Tomas Šinkariukas ŠOKIS         Tomas Šinkariukas. Šokis: novelės, dramos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008.

 

Iš nepaprastai entuziastingo pabaigos žodžio, kurį šiai knygai parašė Gintaras Patackas + Darius Pocevičius („Tomo Šinkariuko „Šokis“ ant egzistencinės ribos su mačete rankoje“) nusprendžiau, kad „Šokis“ – verta dėmesio knyga. Galima sakyti, kad taip ir buvo – skaityti tikrai įdomiau nei kokį padorų aprašomosios literatūros asą. Tik, regis, pabaigos žodžio autoriai kiek persistengė, taip pat ir pasirašyti galėtų atskirai... Žinoma, už atvirai pareikštą asmeninę nuomonę gali gauti kiaušiniu į kaktą, taigi kur kas patogiau susidvejinti. Šiaip jau man patiko šių dviejų autorių parašytas tekstas – toks „dygliuotas“, nirtulingas, anarchiškas, su specifinėmis neseniai atskirtų dvynių sąvokomis ir kalbos perliukais („tautos dorovės cerberiai“, „aukštosios kultūros dvasininkija“, „literatūrinių davatkų kiauksėjimas“, „anemiška lietuvių proza“ etc.).

 

O štai koks grakštus sakinys, prieš kurį turėtų galvą nulenkti nuobodi akademinė kritika: „Beprotišku greičiu autorius kuria situacijas, užgimusias iš paralelios paranojinės prigimties, kurioje klasikinę tiesią Newtono erdvę užlenkia reliatyvus Einsteino paradokso spindulys.“ Nežinau, kiek čia yra konstruktyvios kritikos ir ką reiškia „paraleli paranojinė patirtis“, bet, manyčiau, tai ne kas kita, kaip paliudijimas, kad visi trys autoriai serga ta pačia liga. Tai gražu, nes kiekvienas normalus pilietis žino, kad tikras menininkas turi būti trenktas.

 

Sužavėta energingo kalbos srauto ir akademinės kritikos nuvainikavimo, daugiau jokių priekaištų pabaigos žodžiui neturiu. Ėmiau skaityti pačią knygą. Ir kadangi nei autorius, nei leidėjai nepasivargino apibrėžti jos žanro (galima tai suprasti – juk žanras yra anemiška seniena, daranti gėdą lietuvių literatūrai), supratau, kad tai palikta padaryti pačiam skaitytojui. Labai gerai, be to, ir modernu. Kiekvienas, net nenuovokiausias, skaitytojas turi teisę įvardyti „beprotišku greičiu“ sukurtas situacijas (kodėl autorius tokiu greičiu jas kūrė, lieka paslaptis – gal kur labai skubėjo, pavyzdžiui, į „Maximą“, kurią jau buvo ruošiamasi uždaryti). Gal ir vertėtų šiuos prozos kūrinius vadinti „situacijomis“?.. Nors daugelis jų parašytos pasitelkus formalią novelės ir pjesės formą, formaliosios ribos neretai išnyksta – pavyzdžiui, nebūna atomazgos. Skaitytojas perskaito kūrinį, o šis tarsi nesibaigęs – išnykęs kažkur „Newtono erdvėje“... prasilenkęs su spinduliu... Kaip čia nesutriksi?.. Nepagalvosi, kad šitas kūrinys – iš tiesų kažkoks „kitoks“?..

 

Situacijos įspūdingos – kaip teigia pabaigos žodžio autoriai, „ribinės“. Nereta iš jų tikrai intriguojanti (pavyzdžiui, mergaitė su vyriškiu pakviečia pasakotoją dvyliktą valandą prie jūros, šis atėjęs randa tik mergaitę, pasislėpusią persirengimo kabinoje, mat vyriškiui šovė į galvą mintis nusiskandinti). Esama ir kraupių, ir juokingų, ir liūdnų situacijų, liudijančių žmogaus vienišumą ir priklausomybę. Jos įtikina – tačiau ilgainiui liūdnos mintys gali apnikti skaitytoją. Mat susidaro įspūdis, kad galbūt naujieji dvyniai, Patackas ir Pocevičius, bus neteisingai įvardiję savo straipsnį. Gal šokis ant ribos šokamas ne su mačete, o su buteliu rankoje?.. Demokratinėje visuomenėje, aišku, viskas leidžiama, kodėl negalima su buteliu. Bet, brangūs skaitytojai, jūs patys pasvarstykite, neveikiami nei akademinės, nei avangardinės kritikos: ar į anemiškos lietuvių literatūros gyslas įliejus tokį kiekį alkoholio jinai kaipmat taps gyvybinga?.. Kuo daugiau promilių, tuo daugiau tikros literatūros?.. Man atrodo, kad ir blaivi vaizduotė – pakankamai baisus dalykas.

 

Antra vertus, „Šokyje“ kiek per daug energingų žodžių, nuvainikuojančių literatūros davatkiškumą (iš b, p ir kitų raidžių). Kad ir kiek įvairiausių ir lingvistiškai spalvingiausių jų formų autorius pateiktų, turėtų žinoti, kad ir čia reikalingas saikas. Nes tekstas dvelks nebe laisve ir anarchija, o paprasčiausiai atrodys perpildytas ir neskoningas. Mat net ir tokie „galingi“ žodžiai gali būti tuščiaviduriai. Užtat kartais ir susidaro įspūdis, kad autorius pristigo, ką pasakyti, ir drėbtelėjo didelį „š...“ O autorius turi ką pasakyti – dėl to nekyla abejonių. Norėčiau, kad subtiliau būtų jaučiamos humoristinės potekstės – tokių tikrai esama. Kad jos būtų „atsijotos“ nuo dosniai drabstomų, bet iš esmės neefektingų ir nuobodžių „š...“ Ką čia jau labai jais nustebinsi?.. Man atrodo, kad netgi „literatūrinės davatkos“ atlaidžiai nusišypsotų.

 

Ir nors leidykla šią knygą pristatė kaip bombą, tikėdamasi, kad ji „suerzins“ ne tik minėtąsias davatkas, bet ir dorovės saugotojus beigi „puritoniškos“ lietuvių kultūros atstovus, man atrodo, ji per daug tikisi. Knyga iš tiesų įdomi, bet sprogti nežada. Ir kuriam galui?.. Knygos ne tam skirtos.

 
Šiaurės Atėnai
2009-02-06