Andrius Jakučiūnas. TĖVYNĖ: romanas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Skaitymo metai baigėsi. Išaugusiais mokesčiais, ypač „lietuviškam žodžiui“, kurie šiemet tikrai nebeleis net save labai gerbiančiai leidyklai ir pagalvoti apie tai, kad išleistų nedotuotą lietuvių prozos knygą (apie poeziją jau seniai tokiu aspektu nebegalvojama). O Andriaus Jakučiūno „Tėvynės“ herojus nebegalės naktinėti po kokią „Maximą“ (kaip nustatė Kastoras su Poliuksu „Šiaurės Atėnuose“ nežinia kokiu – gal „lauko tyrimų“ būdu?) – po 22 val. nebenusipirksi „butelio“ (kaip kultūringai „bonką“ vadina Jakučiūno herojus).
Šis „butelio“ ir „bonkos“ klausimas geriausiai apibūdina nesusipratimus, kylančius mėginant skaityti romaną, o ypač trikdančius mūsų kritikų pasaulį. Jei į jį pavyktų atsakyti, gal lengviau susidorotume su recenzento iššūkiu. Mat pagrindinė įsivaizduojama eksperto užduotis – surasti lentynėlę, į kurią būtų galima romaną įsprausti, jį įkontekstinti. Kam geriau tinka priskirti knygą, kuri yra ne kas kita kaip alkoholiko, beveik neišlipančio iš savo lovos ir vadinančio ją tėvyne, pamąstymai, jei ne „alkoholinės literatūros“ žanrui? Algio Kalėdos išsakytas „Tėvynės“ palyginimas su Jerzy Pilcho kūryba (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto aptarime, vykusiame praėjusių metų pradžioje, po kurio romanas įtrauktas į geriausiųjų lietuviškų knygų, išėjusių 2007 m., dvyliktuką) visai pagrįstas. Tačiau negaliu nepriminti „Knygų aiduose“ (2008, Nr. 1, p. 17) Imeldos Vedrickaitės recenzijoje nuskambėjusios išlygos: „Vis dėlto geibus Jakučiūno gėrovas, jo skausminga savianalizė ir sacrum ilgesys neprilygsta Pilcho romano svaiguliui, gyvenimą teigiančiam, žmogaus vertę saugančiam jam vienintelėje galimybėje būti – meilėje“. Aišku, esama visokių „alkoholinių herojų“, vieni jų labiau siautėja, maištauja, ieško prarastos ar niekad neištikusios meilės, kiti „autistiškesni“ bei „depresyvesni“, tačiau sunku patikėti, kad bent vienas jų net slapčiausiame monologe (kuris, suskirstytas į šešias pastraipas, ir sudaro visą Jakučiūno romano tekstą), užuot sakęs „bonka“, kartotų „butelis“. Beje, pats autorius interviu „Nemunui“ griežtai neigia, kad tai „romanas apie alkoholį ir alkoholizmą. Apie ką jis iš tikrųjų – klausimas atviras“.
Kitas „Tėvynės“ bruožas, keliantis problemų skaitytojui(-ai) – tai minėtasis Jakučiūno „gėrovo geibumas“, agresiją provokuojantis (žr., pvz., Renatos Šerelytės recenziją „Metuose“, 2008, Nr. 2) estetistinis, autistinis, egocentriškas, dekadentiškas pasibjaurėjimas pasauliu, taikomas ir herojaus suplukusios žmonos pastangoms prikalti tėvynei išlūžusią koją. Na iš tiesų, kaip galima tokiu nepriekaištingu stiliumi rašyti tokias baisias nykybes, net nepasivarginant suimituoti veiksmo... Tačiau nepaisant herojaus egocentrizmo – o gal būtent dėl jo – romane apstu pasažų, atskleidžiančių (tegu ir kiek koketuojant) radikalų nusivylimą ne tik pasauliu, bet ir jo centru – savimi. Pavyzdžiui, atsitiktinai atvertę p. 156, perskaitome: „Taigi ištiesiau pirštą. Jis, reikia pripažinti, atrodė nekaip, tačiau mano akis stengėsi įžvelgti jame kitados buvusio (sic!) grožio nuotrupų. Dabar ne visai suprantu, kodėl taip elgiausi, bet tąsyk stovėdamas priešais veidrodį net neabejojau, jog to grožio praeityje būta“.
Ir nors autorius interviu tikina, kad išorinį veiksmą atstojantis vidinis, vargu ar galima tuo patikėti. Romanas veikiau panašus į pasaulio prasmės galimybių studiją, kurią rengiant naudojamas pagrindinis instrumentas – alkoholis, išplaunantis visas pridėtines, išgalvotas esmes ir prasmes, nuvalantis būties ir net buities apnašas, kaip Coca cola per kelias valandas nuvalo kelių centų monetą. Lieka grynas pinigas: pasaulis, kuriame nėra Dievo, nėra vilties, gal tėra saviapgaulė, neva padėsianti kurį laiką tverti. Visos (net prakaituotos) pastangos pasaulį gelbėti yra ne tik iš anksto žlugusios, bet ir atstumiančios. Vienintelis būdas nepasiduoti visuotiniam siekimui apgauti save ir taip neva išgyventi (susikurtame, neautentiškame pasaulyje, taigi daug baisesniame nei herojaus tėvynė), yra mėginimas sugrįžti prie autentiškos tikrovės, tai yra tikrųjų, paprastųjų dalykų, kitaip sakant, „daiktų savaime“.
Pasak paties Jakučiūno, „Tėvynė“ yra „dievoieškos romanas. Gal tai ir teisingiausia, ką galima apie jį pasakyti. Jei kas labai baiminasi žodžio „Dievas“, gali jį vadinti aukštesniąja jėga, visatos protu, duomenų baze ar kt.“ Su tuo būtų galima sutikti, tačiau su viena išlyga: kaip ir Camus’o „Maištaujantį žmogų“, „Tėvynę“ galima pavadinti dievoieškos romanu tik prisipažinus, kad gyveni pasaulyje be Dievo, kitaip tariant, absurdo pasaulyje. Kur vienintele „dievoieškos“ galimybe lieka žiūrinėti, tyrinėti (kad ir savo panagių turinį), o pasiekus ribą, sustoti netekus amo: už jos gal nebėra nieko, tik šviesa tunelio (ar kineskopo) gale, regima vidury nakties prabudus po „apsivalymo“ nuo kasdienybės apnašų apeigų, pamėklišką švytėjimą skleidžiančio televizoriaus ekrane. Telieka „išgryninta“ viltis, kad yra tai, ko nė nedrįsti įvardyti, ir tai tave išgelbės. Optimistiška? – Gal. Bet tikrai gali būti autentiška.
Taigi tai knyga apie radikalią vidinę emigraciją, kuri pas mus neretai susilaukia dekadentiško supratimo, atjautos ar įvertinimo, bet kelia socialiai angažuotesnių skaitytojų (ypač literatūros kritikų, nelygu, aišku, mokykla) susierzinimą. Tačiau gal ir ši versija tėra kritiko priebėga? Kaip ir rašytojo (net palaimingam svaiguliui apėmus, literatūriškai kartojančio „butelis“) kaukė yra romano autoriaus priebėga bei jo vidinės emigracijos koordinatės? Kitaip tariant, ar pakanka nuspręsti, kad sukonstruota, „butelinė“ kalba ne tik išduoda literatūrinę manipuliaciją? O gal reikia klausti toliau: ar tai nėra būdas mėginti aprašyti tikrovę, taigi ir Tėvynę, „fenomenologine kalba“ (profesionalus Jūratės Baranovos pastebėjimas recenzijoje „Nemune“), autoriui apsaugojus savo sielos gelmes (atsiprašau už patosą) ir mėginant išversti savo patirtis į kultūringą literatūrinę miestietišką lietuvių prozos kalbą? Kur nesakoma „bonka“? Ir rašyti (tegu ir kiek dekadentišką) literatūrą?
Tad priekaištai dėl neautentiškumo, stiliaus ir formos įmantrumo bei „neatitikimo“ literatūrologinėms schemoms nėra labai rimti. Nežinia, kiek autorius rėmėsi asmeninėmis patirtimis rašydamas „Tėvynę“ ar „Servijaus Galo užrašus“, aišku viena: Jakučiūnas yra išsiugdęs individualų rašymo stilių, o savo patirtis naudoja veikiau kaip „pretekstus“. Maža to, tai vienas nedaugelio lietuvių rašyojų, labai aiškiai sugebančių savo veiklą analizuoti ir rezultatus perteikti ne vien grožiniame tekste: „Pirmiausia norėčiau pasakyti – rašydamas aš niekada negalvoju apie skaitytoją. Ir nesirengiu to daryti ateityje, kadangi, mano supratimu, bet kokie tikslai (išskyrus siekį sukurti kokybišką kūrinį) trukdo rašymo procesui, jį net savaip išniekina. Kūrybos procesas paremtas nesąmoningu poreikiu pažinti pasaulį per save; kurdamas aš savaip pateisinu savo buvimą, savo egzistenciją. [...] Tačiau nematau nė menkiausios priežasties domėtis, ką apie mano darbą manys skaitytojas, svarstyti, ar jam bus lengva, ar sunku. Ir visai ne todėl, kad nevertinčiau skaitytojo [...] Skaitytojas nori autentiško produkto, o ne per kančias išstenėto tariamai madingo šlamšto“ (interviu „Nemunui“).
(Skaitymo) metų knyga „Tėvynė“ neturėtų tapti, o tai, kad ji atsidūrė tarp nominantų, gali reikšti tik viena: parinkusiems „penketukus“ ekspertams ne tiek rūpi, kad Lietuvos žmonės bent Skaitymo metų proga pamėgintų ir pamėgtų šį laiko leidimo būdą, o kad skaitantieji atkreiptų dėmesį į geresnes knygas. Žodžiu, laikykime tai dar vienu geriausios knygos konkursu, kuriame „Tėvynė“ pelnytai buvo nominuota.
„Knygų aidai“ | Alfa.lt