Mindaugas Milašius-Montė LIOJ!       Mindaugas Milašius-Montė. Lioj!– Kaunas: „Nemunas“, 2008.

 

Su Mindaugo Milašiaus-Montės tekstais susidūriau kur kas anksčiau, nei pasirodė pirmoji jo knyga „Lioj!“. Tai nutiko internetinėje svetainėje rasyk.lt. Pamenu, pradžioje skaitydama jo tekstus niekaip negalėdavau apsispręsti, ką apie juos manyti. Į akis krito grakšti it balerinos eisena eilėraščių forma, nepriekaištingas muzikalumas, garsinė darna, harmonija, tačiau viską apsunkindavo žodžių prasmių ryšiai, jie atrodė perdėm dirbtini, tušti, nepagrįsti, manieringi, netgi pamaiviški. Paskui nepriekaištingas metaforas beveik visuomet sekdavo nuviliantys tuštukai. Komentuojant norėdavosi kartoti mantrą: „Bala-bala-bala-lastas“. Mane trikdė ir stebino toks M. Milašiaus-Montės kūrinių dvilypumas. Laikui bėgant ėmė stebinti ir tai, kad skaitydama jo tekstus palengva atsisakiau poreikio apie juos manyti ką nors vienareikšmiška arba iš viso ką nors manyti. Dar vėliau skaitydama šiuos eilėraščius tiesiog išjungdavau manymo mygtuką ir leisdavau sau šiek tiek pasimėgauti keista bei paslaptinga nuo jų sklindančia jėga.

 

Neapčiuopiamos jėgos esama ir knygoje „Lioj!“. Tik čia ji suvaldyta, kaip koks išjodinėtas laukinis mustangas. Gali sėsti į balną ir šuoliuoti toli toli, nebijodamas, kad jis veikiai tave nublokš nuo savo puikios nugaros. Eilėraščių nėra daug, be to, jie išdėlioti taip, tarsi megztų vienas su kitu švelnų dialogą. Tai diskusija, kurioje nė vienas jos dalyvis per daug netrokšta būti teisus. Diskusija, kurioje diskutuojantieji siekia vien diskusijos, o ne primesti savo požiūrį ar atrasti tiesą. Iš tikrųjų seniai buvau skaičiusi taip puikiai sudarytą knygą. Tai patyrusio juvelyro darbas. Telieka paploti.

 

Geriausiai „Lioj!“ apibūdina skyriaus „Priešais sergantį langą“ trečio eilėraščio žodžiai: „pasaulis / susiūtas iš nuostabų“ („Nelyginant mumija...“, p. 29). Kiekvienas eilėraštis šioje knygoje yra viena didelė nuostaba su grakščiu šauktuku. O didelėje nuostaboje visuomet šnara, ošia, dauginasi, nenustygsta bei ūkia daugybė mažų nuostabų, kurios savo ruožtu pavargusios sėdi ant dar mažesnių rutinos kėdučių. Bet sėdi tik teoriškai, nes praktiškai didelė nuostaba sutraiškytų mažas nuostabas, o mažosios nuostabos sutraiškytų rutinos kėdutes. Tuomet neliktų nei rutinos, nei nuostabos, nei baldų, vaje. Galbūt todėl M. Milašiaus-Montės poezija dvelkia šiokiu tokiu dirbtinumu, dėl to teoriškumo, kuris, kad ir labai stengdamasis, visgi nepajėgia pakilti iki aukščiausio teoriškumo lygio, nes liftą apriboja garsų sureikšminimas. Ironiška. Jei M. Milašiaus-Montės eilėraščiai skambėtų bent kiek prasčiau, turėtų bent kiek mažiau muzikalumo, tai tik padėtų liftui kilti aukštyn. Na, bet esama ir kitų liftų, ne vien teoriškumo. Nors paskaičius eilėraščius, kuriuose pilna alcheminių simbolių, ir ima atrodyti, jog autorius siekia pakilti į viršutinį teoriškumo aukštą ar net pasivaikščioti ant stogo.

 

Taip pat į akis krinta rinkinyje vyraujantys motyvai: metalas, vėjas, lietus, vanduo, mėnulis, ugnis. Šių motyvų bei įvairiausių jų formų pilni visi kampai: „ar Tavo / sapnuose lyja lietūs?“ („Pieta“, p. 17), „lietaus nuplakti bijūnai / it sugulę sarginiai šunys“ („Bijūnai“, p. 20), „gelsta mėnulio arbatinukas“ („Neišsigąsk, kai žvelgiu pro langą...“, p. 27), „nuo manęs atskilo žvėris, gal mėnulis“ („Fosilija“, p. 39) ir pan. Iš to galima spėti, jog M. Milašius-Montė įkvėpimo sėmėsi Rytų poezijoje, kuriai šie simboliai tapę tradiciniais elementais, juos apmąstydami autoriai bando savo meistriškumą. Taip pat kai kurie simboliai galėtų būti nuoroda į „I-czin“ („Permainų knygą“). Bet nebūtina eiti sunkesniu keliu (nors tai dažniausiai teikia daugiau malonumo). Sąsajas su Rytais rodo ir tiesioginės detalės: „Prisiminiau, kad vienas / nuostabiausių kinų princesės pasaulių buvo sniege / skendintis sodas“ („Aukštais, apsnigtais kadagiais...“, p. 34) bei Šyva, brahmanai, soma.

 

Esama ir kitų senųjų kultūrų trupinių. Argas, Charonas, Ozyris. Tačiau nevertėtų jų labiau sureikšminti, nes jie vartojami per daug standartiškai, netgi – nepabijosiu to žodžio – adaptuotai: „vėjas tarsi šimtaakis / Argas užmerkia akis“ („H“, p. 9), „Charonas vergas / atplauks iš kito kranto popierine valtim“ („Per lietų upės veidrodis...“, p. 11), „Kiek / plunksnų sveria tavo širdis, Ozyri?“ („Nelyginant mumija...“, p. 29).

 

Net tiršta nuo mistinių pajautų: „Tveriu šį judesį – keliauju / kažkuriuo iš slaptųjų pasaulių ir / dėkoju už siunčiamus perspėjimus“ („Šiąnakt, kai mano braižas gražus...“, p. 5), „eilėraščio tiltu perskaitęs upę / pranašas ilsis prie žydinčio / vaismedžių krioklio ir valgo / Dievo karvytę“ („Eilėraščio tiltu perskaitęs upę...“, p. 13). Tokie ir panašūs mistikos krituliai kuria Jorge Luiso Borgeso „Fikcijų“ pasaulį primenančią atmosferą. Tai senųjų vertybių, poetinio minkštumo ir tuo pat metu seno, daug žinančio, save pranašu tituluojančio vyro pasaulis. Neperkrauta intelektualinės informacijos, tarptautinių žodžių ar perdėto erudicijos kaišiojimo visata. Jai to tiesiog nereikia, nes dangaus kūnų sukimasis savaime kuria intelektualinio lygio hipererdvinius tunelius. Tai barzdotų vyrų intelektualumas, kuris postmoderno epochoje jau seniai neteko savo pirmapradės didybės (jei apskritai išliko mohikanų, kurie dar bando iš švino išspausti auksą, o iš tekstinių užuominų sukonstruoti ką nors panašaus į puikųjį Tloną): „Barzdą skutausi / sode, šaltas veidrodis / prakaitu kliedi.“ („Tembrai“, p. 48). Prie tokio paties ar bent panašaus barzdotų vyrukų kongreso būtų galima priskirti Ezrą Poundą (jis visgi mėgo pakaišioti terminukų ir pan.), Thomą Stearnsą Eliotą ar net mūsų tautietį Kornelijų Platelį. O dabar ir M. Milašius-Montė jiems už parankės. Grakštu. Žavu. Neprilygstama. Į šią draugiją sąmoningai neperšu J. L. Borgeso, kuris, kad ir demonstruodamas simpatiją seniesiems mokslams, pasauliams, mistikoms, sugeba išvengti liūdnojo falocentrizmo. Taip būtų galima pavadinti visą šį dalyką, visai nemenkinant jo meninės vertės.

 

Purvinai žalia, išblukusiai ruda... Niekada nemėgau tokių atspalvių, o juo labiau jų derinio. Ne dėl blankumo ar kitų ne mažiau šmaikščių dalykų. O šiaip. Tiesiog tai per daug nieko įdomaus nesakančios spalvos, spalvos be liežuvių, dantų ar kitų kalbai bei maitinimuisi parankių padargų. Tačiau šiomis spalvomis apdovanotos „Lioj!“ iliustracijos, mano galva, puikiai dera prie knygos turinio. Jos aršiai nesibrauna į tekstą, nesikėsina jo užgožti, kaip pastaruoju metu būdinga knygų leidyboje, o tiesiog subtiliai papildo. Jos abstrakčios, minimalistiškos. Netgi savotiškai gražios. Neturiu tokios konkrečios vaizduotės, tad, jei ne viena bičiulė, matyt, būčiau net nepastebėjusi, jog ant viršelio esanti iliustracija primena uodeguotą demoną, santykiaujantį su moterimi. Ką gi, dar daugiau ugnies į misticizmo laužą... Lioj!

 

Kai subrendę, vyresnio amžiaus autoriai išleidžia savo pirmąsias poezijos knygas, dažniausiai būna graudu ir mažumėlę koktu bei truputį juokinga. Šių knygučių dažniausiai net neverta imti į rankas. Šiuo atžvilgiu ir ne tik M. Milašius-Montė – išskirtinis. Tai retas atvejis, kai žmogaus reiklumas savo tekstams gerokai viršija ambiciją tapti Autoriumi.

Nemunas
2009-02-26