jog gėdijasi. Mano kurtumas, sako, yra didžiausia palaima. Viešpats man ją pasiuntė – norėdamas išsaugoti mane kūrybai: apsaugot nuo pasaulio triukšmo. (2000)

 

      Prie šių poeto žodžių daugiau nieko nebenoriu pridurti. Belieka knygos pabaigoje parašyti daugtaškį…

      Vutautas Kirkutis. Pasaulin žvelgęs akimis Ventos: Stasys Anglickis Kuršėnuose: gyvenimo ir kūrybos fragmentai. – Vilnius: Žuvėdra, 2005.