„Blogai, jei esi nuspėjamas“, – įsitikinęs Sigitas Parulskis. Vakar sostinės Mokytojų namuose pristatytas rašytojo romanas „Murmanti siena“ daugeliui jo talento gerbėjų bus išties netikėtas. Naujame romane S.Parulskis nėrė ne tik į sau pažįstamą laikotarpį, bet ir į tolimesnę Lietuvos praeitį. Skaitymo metus vainikavusiame renginyje, vykusiame Vilniaus mokytojų namuose, 43 metų rašytojas prisipažino: tai jam nebuvo lengva. Su S.Parulskiu pasikalbėjome apie „Baltų lankų“ leidykloje išleistą „Murmančią sieną“.

- Ar šiame romane iš tiesų stengėtės priartėti prie klasikinės romano struktūros?

- Man tinka žodis „netikėta“ – nieko nėra blogiau, kai esi visiškai „tikėtinas“, prognozuojamas, nuspėjamas, kartojantis tai, ko visi laukia ir nori. Taip, aš norėjau labiau epinės romano struktūros, aiškesnės, nuoseklesnės pasakojimo logikos, išsamesnių aplinkybių aprašymo, personažų charakteristikų ir panašiai. Tiesiog norėjau, ir tiek.

- Sigitai, daugelis jūsų kūrinių susiję su laikotarpiu, kurį pats, kaip žmogus, pajutote savo kailiu. Ar „Murmančioje sienoje“ nebuvo baugu nerti į kiek tolimesnę Lietuvos praeitį?

- Mitas yra pasaka ar pasakojimas apie pasaulio ir reiškinių kilmę, o praeitis – visados mitas. XX amžius – nesena pasaka, tai mitas apie mūsų pačių, dabar gyvenančių, kilmę, apie dabartinės Lietuvos politikos, socialinių santykių susiklostymą. Mes visi iš ten, iš dvidešimtojo amžiaus. Tačiau vakar dienos mitą atkurti lygiai taip pat sunku kaip ir prieš šimtą metų buvusius įvykius. Be abejo, praeičiai vaizduoti reikalinga tam tikra butaforija: daiktai, įvykiai, anų laikų aplinkybės.

Daug skaičiau ir varčiau anų laikų spaudą, žurnalus, knygas. Daug medžiagos radau senuose laikraščiuose. Man buvo įdomu. Pavyzdžiui, labai aiškiai išryškėjo XX a. keturi pagrindiniai Lietuvos priešai – rusas, lenkas, žydas ir vokietis. Vokiečių pastaruoju metu jau nebėra šiame sąraše, gal todėl romane jiems ir skyriau mažiausiai dėmesio, o štai kiti trys lietuvio sąmonėje tebefunkcionuoja kaip problemiški personažai.

- Ką atsakytumėte skaitytojams, kuriems labiausiai rūpi, apie ką ši knyga?

- Man norėjosi rekonstruoti XX amžiaus mitą. Tam tikra prasme šis romanas – tai šeimos kronika, nepiktžodžiaujant – šeimos šventraštis, kuriame, kaip ir Senajame Testamente, apgaudinėjama, žudoma, prievartaujama. Geroji naujiena – ir mylima.

Tai knyga apie atmintį, apie pastangas kabintis į gyvenimą visomis jėgomis, apie jausmų keliamus keblumus, draugystę ir išdavystę. Velniai rautų, tai knyga apie žmonių gyvenimą.

Kadangi žmogus socialus padaras, neišvengiamai teko keliauti ir per abu pasaulio karus, fašizmą, komunizmą, Sibirą, partizanų kovas.

- Tokios paveikios scenos (tarkim, apie juokais parduotą žydą ar tą pačią murmančią sieną), kurių pilna šiame romane, – jūsų vaizduotės vaisius ar „nusiklausytos“ iš artimųjų pasakojimų?

- Nenoriu detalizuoti – net jeigu kai kurios istorijos turi realų pagrindą, jos vis dėlto perkurtos, papildytos, pratęstos, kitaip tariant, integruotos į kūrinį ir atlieka ne realistinę „atpažinimo“, bet romano siužeto, estetinę funkciją.

Iš artimųjų pasakojimų knygoje panaudota nedaug medžiagos, bet kai kurie epizodai su ja susiję. Jeigu knygos pabaigoje būčiau surašęs šaltinių, kuriais naudojausi, sąrašą, jis būtų netrumpas.

Minėjote parduotą žydą. Laikraštyje buvo vos keletas eilučių, knygoje tai išaugo į didelį epizodą. Be to, tai atsitiko kažkur Rusijoje, romane persikėlė į Lietuvą.

Tiesą sakant, žydų ir lietuvių santykiai šioje knygoje – taip pat viena opiausių problemų. Mes niekaip negalime su šia problema susitvarkyti. Mėginame ją nustumti įvairiais pasiteisinimais, juokeliais, anekdotais, vaikiškai piktindamiesi ir panašiai, bet problema lieka. Ir tam tikra prasme pritariu tam bjauriam žydui Efraimui Zuroffui, kuris sako, kad lietuvių atsiprašinėjimai – viso labo veidmainystė. Tiesos jo teiginyje esama. Po to, ką lietuvių tauta (nesvarbu, kad, kaip teigiama, „saujelė išgamų“) padarė žydams, pastarieji gali drąsiai sakyti: „Eikit jūs šikt, lietuviai, su savo atsiprašymais!“ Ir jie būtų teisūs. Kad tai niekur neveda, kad tai aklavietė, kad nediplomatiška, jau kitas klausimas.

- Vienas personažas apverčia žinomą frazę. „Gyvenimas – meno veidrodis“, – ištaria jis. Paradoksali mintis, bet kartais iš tiesų atrodo, kad tai, kas vyksta mūsų gyvenime, jau seniai yra sukurta ne tik antikos filosofų, bet ir Dievo, ar ne?

- Hamletas meną (spektaklį) panaudojo kaip veidrodį demaskuoti kiaulystę. Ko gero, nuo jo ir pradėtas vartoti tas keistas posakis – menas yra gyvenimo veidrodis. Net ir W.Shakespeare'o atveju tai netikslu.

Nežinau, kaip ten dėl Dievo, bet jeigu menas neturi jokio ryšio su gyvenimu, tai yra žmogiškumu, man toks menas neįdomus. Jei vadinamasis vidinis pasaulis nepagrįstas tikrovės dėsniais. Man tai nepatinka.

Esu tikras tik dėl vieno dalyko: menas neatspindi gyvenimo, menas gyvenimą sukuria. O dėl to, ar jau viskas sukurta, nesuku sau galvos. Kuriu ne tam, kad ką nors nustebinčiau, pasakyčiau, ko niekas nėra pasakęs, kuriu, kad būčiau. Man to užtenka.

- Pastaruoju metu visi lyg susitarę šaukia apie pramoginį elementą mene, be kurio savo kūrinį publikai sunku įpiršti. Kaip įsivaizduojate skaitytojus, kuriems galėtų patikti jūsų romanas?

- Aš esu už pramogas. Nieko nėra kvailiau, kaip įtikinėti, kad geras menas turi būti nuobodus. Pramoga gali būti ir intelektuali, ir gyva, emocinga. Nesutinku, kad geras, taurus menas yra supelijęs, ašaringas, niūrus.

Anglų rašytojas Johnas Fowlesas sakė, kad yra rašytojų pamokslininkų ir rašytojų linksmintojų. Abi šios rūšys geros, tačiau linksmintojai neproporcingai pirmauja. Manau, yra ir trečioji, liberalioji pozicija: pamokslauti galima nenuobodžiai, kaip tai darė ir pats J. Fowlesas. Kaip tik to ir siekiu savo kūryboje – įsisprausti kažkur tarp linksmintojų ir pamokslininkų. Kalbėti apie svarbiausius mūsų egzistencijos reiškinius su šypsena. Ne visiems ta šypsena patinka. Bet tai – skonio problema.

Kalbėjosi Ramūnas Gerbutavičius