Laima Vincė (Laima Sruoginytė). Jurgino Žilio nuotrauka       Amerikietės studentės, „poezijos turistės“, nuotykiai kreivų veidrodžių karalystėje

 

Vasario 12–15 d. Vilniuje vykusios knygų mugės metu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pristatė jaunos išeivijos poetės ir vertėjos Laimos Vincės (Laimos Sruoginytės) knygą „Lenino galva ant padėklo“ („Lenin‘s Head on a Platter“). Tai dienoraštinio pobūdžio esė, kuriose gausu ne tik įdomios asmeninės patirties, bet ir dokumentinių faktų. Knyga buvo rašoma Atgimimo bei Sąjūdžio laikais – taigi autorė kiek kitaip, nei mes, regėjo ir vertino tai, kas tuo metu vyko mūsų šalyje, pamažu žengiančioje nepriklausomybės link.

 

Autorė gerai žinoma šiandienos Lietuvoje. Ji sudarė ir išvertė į anglų kalbą tris šiuolaikinės lietuvių literatūros antologijas: „The Earth Remains“ (Columbia University Press), ,,Lithuania In Her Own Words“ (Tyto alba) ir „ Raw Amber“ (Poetry Salzburg). Iš lietuvių į anglų kalbą yra išvertusi ir keturias negrožinės literatūros knygas. 2008 m. išleista Laimos Vincės apysaka vaikams „Vaiduoklė svetainėje“ pateko į populiariausių vaikiškų knygų penketuką.

 

 

„Lenino galva ant padėklo“ Lietuvoje jau susilaukė įvairių, neretai prieštaringų, vertinimų. Kadangi aprašomasis laikotarpis (1988 m. rugsėjis – 1989 m. rugpjūtis) iš tiesų labai spalvingas ir dinamiškas, liudijantis radikalų Lietuvos posūkį kitokio gyvenimo link, objektyviai įvertinti jį sunku. Antra vertus, žinau, kad patys įdomiausi – subjektyvūs įspūdžiai. Taigi ir bandysiu pasidalyti tokiais įspūdžiais.

 

Pirmiausia, kas krito į akis, tai, be abejo, pavadinimas. Nežinau, ar autorė yra ką girdėjusi apie „golodomorą“, kai Stalino valdžia Ukrainoje badu numarino daugiau nei 7 milijonus valstiečių, tačiau L. Vincės minima Lenino galva ant padėklo savotiškai susieja socializmą su kanibalizmu. Užtenka paskaityti praėjusio laiko liudininkų atsiminimus ar paklausyti dar likusių gyvų žmonių, prisimenančių, kokia Raudonoji armija plūstelėjo į Lietuvą (alkana, apskurusi, atsilikusi), kad dar labiau susietume Lietuvos likimą sudarkiusią santvarką su viena iš baisiausių išsigimimo formų: kanibalizmu. Amžino bado, nepritekliaus ir neramumų kankinama ir valdžios manipuliuojama didžiulė rusų tauta turėjo nekęsti sotesnio ir geriau gyvenančio kaimyno. Žinoma, autorė nevaizduoja to, ko nežino ir nematė – reikia atiduoti jai pagarbą už tai, kad nelaužė iš piršto baisybių ir neprisigalvojo nebūtos egzotikos. Tiesiog sąžiningai ir racionaliai papasakojo tai, ką išgyveno per tuos metus, praleistus Lietuvoje, studijuojant lituanistiką.

 

Ir toks žvilgsnis – kitokio, sovietmečio nepagadinto žmogaus, – yra įdomus ir mums, buvusiems „tarybiniams piliečiams“. Žinoma, kai kas ir kelia šypseną. Pavyzdžiui, kai taksistas apsirauda, gavęs dovanų amerikietiškos kramtomosios gumos. Na, gal taip ir galėjo būti – bet gal tas žmogus apsiverkė iš pažeminimo ir siaubo, juk ne visi verkia iš laimės, kaip amerikiečiai. Gražūs puslapiai apie Laimos draugus folklorininkus ir jų šventinius ritualus, apie ilgus moterų sijonus, linines palaidines ir lietuviškas dainas, kurios siejosi su pasipriešinimu rusifikacijai ir tautų niveliacijai. Svarbu, kad toks folklorinis judėjimas tuomet buvo, nes sovietinė valdžia stengėsi, kad jaunoji karta pamirštų savo papročius, tautos kultūrą, dainas, dorovinį kodeksą. Tačiau bent jau man kaip jaunatviško maišto išraiška kur kas artimesnis buvo rokas. Aštuntajame dešimtmetyje (kai man buvo ne daugiau kaip dešimt metų) Ryšininkų klube Vilniuje K. Antanėlis suorganizavo pusiau slaptą roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ atlikimą. Buvo klausomasi ir „Beatles“, ir „Rolling Stones“, ir „Metallicos“, ir „Nirvanos“ ir visų kitų garsių grupių (šių eilučių autorė irgi mėgo šias grupes). Taigi rokas ir maišto dvasia gyvavo.

 

Antra vertus, drįsčiau paprieštarauti autorės teiginiui, kad jos sutiktos merginos nevartojo jokio makiažo, nešiojo ilgus austus sijonus ir meniškai siuvinėtas linines palaidinukes. Toks romantinis stilius iš tiesų buvo mėgstamas kai kurių filologių, betgi aš, dar būdama paauglė, taigi kokiais 1985-aisiais, turguje iš čigonės pirkau neapsakomai ryškius akių vokų šešėlius ir žydras „banankes“ (tokios kelnės, labai madingos tuo metu). Ir siuvausi iš žalios užuolaidos itin ekstravagantišką mini sijoną. Iš tiesų, jeigu parduotuvėse, kaip sako autorė, ir nebuvo nieko gražaus, tai išradingumo, o ir drąsos, tuometinėms merginoms tikrai užteko. Pritarčiau jaunai rašytojai ir dailininkei Paulinai Pukytei, kuri irgi kritikuoja autorės teiginį apie ilgus sijonus ir linines palaidines (kultūros savaitraštyje „ 7 meno dienos“ ji pasakoja, kokiais išskirtiniais žydrais getrais ir iš tėvo džinsų pasiūtu mini sijonu ji dėvėjo, kai bėgo nuo milicininkų ir lipo per tvorelę – tada tie džinsai jai iširo nuo siūlės iki siūlės).

 

Ir jau graudžiai juokingi puslapiai, kuriuose jaunoji „amerikonė“ atvažiuoja pas draugę į Vilkaviškį ir jos pasitikti išgarma visa šventiškai pasipuošusi draugės giminė, ogi stalas viduje atrodo taip, tarsi, anot autorės, „jie mano garbei išskerdė visus galvijus“. Paskui pasižiūrėti „amerikonės“ ima plaukti vos ne visas miestelis. Visi su išeiginiais drabužiais, moterys – su aukštakulniais ir su plisuotais sijonais. Juokinga, bet ir kažkaip gražu. Juk civilizuotose šalyse tokio gentinio svetingumo papročių nebėra. Užtat man kartais gaila civilizacijos. Juk ne visada svarbiausia išmokti buities kultūros pamokas. Svarbiausia – išlaikyti papročių nuoširdumą ir gaivališkumą. O mes, lietuviai, juk ir esame įdomūs savo papročių nuoširdumu, o ne sustabarėjusiu jų laikymusi.

 

Taigi „Lenino galva ant padėklo“, liudijanti pirmuosius atgimstančios Lietuvos žingsnius, yra įdomi net tik svetur gyvenantiems tautiečiams, bet ir mums, buvusios imperijos piliečiams. Pravartu žvilgtelti į save kitu rakursu, pamatyti save ir savo šalį kitaip, galbūt nusišypsoti, galbūt – paprieštarauti. Tačiau svarbiausia yra ne žvilgsnių kitoniškumas – svarbiausia šiandien yra suvienyti tautą, išdraskytą XX a. negandų. Nepykti ir nebūti vienas kitam priešiškais. Pasistengti suprasti. Laimos Vincės knyga – vienas iš bandymų išsiaiškinti, kas mus, išskirtus Atlanto vandenyno, skiria ir jungia. O kadangi tai – ne sausi svarstymai ir teoriniai pašnekesiai, o gyvas ir nuoširdus autorės monologas, manyčiau, kad suprasti nebus taip sunku.

 
Draugas
2009-02-28