Gintaras Grajauskas. EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, 111 p. 

       Gintaro Grajausko „Eilėraščiai savo kailiu“ prasideda paradoksaliai dramatiškai apnuogintu kūrybinio nebylumo –­ „bandė ne kartą: / baisiai pražiodavo burną / įtempdavo balso stygas / nelyg lanką // ir sssviesdavo / žodį ne žodį: švokštimą (...) // todėl nutilo visai“ (p. 5) – nekaltybės praradimu:

(...) tuomet
susidrovėjęs
apstulbęs ir
išsigandęs –

jis pradėjo
kalbėti
p. 6

       Nekaltybės praradimas – privalomas aktas. Kitaip pasibaigtų „gyvenimas lygu kūryba“. Tačiau nekaltybės praradimas bet kuriuo atveju yra pernelyg slėpiningas ir intymus aktas – jį išviešinant faktiškai tik apsijuokiama. Ir vėlgi tai visada patiriamas tik savo kailiu aktas – kiti jo už tave neišgyvens. Tačiau tas sukrėtimas, kuris ištinka subjektą, yra ir per daug stiprus, kad nekiltų klausimas: nejaugi visa tai – man vienam? Dėl to atsiranda komiškai dramatiška įtampa: taip norisi išsipasakot („Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, p. 40), o kalbėti negalima, ir nekalbėt neįmanoma – kitaip susergama socio/homofobija: „[jis] išeidavo vien tik sutemus // trumpais perbėgimais / išsisukinėdamas nuo kryžminės / gatvių žibintų ugnies // sėkmingai įveikęs aikštės / minų lauką, šturmuodavo / parduotuvę (...) // linktelėjęs kasininkės / kirpčiukams, sumokėdavo / susižerdavo grąžą“ („Eilėraščiai savo kailiu“, ten pat). Tokia situacija negali tęstis amžinai, nes veda į susinaikinimą. Nors nihilistiški buvimo prasmės apmąstymai – kol mirsi, esi pražuvęs („Kaulinė dūdelė“, p. 71) – ir pagunda prisvirbti mirtį (ten pat, p. 20) – G. Grajauskui nėra svetimi, bet jo kūrybos subjektui, pasirodo, velniškai smagu būti gyvam („Erezija“, p. 239), nes gyventi pirmiausia yra gražu („Kaulinė dūdelė“, p. 28).

       G. Grajauskas viename interviu yra pasakęs, kad jam „svarbiausia – dialogas, tegu įsivaizduojamas, tegu iliuzinis“ (Lietuvos institutas, pristatymas Turino knygų mugei). Tad eilėraštyje „Nebylys“ tam ir kuriama akivaizdžiai erotiška provokacija – siužetinė veiksmo užuomazga priklauso tiktai nuo jos, bet ne nuo romantiškai efemeriškos nepažįstamosios, o tik nuo itin buitiškai savos kasininkės –­ kasdienybės atstovės:

kodėl tu tyli? velnias,
kodėl tu vis tyli ir
tyli su manim?

       Ką tik cituota eilutė paslanki interpretuoti ir kitaip – tyli su manim? Tad rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ klausimas, žvelgiant iš gyvenimo kasdienybės, tampa dar stipresne provokacija. Tarsi teigiant poezijos subjektui, jog nesunku eilėraščiuose rasti dialogą su būties „princesėmis“. Betgi toje pačioje lyrikoje tam pačiam žmogui taip norisi „tokios švelniai simpatiškos vizijos: (...) eilėraščius skaitančio šaltkalvio“ („Iš klausos“, p. 72), nes sunkiausia poezijoje užmegzti pokalbį kaip tik su juo ir paprasta kasininke... Ar ne todėl rinkinyje atsiranda eilėraštis „Metai iš metų, diena iš dienos“?:

       Eilučių ir posmelių „sulaužymas“ čia akivaizdžiai opozicinis – taip ne tik žodis vyšnia radikaliai atskiriamas nuo klišinio poetizmo žydinčią (S. Nėries eilėraščio kernagiško skandavimo?), bet visai naują reikšmę įgyja ir spalva – vyšnia, juk ir jai žydint, ir ant jos sningant, yra vienodai balta... Taip G. Grajausko poezijoje pratęsiama polemika (aštriausiai pasireiškianti šio autoriaus prozoje) su tariamo grožinio stiliaus – „iškalbos meno“ –­ apologetais, „tylos lygu mirties“ tiesą išryškinant kaip esmingiausią:

       Tokiame kontekste lengviausia suvokti šioje G. Grajausko knygoje pasirodančius ir Šventojo Rašto motyvus. Jėzaus tyla – per daug stipri jėga, kad ją pajėgtų atlaikyti minia, pripratusi laimėti vien agresyviu rėkimu, todėl „Mes jį nužudėme“ // nes nieko / nėra įžūliau / už jo nuolankumą“ (p. 72), o kaip vienas didžiausių apgailestavimo argumentų dėl Jėzaus „išsigimimo“ – et, tas Kristus –­ pateikiamos frazės: „anksčiau (...) neblogai pašnekėdavo (...) //; nebebendrauja (...) slankioja vienas (...) / (...) ir tyli //; o koks vyras buvo. Koksai ugningas / oratorius („Prieš nukryžiavimą buvo murmėjimas“ – p. 9, 10). Ironiškas G. Grajausko eilėraščių žmogaus santykis su tuščiažiede oratorine tradicija šiuose fragmentuose akivaizdus. Bet ne tiek ironiškas, kiek jau autoironiškas – mes jį nužudėme; mūsų šventa / pareiga tam žmogui padėti (p. 10).

       Autoironiškai skausmingas suvokimas, kad, deja, ir per kalbą kiekvienas iš mūsų esame esminio žmogiškosios egzistencijos vyksmo žudikai – labai stipri šio G. Grajausko rinkinio eilėraščių tema. Tačiau knygoje „Atsiskyrėlio atostogos“ yra pasakyta ir kita šio poeto mintis –­ „gražiai meluoti yra geriau nei negražiai tylėti“ (p. 29), o viename interviu autorius teigia ir tai, kad „poezija –­ galimybė susikalbėti. Gal net paskutinė, kas čia žino“ („Benardinai.lt“, 2008 06 10). Užtat, kaip jau minėta, rinkinyje „Eilėraščiai savo kailiu“ kūrėjui yra ne mažiau skausmingas nebylystės sindromas, nes G. Grajausko poezijos žmogus –­ nuluptaskūris, kuris „kliegia nuo / vėjo gūsio, menkiausio dvelktelėjimo ir dar baisiau jam, kad jis priverstas klykti tylėdamas“ (p. 95). Betgi skausmingiausia žmogui –­ nutylėjimo baimė: „už visko netekusį Biblijos Jobą baisiau / tėra Nutylėtasis Jobas“ (p. 92). Todėl iš paradoksalių antitezių supintas G. Grajausko eilėraščių rinkinys į savo vyksmą įtraukia ir kiekvieną iš mūsų. Tai skaitytojui sudaro pačias geriausias sąlygas su knygos lyriniu subjektu „nepakaltinamai“ pasišaipyti ir iš savęs:

       Beveik kiekvienas šio rinkinio tekstas pažeria tokių neįtikėtai smagių žmogiško būvio situacijų („jauni banditėliai (...) // švilpia (...) / kvatojasi iš manęs // juokiuosi ir aš // savas esu čia, va“ – p. 100) ir nelauktų klausimų („kas nutinka / kai du mirtini egoistai / staiga iki ausų įsimyli“, p. 78) su dar sąmojingesniais atsakymais („jokių daugiau egoistų / vien mylinčios ausys“, p. 78), kad skaitytojui lieka tik nesuvaldomai įsikikenti – ne iš ko nors kito, o tik iš savęs. Todėl, kad be galo gražiai pavyko G. Grajauskui „sujungti / viršų su apačia“ („Nuogas prieš veidrodį II“, p. 63), kur „(...) nebėra nieko nereikalingo“, o kartu yra viskas: „debesys / (...) snaigės / (...) purvas po kojom“ (p. 61). Ne grožis, tik grožio mirksnis (esė „Mūsų laikų herojus: samurajus be Šeimininko“ yra įsirašytas priesakas („Rinktis estezę, o ne estetiką“, –­ „Iš klausos“, p. 100).

       Vis dėlto šis poetas priverčia graudžiai paradoksaliai suvokti ir tai, kad „Šėtonas yra [kaip] žmogus / tiktai velnioniškai vienišas“ („Šėtonas prisipažįsta“, p. 52). Tad be galo paradoksalią kasdienybę ir jos grožį, skaitydami rinkinį „Eilėraščiai savo kailiu“, imame apmąstyti ir dramatiškai: „o ką, jei tas grožis būtent toks / ir yra: vienadienis, skaudžiai / mirtingas // jeigu (...) // (...) nieko daugiau nebelieka, / vien patikėti – jog (...) /grožis amžinas“.

       Čia paradoksaliai komišką dramatizmą iliustruoja gal ne paties geriausio G. Grajausko teksto ištraukos, bet jos gan gerai atskleidžia nuogo lyrikos subjekto požiūrį į bet kurios savianalizės smulkmeniškumą ir begalinį menkumą („varge, / kuo dabar prisidengt man / nuogam nuo tavęs, p. 73), kai netgi ir į meldimą – Viešpatie! –­­ atsakymas yra tik toks: „Taigi, vaikeli“ (p. 31). Tad rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ žmogaus buvimui, kol Dievas tavęs nesuvalė (p. 98), nėra duotas joks kitas atvejis –­ tik tas vienas, kur baigia praeiti (p. 67) arba įvyksta dar paradoksaliau: pamatome, kad net tas atvejis – tai Niekas, visame gražume („XXI a.“, p. 64). Kas tada lieka? Tik grajauskiškai tragikomiškas sąmojis. Jam sukurti eilėraštyje „Radviliškio bliuzas“ (p. 26, 27) puikiai panaudojamas elektroninio diskurso ir lietuvių šnekamosios kalbos vitališkų intonacijų opoziciškumas, o groteskiškai apokaliptišką nuojautą galima, pasirodo, sužadinti ir elementaria korektūros klaida: parašiau „zinai man tai / geriausia savo karste“. Čia mirtis išsakoma jau kaip atvira XXI a. Nieko pergalė prieš mus, nors tarsi ir stengiamasi visomis išgalėmis nuo to atsiriboti – „taip kvailai susimoviau – / nu krašte, ne karste gi“, bet kaip esminį pastarosios frazės akcentą mes dar kartą išgirstame vėl tik žodį karste. Taip juokas pereina į ašaras, nes eilėraščio tragizmą ypač ryškina baigtinė, specialiai „neornamentuota“ nevilties frazė: „kad ne tuodu vaikiūkščiai / pėsčia nueičiau / visai tai Airijai snukį / nagais išakėčiau!“ (panašiai baigiasi Žemaitės „Nelaimingi vaikai“), o iš pavadinimo ir visos teksto ritmikos aidi į mus dar ir minoriškas bliuzas. Užtat ir girdime tai, kas buvo pasakyta dar A. Mackaus – „ir mirtis nebus nugalėta“.

       Dauguma tyrinėtojų kaip vieną savičiausių G. Grajausko eilėraščių bruožų yra pažymėję jų epiškumą. Tekstų cent­re –­­ pagrindiniai veikėjai. To neįmanoma paneigti. Ir šios knygos „buvimo srautas, nepertraukiamas ir nedalijamas“ (interviu su G. Grajausku – „Bernardinai.lt“, ten pat) yra socialus. Čia akivaizdžiai vykdomas įsipareigojimas – išryškinti gyvenimo horizontalę, nes „be horizontalės moka apsieiti tik angelai ir raketos“ („Iš klausos“, p. 100). Dėl to, matyt, stengiamasi „nesišaipyti iš kalbančių apie orą“, bet užsibrėžiama „šaipytis iš žinančių, ką ir kaip kalbėti. Iš savęs, per gerai žinančio“ (ten pat) ir dirbtinai neglaistyti eilėraščių žodžių. Vėl, kaip ir visoje G. Grajausko kūryboje, rinkinyje nevengiama obsceniškų posakių, bet puikus kalbos jausmas (deja, dubliuoju literatūrologą M. Šidlauską) ir nepriekaištinga etinė nuovoka ne tik neleidžia autoriui užsižaisti vulgarybėmis, bet paverčia jas ir nepamainomais buvimo horizontalės štrichais (žr. p. 50 posmelį – „Šėtonas yra pankas...“). Todėl, bent man, šie G. Grajausko eilėraščiai yra vienu kartu ir labai aiškiai kryptingas lyrinis pasakojimas, ir gerų fotografijų albumo vartymas, ir puikios kino dokumentikos, kur susikalbama „vien tik bendraujantiems suprantamomis užuominomis, ypatingais pažvelgimais, gestais“ („Iš klausos“, p. 60) žiūrėjimas.

       Tačiau epinė eilėraščių struktūra tėra tik paviršinis šio poeto tekstų lygmuo, kuris perskaitomas gan nesunkiai. Visai kas kita – rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ kūrinių intertekstiniai pustoniai ir melodinės pastarųjų potekstės, nes ši poezija tikrai turi ir „juodo / kraujo – to, kuris dainuoja ir šoka“ (p. 47). Beje, ar ne dėl to jos lyriniam „aš“ visai nesunku ir švelniau, atsainiau („Iš klausos“, p. 101) nusijuokti „pagal Editą Piaf: ėmiau gyvent / ir tada –­ tadadam – / išsipildžiau“ (p. 45, 46) arba jau kad smeigti, tai smeigti – tik į skaitytojo gyvuonį. Tą patyriau atsivertusi eilėraštį „Fado“ (p. 74, 75), kurio pavadinimas paimtas iš portugalų liaudies dainų. Atrodytų, eilėraščio turinį nurodo pats žanras –­­ bus „dainuojama“ tik „apie nelaimingą meilę“. Tačiau, bent man, čia pirmiausia komiškai pasigirsta Ch. Perrault Raudonkepurės pokalbio su vilku gaidos („sakyk, mylimasis, / kodėl tavo randas taip žvilga“), bet jas akimirksniu užslopina rytietiškai skaidrus jausmo subtilumas („tai vis mėnesiena“), susilydęs tik su valiūkiškai dialogišku portugališkų ritmų žaismingumu – vis paplojant ar spragtelint pirštais („– tai vis, // – tai vis...“), o dar paradoksaliau paveikia eilėraščio pabaiga. Nors nuo priešpaskutinio posmelio mirtis akivaizdžiai nuspėjama – „mylimasis, kodėl / tavo veidas toks baltas“, betgi ji tikrai ne tokia, kokios laukta: „tai vis tu, / mirštu ant tavo rankų“ (vėlgi „apverstas“ „Raudonkepurės“ finalas –­ beje, knygoje „Iš klausos“ parašyta: „pasakų vilkas gyventi iš tiesų nemoka“, p. 78). Gal tai ir nėra tas G. Grajausko „puantas“, kuris kaip siekiamybė išsakytas „Erezijoje“, bet padarytas jis tikrai neprastai. Dargi erotiniame eilėraštyje, kuris šiuolaikiniams poetams yra ir taip rizikingas, nes net ir pats žodis „meilė“ yra / griežtai draudžiamas, nes banalus. Tad eilėraštis „Amžinai įsimylėję poetai“ ir pradedamas kaip tik nuo to, jog „nieko pasauly nėra komiškiau / už įsimylėjusį poetą“. Gal skaitytojui todėl taip ir gražu paklausyt, kad tokia „siaubinga / poetinė klišė (...) – aš taip tave myliu“ šiame tekste nuskamba ir vietoje, ir laiku. Lyrinio subjekto sąmojaus čia, matyt, tikrai nepajėgtų nurungti net ir nobelistai (p. 81, 82)...

       Vis dėlto „Eilėraščiai savo kailiu“ tikrai laukė ne šitos recenzijos – vienos iš baltasubinių rašeivų myzgimo (p. 49). Tad man už šią knygą, G. Grajausko tikrai puikiai jaučiantis savo kailyje sukurtą, derėjo iš karto autoriui tarti vien finalinį jos: 

       ačiū, buvo gražu.

       Literatūra ir menas
       2008 10 31